Rožinė Kalėdų eglutė - 6 skyrius

 

Ryte nubudusi iš karto pajutau, kad tai ypatinga diena – Kūčios. Nors šiemet jos buvo kitokios, nei įprasta – be šeimos, triukšmingų pokalbių prie stalo ir mamos pyragų kvapo, – nusprendžiau, kad vis tiek noriu švęsti.

Vos išlipusi iš lovos, pirmiausia patikrinau, kaip laikosi Rožis. Jis buvo įsitaisęs ant sofos krašto, tarsi stebėdamas eglutę. Kai tik pamatė, kad prabudau, pašoko ir patraukė prie savo dubenėlio.

-         Labas rytas, Roži, – pasisveikinau su juo ir pasilenkusi pakasiau jam už ausų. – Tu turbūt alkaniukas?

Atidariau spintelę, kurioje laikiau jo maistą, ir į dubenėlį įpyliau ką tik pirktų konservų – vištienos su ryžiais. Jis iškart puolė prie dubenėlio, tarsi nebūtų gavęs valgyti savaitę. Stebėdama jį šypsojausi – tai jau tapo mano ryto ritualu.

Kai Rožis buvo sotus, pats metas buvo pagalvoti apie mano Kūčių stalą. Nors ir vieniša, bet ši šventė visada man reiškė jaukumą, ramybę ir paprastus, bet ypatingus patiekalus.

Pradėjau nuo silkės su morkomis ir svogūnais. Pjaustydama daržoves, prisiminiau, kaip mama visada sakydavo, kad svarbiausia – tinkamai subalansuoti skonį. Silkė man asocijavosi su namais, tad tai buvo pirmasis patiekalas, kurį norėjau pasigaminti.

Tada ėmiausi virtinukų su grybų įdaru. Tešlą maišiau kruopščiai, prisimindama močiutės pamokas, kaip svarbu, kad ji nebūtų per kieta. Grybus jau buvau pasiruošusi iš vakaro, tad reikėjo tik juos įvynioti į tešlą ir išvirti.

Dar pagaminau aguonų pieno su trupučiu medaus – be šio gėrimo Kūčios man atrodytų nepilnos. O desertui nusprendžiau išsikepti kelis paprastus meduolius – turėjau likusių prieskonių ir šiek tiek tešlos, kurią jau seniau buvau užmaišiusi.

Kai visi patiekalai buvo paruošti, pasidėjau juos ant stalo. Mano mažytis stalas atrodė šventiškai: sidabrinė servetėlė, žvakė, kuriai buvau davusi antrą šansą nuo rudens, ir balta lėkštė su žvaigždučių raštais. Prie viso to derėjo rožinė eglutė su švytinčiomis girliandomis.

Vakare įsijungiau ramią kalėdinę muziką ir atsisėdau prie stalo. Rožis, tarsi suprasdamas šventės rimtumą, susirangė prie eglutės ir tyliai stebėjo mane. Pradėjau nuo silkės – ji buvo puiki, gal net geresnė, nei tikėjausi. Virtinukai buvo šiek tiek netaisyklingos formos, bet skonis priminė vaikystę. Aguonų pienas, kurį gurkšnojau desertui, buvo toks švelnus, kad akimirką pajutau, lyg būčiau pas mamą virtuvėje.

Paskutinį kąsnį valgiau lėtai, norėdama užtęsti šią akimirką. O tada pakėliau akis į Rožį, kuris dabar sėdėjo tiesiai prieš eglutę ir žiūrėjo į mane.

-         Na, ką, Roži, – pasakiau jam, – manau, šios Kūčios mums puikiai pavyko. Nors ir dviese, bet vis tiek šventė.

Jis tyliai miauktelėjo, tarsi sutikdamas su manimi, ir priėjo arčiau. Pakėliau jį ant kelių ir švelniai pakasiau jam už ausų.

Tą vakarą, sėdėdama prie eglutės ir stebėdama, kaip žiba švieselės, jaučiausi dėkinga. Už tai, kad turėjau šiuos namus, už tai, kad mano gyvenime atsirado Rožis, ir už šventes, kurios, net būdamos kitokios, galėjo būti tokios šiltos ir jaukios.

Sėdėjau ant sofos, jaukiai įsisukusi į minkštą pledą, ir gurkšnojau paskutinį puodelį arbatos. Šventinė nuotaika vis dar kabėjo ore – eglutė skleidė švelnią rožinę šviesą, o Rožis, tarsi apsvaigęs nuo šventinės ramybės, susirangė man prie kojų. Atrodė, kad šį vakarą daugiau nieko ypatingo neįvyks, bet tada išgirdau durų skambutį.

Staigiai atsistojau, vos neapverčiau puodelio ir nustebusi pažvelgiau į laikrodį. Buvo jau vėlu. Kas galėtų būti tokiu metu? Lėtai priėjau prie durų ir jas pravėriau. Už jų stovėjo Aušrinė – su savo ryškiai raudonu paltu, truputį sušlapusi nuo dulksnos, bet spinduliuojanti gerą nuotaiką.

-         Staigmena! – sušuko ji ir iškėlė dėžutę sušių. – Galvojau, kad gal dar neisi miegoti?

Atsidūrusi kambario šviesoje ji šypsojosi taip plačiai, kad niekaip negalėjau jos išprašyti lauk, net jei būčiau norėjusi.

-         Aušrine, oho! – nusijuokiau. – Užklupai mane netikėtai. Bet taip, dar nemiegu. Užeik!

Ji įvirto į vidų, greitai nusimetė savo paltą ant kėdės ir įsikūrė ant sofos. Dėžutę su sušiais pastatė ant stalo, tarsi tai būtų buvusi svarbiausia jos misija.

-         Galvojau, kad gali būti viena ir liūdėti. O aš viena nevalgau sušių – čia gi tokia neteisybė, – kalbėjo ji greitai, su tuo pačiu linksmu entuziazmu.

-         Na, ačiū, kad apie mane pagalvojai, – nusišypsojau ir užviriau dar vieną puodelį arbatos. – Bet iš tikrųjų mano Kūčios buvo labai ramios ir jaukios. Tik aš, Rožis ir eglutė.

-         O, rožinė eglutė! – Aušrinė pasuko galvą ir akimirką žiūrėjo į mano kūrinį. – Žinai, kuo daugiau ją matau, tuo labiau man ji patinka. Ji tokia... savita. Tu ir rožinė eglutė – tai kaip geriausi draugai.

Atsinešiau du puodelius arbatos ir atsisėdau šalia jos. Rožis iškart priėjo prie jos kojų, tyrinėdamas, kas čia tokia ir ką ji atsinešė.

-         O kas šitas smalsuolis? – paklausė Aušrinė ir pasilenkė jo paglostyti. – Jis toks gražus!

-         Čia Rožis, – pasakiau. – Atsirado visai netikėtai, kaip ir tavo apsilankymas. Jis buvo toks nešvarus ir alkanas, kad negalėjau jo palikti.

-         Ir tu jį pavadinai Rožiu, – nusijuokė ji. – Žinoma, kaip gi kitaip.

Abi prapliupome juoktis. Atidarėme dėžutę sušių ir valgėme juos rankomis, net nesivargindamos ieškoti pagaliukų.

-         Tai kaip jautiesi, Deimante, šiemet tokios vienišos Kūčios? – paklausė Aušrinė.

-         Keistai, bet ir kažkaip gerai, – atsakiau, žiūrėdama į eglutę. – Pasiilgstu šeimos, to triukšmo ir kalbų, bet... šiemet jaučiuosi rami. Gal net savotiškai laiminga. Lyg būtų proga susidėlioti viską į vietas.

Aušrinė linktelėjo ir užsikando sušio.

-         Žinai, tu visada buvai ta, kuri moka rasti grožį net paprastume. Man tai patinka. Bet pažadu, kitais metais padarysim viską, kad būtum ne viena. Net jei reikės išsitempti tave pas mane ar kur kitur.

-         Tavo draugija ir šiandien padarė stebuklą, – nusijuokiau.

Tą vakarą ilgai kalbėjomės apie gyvenimą, svajones, darbus ir, žinoma, apie Rožį, kuris dabar jau gulėjo ant Aušrinės kelių, visiškai pavergęs jos širdį. Aušrinė juokavo, kad jis taps garsus Instagramo modelis su savo rožine eglute ir baltomis letenėlėmis.

Kai ji išėjo, jaučiausi dar šilčiau nei prieš tai. Ši staigmena priminė, kad net ir vienatvėje galima atrasti bendrystę, o sušiai su gera drauge – ne mažiau svarbi šventės dalis nei tradiciniai Kūčių patiekalai.

Rožinė Kalėdų eglutė - 5 skyrius

 

Grįžusi namo su rožine eglute suglumusi apsidairiau, kaip geriausia ją užtempti į trečią aukštą. Eglutė buvo nemaža ir ganėtinai gremėzdiška – viena ranka sunkiai galėjau ją laikyti, bet su dvejomis buvo dar nepatogiau. Kaip nors užnešiu, pagalvojau.

Lėtai, su pertrūkiais tempiau eglutę per laiptus, o trečiame aukšte jau beveik norėjau padėti ją ant žemės atsikvėpti. Kai priėjau prie savo buto durų, išgirdau tylų miauktelėjimą. Katinėlis stovėjo prie slenksčio, žiūrėdamas į mane savo didelėmis akimis. Jo snukutis buvo toks rimtas, kad nesusilaikiau nesusijuokusi.

-         Na, ką manai? Rožinė eglutė – tinka prie tavo asmenybės, – pasakiau jam šypsodamasi.

Katinas trumpai pasimuistė ir prisiartino prie eglutės. Jis apuostė šakas, tada pažvelgė į mane lyg laukdamas patvirtinimo, ar tai nebus dar vienas jo žaisliukas.

-         O ne, mažyli, tai ne tau, – šyptelėjau ir įnešiau eglutę vidun. Katinėlis visur sekė paskui mane – jo smalsumas buvo begalinis.

Įnešusi eglutę į svetainę, pirmiausia užsikaitinau arbatos – po visos šios dienos tikrai reikėjo ko nors šilto. Tada atsisėdau ant grindų šalia eglutės ir pradėjau ją atsargiai išpakuoti. Katinėlis apsisuko aplink mane ir įsitaisė vos per kelis centimetrus, tarsi saugodamas procesą.

Kai pagaliau eglutė buvo išpakuota ir pastatyta į stovą, atsitraukiau kelis žingsnius ir įvertinau rezultatą. Ji buvo dar gražesnė, nei atrodė parduotuvėje. Ryški rožinė spalva sušildė visą kambarį, lyg jis būtų tapęs mažyte Kalėdų pasaka.

Tada išsitraukiau maišelį su žaisliukais, kuriuos nusipirkau kartu su eglute. Jie buvo balti – mažos snaigės, blizgios žvaigždutės, matiniai rutuliukai. Toks pasirinkimas buvo sąmoningas: norėjau, kad jie kontrastuotų su eglutės spalva, bet kartu ją papildytų.

Įjungiau muziką – viena iš tų „Jazz Christmas“ grojaraščių, kurie užpildo namus jaukumu, – ir pradėjau puošti eglutę. Kabindama pirmąjį žaisliuką, jaučiau, kaip kiekvienas mažas elementas paverčia ją dar stebuklingesne.

Katinėlis, žinoma, negalėjo likti abejingas. Kiekvienas žaisliukas, kuris pakabintas ant šakos, buvo įdėmiai stebimas jo akimis. Kartą net šoktelėjo, bandydamas pasiekti rutuliuką, kuris siūbavo.

-         Ei, tu tikrai turi daug energijos, – nusijuokiau. – Bet geriau nesugadink mano darbo.

Baigusi kabinti žaisliukus, dar uždėjau baltą, blizgančią žvaigždę viršūnėje. Atsitraukusi įjungiau girliandą – ji skleidė šiltą šviesą, kuri tarsi apglėbė eglutę. Tai buvo tobulas derinys – rožinės šakos, baltos dekoracijos ir šviesa, kuri šildė kambario atmosferą.

Atsisėdau ant sofos su arbatos puodeliu rankose ir kurį laiką tiesiog stebėjau eglutę. Muzika tyliai grojo fone, o katinėlis galiausiai įsitaisė man ant kelių, vis dar žiūrėdamas į švieseles.

-         Žinai, tu jau priklausai šiems namams, – pasakiau jam švelniai. – Bet vis tiek reikėtų tau duoti vardą. Gal Kalėda? Ne, per banalu. O gal Rožis, kaip eglutė?

Jis pakėlė į mane galvą, bet žinoma, nieko neatsakė. Šyptelėjau – vardas dar palauks, bet ši akimirka buvo tobula. Kambarys, eglutė, muzika ir šis smalsus, mielas padarėlis šalia manęs – viskas buvo taip jauku, kad nenorėjau, jog vakaras baigtųsi.

Baigusi grožėtis eglute, nusprendžiau, kad tokio kūrinio negalima laikyti tik sau. Paėmiau telefoną ir padariau kelias nuotraukas: vieną iš arčiau, kad matytųsi baltų žaisliukų detalės, kitą iš toliau, kad užfiksuočiau visą jos rožinę didybę. Kelias sekundes žiūrėjau į ekraną, galvodama, kam dar galėčiau pasigirti šia netikėta puošmena. Žinoma, pirmoji mintis buvo Aušrinė.

Nusiunčiau jai geriausią nuotrauką su žinute:

„Taigi, štai mano šių metų Kalėdų džiaugsmas. Ką manai apie mano rožinį stebuklą?“

Vos po kelių akimirkų atėjo jos atsakymas.

„Oho! Tiesiog tobula! Jei kas nors ir galėjo turėti rožinę eglutę, tai tik tu! Puikiai tinka tau – naujas miestas, naujas gyvenimas, o dabar ir nauja eglutė. Bravo, Deimante, bravo!“

Šypsojausi, skaitydama jos žinutę. Atrodė, kad šis pasirinkimas tikrai pasiteisino. Atrašiau jai keliais šypsenėlėmis ir padėkojau už komplimentus.

Kai baigėme susirašinėti, pastebėjau, kad arbata mano puodelyje jau buvo visiškai atšalusi. Atsistojau, paėmiau puodelį ir nunešiau jį į virtuvę.

Grįžusi radau katinėlį sėdintį prie eglutės. Jis žiūrėjo į vieną iš baltų rutuliukų su tokia susikaupusia mina, kad atrodė, jog sprendžia, kaip jį pasiekti. Vos tik priėjau arčiau, jis pašoko ir pamažu prikišo leteną prie šakos. Rutuliukas pajudėjo, bet dar laikėsi.

-         Roži, – automatiškai išsprūdo man iš lūpų, – tik nepradėk visko mėtyti.

Katinas pakėlė į mane galvą, lyg nustebęs, kad pagaliau kreipiuosi į jį vardu. Aš pati sekundę sustingau, suvokdama, kad vardas jam jau prigijo – Rožis. Atrodė, kad tai buvo natūraliausias pasirinkimas.

-         Taip, dabar tu Rožis, – pasakiau jam. – Visai kaip eglutė, šviesus ir išskirtinis.

Jis, žinoma, nieko neatsakė, tik grįžo prie savo misijos – rutuliuko. Galiausiai stipriau stuktelėjo letena, ir rutuliukas atsidūrė ant grindų.

-         Ei, – šūktelėjau, tačiau daugiau juokdamasi nei pykdama. Pasiėmiau rutuliuką ir vėl užkabinau jį ant eglutės. Rožis, regis, buvo nusprendęs, kad tai puikus žaidimas, nes vos tik užkabinau žaisliuką, jis vėl pradėjo planuoti savo kitą ataką.

Štai taip ir prasideda mūsų draugystė, – šyptelėjau. – Tu mėtysi žaisliukus, aš juos kabinsiu atgal, ir taip iki Naujųjų metų.

Jis susirangė prie eglutės kojų ir, atrodo, apsimetė, kad daugiau nieko nemėtys. Bet aš jau žinojau, kad jis laukia tinkamos progos.

Atsisėdau ant sofos, stebėdama jį. Naujas miestas, naujas butas, net naujas draugas – nors neplanavau visko pradėti iš naujo, atrodė, kad gyvenimas pats pasirūpino, jog šventės būtų ypatingos. Rožinė eglutė švytėjo kambaryje, o Rožis, mano naujasis padėjėjas, tapo tobulai juokinga Kalėdų kompanija.

Rožinė Kalėdų eglutė - 4 skyrius

Rytas atėjo lėčiau nei įprasta – vos pramerkusi akis pamačiau, kad kambaryje jau šviesiau, nei įprasta man keltis. Pirmą akimirką net nesupratau, kodėl mano lova atrodo tokia neįprasta. Tada prisiminiau – kačiukas. Jis buvo įsitaisęs prie mano kojų, susirangęs į mažą baltą kamuoliuką ir miegojo taip ramiai, lyg pasaulis aplink neegzistuotų.

Šyptelėjau, pasilenkiau ir tyliai paglosčiau jo kailiuką, kuris jau nebuvo toks šiurkštus ir nešvarus kaip vakar. Jis sumurkė, dar visai miegodamas, ir tik tada atsimerkė, pažvelgdamas į mane savo smalsiomis akimis.

-         Labas rytas, mažyli, – pratariau, lyg kalbėčiau su vaiku. – Spėju, esi alkanas?

Man net nereikėjo atsakymo – vos atsikėliau iš lovos, jis nubėgo paskui mane į virtuvę, akivaizdžiai laukdamas, kad kažką jam duosiu. Žinoma, turėjau tik vakarykščio tuno likučius, bet supratau, kad tai ilgai nesitęs – jam reikia tikro, tinkamo maisto.

Po pusvalandžio jau buvau kelyje į artimiausią parduotuvę. Lauke buvo šaltas gruodžio rytas – baltos ledo dėmės ant šaligatvių, šiek tiek gniaužė nosį, bet tuo pačiu oras buvo gaivus, kvepiantis artėjančiomis šventėmis. Žmonės su maišeliais skubėjo gatvėmis, matėsi ir šeimos su vaikais, kurie nekantriai žiūrėjo į vitrinose mirksinčias eglutes.

Parduotuvėje apėjau kelis skyrius, kol radau lentyną, skirtą gyvūnams. Stovėdama prieš daugybę skardinių ir maišelių su katėms skirtu maistu, trumpam susimąsčiau – koks jis yra? Gal vištiena jam patiktų labiausiai? O gal lašiša? Paėmiau kelias skardines įvairių skonių, dar ir maišelį sauso maisto. Nežinojau, kas jam patiks, bet norėjau užtikrinti, kad jis turėtų pasirinkimą.

Grįžusi namo, radau kačiuką jau laukiantį prie durų. Jis suskubo manęs pasitikti, lyg būtų supratęs, kad grįžtu su geromis naujienomis. Padėjau pirkinius ant stalo ir ištraukiau vieną skardinę – vištienos. Kai tik atidariau ją, jis beveik šoko į dubenėlį.

-         Na, tau tikrai patiko, – juokiausi, stebėdama, kaip jis su malonumu kemša savo naująjį maistą.

Kai jis baigė, tyliai murkdamas apsisuko aplink mano kojas. Tai buvo akimirka, kai pajutau, kad jis jau tapo mano kasdienybės dalimi. Nenorėjau ieškoti jo šeimininkų – buvo aišku, kad jis arba jų neturėjo, arba buvo tiesiog pamirštas.

-         Gerai, – garsiai pasakiau, nors kambaryje buvome tik aš ir jis. – Pasiliksi su manimi. Bet reikia sugalvoti, kaip tave vadinti.

Kačiukas tik murkė, tarsi sutikdamas su mano sprendimu.

Kai jis įsitaisė ant sofos ir pradėjo valytis savo kailiuką, nusprendžiau grįžti prie savo darbų. Kambaryje dar buvo daugybė dėžių, kurios laukė, kol jas iškraustysiu. Pradėjau nuo lentynų – rūšiavau knygas, dėliojau dekoracijas. Darbas buvo lėtas, bet kažkaip malonus, ypač kai jaučiausi ne viena – mažasis kompanionas mane vis stebėjo iš savo vietos, kartais atsistodamas ir eidamas pažiūrėti, ką darau.

Tačiau dėliodama daiktus pastebėjau kažką keisto. Man viskas atrodė jauku, šilta, bet trūko vieno svarbaus dalyko. Sustojau vidury kambario ir pažvelgiau į langą, už kurio matėsi vis daugiau balkonų, papuoštų žybsinčiomis girliandomis.

-         Eglutė! – garsiai pratariau. – Kaip gi be jos?

Pagalvojau, kad šventės jau visai arti, o mano namuose trūksta tos svarbiausios Kalėdų detalės. Tai tikrai buvo dalykas, kurį turėsiu sutvarkyti artimiausiomis dienomis. Juk dabar jau turėjau mažą šeimos narį – ir eglutė, su blizgučiais ir švieselėmis, jam tikrai patiks.

Žvilgtelėjau į kačiuką, kuris dabar buvo užsnūdęs ant sofos. Mintyse jau mačiau mus abu – jis žaidžia su mažais eglutės žaisliukais, o aš sėdžiu šalia, žiūriu į žybsinčias girliandas ir jaučiu, kaip mano naujieji namai po truputį tampa tikrais namais.

Šiandien mano namuose turės atsirasti Kalėdų eglutė. Išgėrusi kavos, užsimečiau paltą ir pasiruošiau kelionei.

Kieme šaltis tvokstelėjo į veidą, tačiau jis buvo toks gaivus, kad net patiko. Paspoksojusi į praeinančius žmones, nukėblinau į artimiausią autobusų stotelę. Autobusas greitai atvažiavo, o aš įlipau ir radau laisvą vietą prie lango. Per stiklą stebėjau gatves – visur šviesos, girliandos, vitrinos, šventiškas šurmulys. Vilnius gruodį atrodė kaip iš atviruko.

Pirmoji stotelė buvo prekybos centras, esantis netoli miesto centro. Įėjusi į vidų, tuoj pat patekau į dekoracijų skyrių. Blizgančios lemputės, kalėdinės žvakės, raudoni kaspinai – viskas atrodė gražu, bet eglutės pasirinkimas buvo mažokas. Liko tik kelios nublukusios, dirbtinės eglutės su sulūžusiomis šakomis. Bandžiau įsivaizduoti tokią savo svetainėje, bet ji atrodytų liūdnesnė nei be eglutės apskritai.

-         Na, nieko, – pasakiau sau. – Dar yra laiko.

Grįžau į stotelę ir vėl sėdau į autobusą, šįkart važiavau į kitą prekybos centrą. Šaltis jau pradėjo griaužti skruostus, o krepšyje skambėjo telefonas – Aušrinė norėjo sužinoti, kaip sekasi. Trumpai jai papasakojau apie pirmąją nesėkmę, ir ji tik nusišypsojo:

-         Žinai ką, ieškok kažko išskirtinio. Nenusipirk tik kokios nuobodžios žalios eglutės!

Šiuos žodžius prisiminiau, kai įžengiau į antrąjį prekybos centrą. Jis buvo dar didesnis, lentynos lūžo nuo dekoracijų, bet eglučių skyrius vėl nuvylė. Pirmiausia ten buvo gyvos eglutės vazonuose, bet jos atrodė tokios mažos ir kuklios, kad atrodė labiau kaip stalo dekoracija nei tikra Kalėdų eglutė. Dirbtinių eglučių lentynoje dominavo didžiulės, brangios, žėrinčios baltos eglės – gražios, bet ne mano kišenei.

Kai pagaliau atsidūriau trečiajame prekybos centre, buvau kiek nusivylusi. „Gal reikėjo dar vakar užsakyti internetu“, pagalvojau, bet tuo pačiu jautėsi nuotykio jaudulys – lyg kažko dar ieškoti būtų svarbi šios dienos misija.

Ir štai, stovėdama tarp girliandų, mano akys sustojo ties viena lentyna. Pirmiausia net nesupratau, ką matau. Tarp žalių ir baltų eglučių stovėjo kažkas... rožinio. Aš priėjau arčiau.

Tai buvo dirbtinė eglutė – ryškiai rožinės spalvos, tarsi iš sapno arba kokio seno filmo apie šeštojo dešimtmečio stilių. Ji buvo vidutinio dydžio, elegantiška, šakos buvo purios, ir atrodė tokia absurdiškai keista, kad tiesiog negalėjau atitraukti akių. Ir kaina – perpus mažesnė nei tos baltos eglutės, kurias mačiau prieš tai.

Atsistojau priešais ją ir kelias akimirkas spoksojau, svarstydama. „Ar tikrai rožinė eglutė?“ pagalvojau. „Bet juk ji tokia išskirtinė... Ir ji labai tiktų mano naujiems namams – šiek tiek šventinė, šiek tiek netikėta.“

Priėmiau sprendimą per kelias sekundes. Pasiėmiau eglutę ir nuvilkau ją iki kasos. Pardavėja šyptelėjo pamačiusi mano pasirinkimą.

-         Turėsite pačias originaliausias Kalėdas, – tarstelėjo ji.

-         Tikiuosi, – atsakiau, neslėpdama šypsenos.

Tada supratau, kad su autobusu šios eglutės tikrai nevešiu – ji buvo per didelė, ir jau įsivaizdavau, kaip grūdantis į perpildytą transportą visi keleiviai mane nužvelgia. Išėjusi į lauką, išsitraukiau telefoną ir iškviečiau taksi.

Mašina atvažiavo greitai, o vairuotojas, pamatęs eglutę, akimirką tylėjo, bet tada su šypsena padėjo man ją įkelti į bagažinę.

-         Rožinė eglutė? – paklausė jis, kai sėdau į automobilį. – Ne kasdien tokią matau.

-         Kartais reikia kažko neįprasto, – atsakiau juokdamasi.

Vos tik taksi pajudėjo iš vietos, vairuotojas trumpam pažvelgė į mane per galinio vaizdo veidrodėlį ir šyptelėjo:

-         Na, ponia, man reikia pasakyti – dirbu visą dieną, bet tokio krovinio dar neturėjau. Rožinė eglutė! Tikras Kalėdų stebuklas.

Aš nusijuokiau, suimdama rankinę ant kelių.

-         Tiesą sakant, ir pati nesitikėjau, kad grįšiu su tokia. Bet kai ją pamačiau, supratau – ji skirta man.

-         Žinot, man patinka žmonės, kurie renkasi kažką išskirtinio. Šiais laikais visi nori būti vienodi – žalias medis, raudoni žaisliukai. O jūs... jūs drąsi, – pasakė jis, spustelėdamas vairą.

Jo tonas buvo toks nuoširdus, kad net paraudau.

-         Na, pagalvojau, kad Kalėdos turi būti linksmos ir truputį netikėtos. Ir šiais metais man reikia kažko naujo – nauji namai, naujas miestas, tai kodėl ne ir nauja eglutė?

Vairuotojas linktelėjo.

-         O, persikėlėt į Vilnių? Iš kur?

-         Iš Šiaulių, – atsakiau. – Viskas dar taip nauja. Priprantu po truputį, bet kartais atrodo, kad trūksta to, kas pažįstama.

Jis trumpam pagalvojo.

-         Žinau, ką reiškia keisti vietą. Pats kažkada persikėliau į Vilnių iš mažo miestelio Dzūkijoje. Pirmais metais atrodė, kad visas miestas šaltas, pilkas. Bet tada pradedi atrasti savo vietas, žmones, net tokius mažus dalykus kaip jūsų rožinė eglutė – ir viskas pasikeičia.

Jo žodžiai mane užbūrė – jie buvo paprasti, bet labai nuoširdūs. Pamačiau, kad jis ne tik linksmas, bet ir labai šiltas žmogus.

-         O dabar jaučiatės kaip namie Vilniuje? – paklausiau smalsiai.

-         Dabar jau taip. Bet žinot, paslaptis paprasta: reikia bendrauti su žmonėmis. Miestas tampa savas, kai turi su kuo jį dalintis. Ar jau spėjot susipažinti su kaimynais?

-         Kol kas tik su viena drauge iš seno darbo. Bet ji pakvietė į Kalėdų vakarėlį pas save, susirinks daug žmonių. Tai gal bus gera proga užmegzti daugiau ryšių.

-         Šaunu. Žinokit, visiškai nereikia laukti, kol kažkas pirmas žengs žingsnį. Patys žmonės kaip eglutės – kartais atrodo, kad jie paprasti, bet pabandyk su jais pabendrauti, ir jie pražysta visomis spalvomis.

-         Gera mintis. Aš apie tai nebuvau pagalvojusi.

Važiuodami toliau kalbėjomės apie visokias smulkmenas – jis papasakojo apie savo taksi darbą, kaip kartais vežioja keistus keleivius ar veža tokius krovinius kaip eglutės ar šunys. Aš papasakojau, kaip sunkiai sekėsi rasti tinkamą eglutę ir kaip ji man dabar atrodo kaip maža sėkmės akimirka.

Kai pagaliau atvažiavome prie mano namų, jis išjungė variklį ir pasisuko į mane.

-         Žinot, jūs tikrai turėsite labai originalias šventes. Su tokia eglute tikrai negali būti kitaip.

Aš nusišypsojau.

-         Ačiū jums. Jūsų nuotaika irgi prideda šventinio džiaugsmo.

Jis atsisveikino pakeldamas ranką ir dar kartą nusišypsodamas.

-         Linkiu, kad Vilnius jums taptų jaukus ir savas. Ir nepamirškit – svarbiausia bendrauti. Gražių švenčių!

Aš išlipau iš taksi ir stovėjau su eglute rankose, kol jis nuvažiavo. Šypsojausi – buvau ne tik sužavėta jo žodžių, bet ir pajutau, kad šis mažas susitikimas padarė dieną dar šiltesnę. Ši kelionė buvo ne tik apie eglutę – ji kažkaip užpildė tą mažą šventinės nuotaikos spragą, kurios man taip reikėjo.

Rožinė Kalėdų eglutė - 3 skyrius

 

Kitą dieną Aušrinė paskambino anksti, kai dar buvau tik pakeliui į virtuvę išsivirti rytinės kavos. Telefonas vibruodamas šoktelėjo ant stalo krašto, o kai pakėliau ragelį, išgirdau jos žvalų balsą, kuris, atrodo, nė kiek nesiderino su mano dar vos besibudinančia nuotaika.

-         Labas, Deimante! Tai ką, ruošiesi? – ji paklausė taip, lyg būtume ką tik kalbėjusios apie kokią didžiulę šventę, nors man atrodė, kad nežinau, apie ką eina kalba.

-         Ruošiuosi? Kam? – pasiteiravau, spėliodama, ar ko nors nepamiršau.

-         Apsipirkimui, žinoma! – entuziastingai sušuko ji. – Vakar, kai sėdėjome restorane, supratau, kad tau reikia atsinaujinti garderobą. Neužtenka tų tavo pilkų megztinių ir juodų sijonų. Artėja Kalėdos, ir reikia kažko spalvingesnio.

Atsidusau, bet iš tiesų jos idėja nuskambėjo visai smagiai. Drabužių pirkimas man niekada nebuvo svarbiausias dalykas, tačiau pastaruoju metu tikrai jaučiau, kad mano garderobui trūksta gyvybės.

-         Gerai, – sutikau, dar kiek vangiai. – Kada ir kur susitinkame?

-         Po poros valandų prie prekybos centro, – tarė ji. – Ir, beje, dar viena naujiena: Kalėdoms esi pakviesta pas mane. Susirinks visi kaimynai, bus šventinė vakarienė, linksmybės. Taigi, turėsiu progą pademonstruoti tavo naują įvaizdį.

Negalėjau sulaikyti šypsenos. Aušrinė buvo lyg maža audra – įsiverždavo į gyvenimą su planu, kurio negali atsisakyti.

Po poros valandų jau stovėjome vienoje didžiulio prekybos centro parduotuvių. Aplink mus – žmonės su pilnais krepšiais, besirenkantys dovanas ir ieškantys kalėdinių išpardavimų. Aušrinė stovėjo šalia manęs su rankomis ant klubų, apsidairė ir tarė:

-         Gerai, nuo ko pradedame? Pirmiausia reikia suknelės. Spalvingos. Šventinės. Ir, žinoma, dailios.

Nespėjau atsakyti, kai ji jau buvo nusitvėrusi mane už rankos ir vedė link suknelių skyriaus. Per kitą valandą išbandžiau bent dešimt variantų. Viena suknelė buvo per ryški, kita per trumpa, dar viena pernelyg blizgi. Tačiau Aušrinė nenuleido rankų, kol galų gale radome tobulą – tamsiai žalios spalvos, aksominę, su subtiliais nėriniuotais rankogaliais. Atrodė šventiškai, bet ne per daug iššaukiančiai.

-         Tobula! – sušuko Aušrinė, kai išėjau iš persirengimo kabinos. – Kaip tik Kalėdoms.

Pripažinau, kad ji teisi. Su šia suknele jaučiausi tarsi šiek tiek kita Deimantė – drąsesnė, ryškesnė. Po to dar radome batelius – juodus, elegantiškus, bet patogius, nes žinau, kad ilgai stovėti ant aukštakulnių man būtų kankynė.

Kai baigėme, buvau ne tik apsipirkusi, bet ir pavargusi. Aušrinė, žinoma, atrodė pilna energijos, nes jai šis procesas buvo pramoga.

-         Gerai, viskas sutarta, – tarė ji, mums sėdint prie kavos puodelio prekybos centro kavinėje. – Kalėdų vakarą ateik pas mane. Susipažinsi su visais – mano kaimynais, draugais. Bus smagu.

-         O ką atsinešti? – paklausiau.

-         Nieko ypatingo, nebent ko nors nori. Bus daug maisto, kiekvienas kažką atsineša, – atsakė ji. – Bet svarbiausia – ateik su gera nuotaika. Ir, žinoma, su ta suknele.

Nusišypsojau, nors viduje truputį jaudinausi. Nauja vieta, nauji žmonės – dar nebuvau tikra, kaip jausiuosi. Bet Aušrinės užtikrintumas visada kažkaip nuimdavo abejones.

Grįžusi namo, sudėjau visus naujus pirkinius į spintą. Žvilgtelėjau į žalią suknelę, kuri švelniai kabėjo ant pakabos, ir pagalvojau, kad tai tikrai buvo gera diena. Šypsodamasi atsisėdau ant sofos, jausdama, kaip po truputį Vilnius tampa vis labiau mano vieta.

Butas, nors jaukus, atrodė kiek per tylus, per ramus. Už lango matėsi blyškus gruodžio dangus, o medžių šakos dar buvo pasipuošusios vakarykščiu šerkšnu. Toks oras, kai atrodo, jog pasaulis šiek tiek sustojo. Nutariau, kad pasivaikščiojimas bus kaip tik tai, ko man reikia.

Įsisupau į šiltą paltą, apsivyniojau vilnonį šaliką ir užsimaukšlinau kepurę. Dar spėjau įsimesti pirštines į kišenę – nors atrodė, kad jų nereikės, žinojau, jog vėjas gali apgauti. Užrakinusi duris, lėtai nusileidau laiptais į kiemą.

Lauke buvo gaivu. Kvėpavau giliau nei įprastai, mėgaudamasi tuo savotišku žiemos oru, kai kiekvienas įkvėpimas tarsi pabudina visus pojūčius. Einant per kiemą girdėjosi tik sniego girgždėjimas po mano batais. Vos kelios akimirkos ir pasaulis užsimiršo – nebeegzistavo nei darbai, nei planai, nei netvarkingi stalai.

Kai jau ketinau pasukti link netoliese esančio parko, išgirdau kažkokį tylų garsą. Sustojau. Dar kartą. Tai buvo... miaukimas? Apsižvalgiau aplink, bet nieko nemačiau. Tyliai šūktelėjau:

-         Na, kas ten?

Iš pradžių niekas neatsakė, bet tada iš vienos daugiabučio laiptinės išlindo mažas baltas kačiukas. Jis atrodė visas nešvarus, sušalęs, o jo kailis, matyt, kadaise buvęs akinamai baltas, dabar buvo pilkas nuo purvo. Katino akys žvelgė į mane taip, lyg jis būtų tikras, kad aš vienintelė, kas gali jam padėti.

-         Oi, mažyli, ką čia veiki tokį šaltą rytą? – švelniai paklausiau, bet kačiukas tik gailiai miauktelėjo, lyg atsakydamas: „Padėk man.“

Tyliai priėjau arčiau, atsiklaupiau ant vieno kelio ir iš kišenės ištraukiau pirštines, kad jos tarnautų kaip barjeras nuo sniego. Kačiukas nenusigando – greičiau atrodė, kad jis laukė, kol kažkas jį pasiims. Jo šaltos, purvinos letenėlės atrodė lyg mažyčiai ledinukai.

Akimirksniu supratau, kad negaliu jo čia palikti. Parsinešiau jį namo, ir nors jis pradžioje muistėsi, netrukus pajuto šilumą ir apsiramino.

Kai tik įėjau į butą, kačiuką pasodinau ant rankšluosčio, kurį paskubomis ištraukiau iš vonios. Jo kailis buvo toks susivėlęs, kad vos galėjau suprasti, kur jo galva, o kur kūnas. Atsinešiau dubenėlį su šiltu vandeniu ir suvilgiau mažą šluostę. Tada atsargiai pradėjau valyti jo kailį. Jis iš pradžių buvo nepatiklus, bet netrukus pradėjo murkti, o tai mane pralinksmino.

-         Tai ką, mažyli, – šnekėjau jam, kol valiau purvą nuo jo letenų, – iš kur tu toks atsiradai?

Pavaliusi jį, radau nedidelę skardinę tuno – vienintelis dalykas, kurį turėjau, tinkamą katinams. Padėjau jam ant grindų, o jis puolė lyg savaitę nieko nevalgęs. Stebėjau jį su šypsena, o mintyse jau svarsčiau, ką su juo daryti. Nesupratau, ar jis turi šeimininkus, ar tiesiog atklydo, bet viena buvo aišku – šiandien jis niekur neišeis.

Kai jis pavalgė ir apsiramino, atsinešiau seną pledą, padėjau ant kėdės kampe ir padariau jam mažytę „lindynę“. Jis iškart įsitaisė, apsivyniojo uodegą aplink mažą savo kūną ir užmerkė akis. Stebėjau jį dar kelias minutes, o tada nusprendžiau, kad ši diena pasisuko visai kita linkme, nei planavau.

-         Matyt, turėsiu tave prižiūrėti, bent jau kol sugalvosiu, ką daryti toliau, – sušnabždėjau jam.

Nors tas mažylis dar buvo beveik svetimas, širdyje jaučiau keistą džiaugsmą, kad būtent jis pasirinko mane.

Kai kačiukas pamiegojo, pamaniau, kad dabar būtų tinkamas metas jį išmaudyti. Tiesa, mintyse trumpam sudvejojau – katės ir vanduo nėra geriausi draugai. Tačiau jo kailis buvo toks nešvarus, kad negalėjau to ignoruoti. Pasiraitojusi rankoves ir pasiruošusi kantrybės dozę, nusinešiau mažylį į vonios kambarį.

Ant grindų pasidėjau rankšluosčių, pripildžiau dubenį šilto vandens ir pridėjau švelnaus, specialiai katėms skirto šampūno, kurį buvau kažkada pirkusi draugės augintiniui. Kačiukas spoksojo į mane savo didelėmis akimis, tarsi nujausdamas, kas jo laukia.

-         Gerai, mažyli, – švelniai jam sakiau. – Bus šiek tiek nepatogu, bet pažadu, kad po to jausiesi geriau.

Pirmasis prisilietimas prie vandens buvo toks, kaip tikėjausi – kačiukas vos neišsprūdo iš mano rankų ir pradėjo muistytis, bet ramiai laikiau jį, glostydama šlapią kailiuką. Lėtai ir atsargiai prausiau jo nugarą, pilvuką, mažas letenėles. Vanduo greitai virto pilku nuo purvo, o aš supratau, kad šis procesas buvo būtinas. Po kelių minučių jis apsiramino – galbūt pajuto šilumą, gal tiesiog suprato, kad neketinu jam pakenkti.

Išmaudžius, apvyniojau jį rankšluosčiu, švelniai išdžiovinau kailiuką ir atsargiai pradėjau kirpti susivėlusias sąvėlas. Turėjau mažas nagų žirklutes, kurios tam puikiai tiko. Kačiukas kartais sumurkė, kartais sumiaukė, bet iš esmės leidosi tvarkomas, tarsi suprasdamas, kad tai jam padės. Kai baigiau, jis atrodė visai kitaip – kailis buvo švarus ir švelnus, o jo baltumas dabar atrodė beveik tobulas.

-         Na va, – šyptelėjau jam. – Dabar tu tikrai ponas.

Kačiukas atsakė tyliai murktelėdamas, tarsi dėkodamas. Paleidau jį ant grindų, ir jis nustraksėjo į kambarį, smalsiai apžiūrėdamas kiekvieną kampą. Tuo metu jaučiausi išsekusi, bet kartu ir neįprastai laiminga. Visą vakarą kažkokiu keistu būdu jautėsi šiluma – ne tik dėl to, kad kambaryje buvo šilta, bet ir dėl to, kad šis mažas gyvūnėlis, atrodo, įnešė į mano namus kažkokio naujo gyvybingumo.

Naktį atsiguliau į lovą pavargusi, bet patenkinta. Po tokio užimto vakaro net knygos skaityti nesinorėjo – galvoje jau sukosi mintys apie sapnus. Užgesinau šviesą, susirangiau po šilta antklode ir užmerkiau akis.

Tik staiga pajutau lengvą, tylų prisilietimą prie lovos krašto. Iš pradžių nesupratau, kas vyksta, bet tada suvokiau – kačiukas. Mažos jo letenėlės atsargiai lipdamos per patalus skleidė vos girdimus garsus. Akimirkai sulaikiau kvėpavimą, o tada pajutau, kaip jis įsitaiso prie mano kojų.

-         Oho, drąsus esi, – šnabždėjau, bet nenorėjau jo išgąsdinti.

Po kelių sekundžių jis apsisuko, priėjo arčiau ir prigulė šalia mano šono, susirangęs į mažą, šiltą kamuoliuką. Iš jo pasigirdo tylus murkimas, o aš net pajutau, kaip širdis tirpsta nuo šio mažo gestu parodyto pasitikėjimo.

-         Gerai, mažyli, šiąnakt gali čia miegoti, – tarstelėjau.

Lėtai užmerkiau akis, girdėdama tą ramų, ritmingą murkimą. Mintyse dar pagalvojau, kad šis mažylis man pasirodė ne be reikalo – gal kaip tik to man šiuo metu ir reikėjo. Šilumos, artumo ir jausmo, kad kažkas, nors ir toks mažas, visiškai manimi pasitiki. Taip ir užmigome – aš ir mano naujasis draugas, abu susirangę po žiemos nakties jaukumu.

Rožinė Kalėdų eglutė - 2 skyrius

Kitą rytą atsikėliau anksti, nors Vilniaus dangus dar buvo pilkai mėlynas, o žemę dengė plonas gruodžio šerkšnas. Pro langą mačiau, kaip automobilių stogai ir gatvės kraštai baltuoja nuo nakties šalčio. Užviriau kavos ir kelias minutes stovėjau prie palangės, žiūrėdama į dar snūduriuojantį miestą. Man patiko ta ramybė, kai diena dar tik bunda, bet kažkur viduje kirbėjo mintis, kad šiandien noriu išeiti. Ne tik tvarkytis bute, ne tik būti tarp daiktų. Man reikėjo pajusti miestą.

Apsirengiau šiltai – storą paltą, vilnones kojines, įsisukau į šaliką, kuris kvepėjo Šiauliais. Įsidėjau į kišenę telefoną, piniginę ir įsijungiau navigaciją. Vilnius dar buvo man tarsi labirintas – gatvės, pavadinimai, posūkiai. Viskas nauja ir šiek tiek painu. Bet šiandien norėjau pamatyti jo dalelę, nors ir mažą.

Pirmiausia nusprendžiau nueiti į netoliese esantį prekybos centrą. Man reikėjo kelių smulkmenų – žvakių, gal kokios šventinės lemputės. Gruodis mane visada džiugindavo savo jaukumu, o naujame bute to jaukumo dar trūko. Eidama gatve jaučiau, kaip šaltis gnaibo nosį ir skruostus, o iš burnos rūksta mažyčiai garų debesėliai. Žingsniai skambėjo ant šaligatvio, apibarstyto smėliu, kad neslidinėtų. Pro šalį kartkartėmis prašvilpdavo troleibusai, o žmonės, sukaitę po paltų sluoksniais, skubėjo savo reikalais.

Pasiekusi prekybos centrą sustojau prie jo durų akimirką stebėdama žmonių srautą. Viduje buvo šilta, o ore tvyrojo tarsi kokteilis iš kavos, kepamų bandelių ir dirbtinio eglutės aromato. Parduotuvės jau buvo papuoštos Kalėdoms – blizgučiai, girliandos, besišypsančios plastikinės figūrėlės. Kažkaip tai mane ramino. Atrodė, kad net jei pasaulis keičiasi, gruodis visada liks toks pats – pilnas šviesų ir šiek tiek banalaus, bet mielo šventinio triukšmo.

Pirmiausia užsukau į namų prekių parduotuvę. Ten radau žvakių, ir, nors planavau imti paprastų baltų, galiausiai išsirinkau dvi cinamonu ir apelsinais kvepiančias. Galvojau, kad jos bent šiek tiek įneš šilumos į dar šaltoką butą. Taip pat paėmiau nedidelę girliandą, kurią norėjau pakabinti ant lango. Stovėdama eilėje prie kasos, pastebėjau, kaip žmonės kraunasi į krepšius kalnus dovanų, maisto, blizgių pakuočių. Atrodė, kad visi ruošiasi kažkam dideliam, o aš tik ramiai rinkausi smulkmenas, kurios turėjo mane priartinti prie jausmo „jauku“.

Kai išėjau iš prekybos centro, staiga pajutau, kad norisi pasivaikščioti toliau. Nors lauke buvo šalta, nusprendžiau eiti link senamiesčio. Navigacija telefone man rodė kelią, bet netrukus supratau, kad orientuotis padeda ir tas šventinis jausmas ore – parduotuvių vitrinose mirgančios lemputės, žmonių juokas, kepamų dešrelių kvapas nuo šventinės mugės stendų.

Kai pasiekiau Katedros aikštę, sustojau kelioms akimirkoms. Eglutė ten buvo tiesiog didinga – ji švietė visomis įmanomomis spalvomis, o aplink ją sukosi žmonės, laimingų vaikų balsai maišėsi su gatvės muzikantų melodijomis. Tai buvo akimirka, kai supratau: aš iš tikrųjų Vilniuje. Šitas miestas – su savo šurmuliu, šviesomis, žmonių balsais – tapo mano. Bent jau dalinai.

Aikštėje vaikščiojau dar gerą pusvalandį. Nusipirkau karšto vyno iš vieno stendo – ne tiek dėl jo skonio, kiek dėl jausmo, kad esu tarp žmonių, tarp šilumos, tarp judėjimo. Man patiko stebėti poras, šeimas, draugus. Visi atrodė taip užtikrintai, tarsi žinotų, kur eina, ką veikia. Aš dar nesijaučiau tokia tvirta, bet tame buvo kažkas gražaus – būti viena, bet kartu tarp žmonių.

Grįždama namo užsukau į mažą kepyklėlę ir nusipirkau duonos. Pardavėja šypsojosi, ir ta jos šypsena atrodė tokia tikra, kad norėjosi su ja paplepėti. Bet tik padėkojau, pasiėmiau savo pirkinius ir išėjau.

Namo grįžau pavargusi, bet kažkaip pilna. Tos kelios valandos mieste man suteikė jausmą, kad po truputį imu atrasti savo vietą. Užsidegiau vieną iš naujų žvakių, kuri kvepėjo apelsinais, ir atsisėdau ant sofos su šiltu arbatos puodeliu rankoje. Pro langą žiūrėjau, kaip Vilnius po truputį ruošiasi nakčiai. Šventinės šviesos dar žibėjo, bet gatvės jau buvo tylesnės. „Tu susitvarkysi, Deimante,“ pagalvojau. Ir pirmą kartą pati sau tuo patikėjau.

Sėdėdama ant sofos su arbatos puodeliu rankoje, klausausi, kaip apelsinais kvepianti žvakė tyliai spragsi, o Vilnius už lango pamažu užmiega. Butas pilnas jaukios tylos, ir tai man patinka. Tačiau staiga tylą nutraukia telefono skambutis. Pažvelgiu į ekraną – Aušrinė.

Aušrinė yra viena iš tų draugių, kurios visada įneša šurmulio į gyvenimą. Energinga, visada su idėja ar kvietimu, dažniausiai neplanuotu, bet beveik visada – gera nuotaika. Ji – tas žmogus, kuris drąsiai pakviečia į koncertą, paskambina pasiūlyti spontaniškos kelionės ar paprasčiausiai užsuka su dėžute pyragaičių „nes taip reikia“.

-         Labas, Deimante! – jos balsas skamba linksmai ir kažkaip šiek tiek sąmokslininkiškai, lyg jau planuotų kažką įdomaus. – Ką veiki?

-         Sėdžiu ant sofos, geriu arbatą. Ką tu veiki? – atsakau, šypsodamasi, nes Aušrinės tonas priverčia šypsotis automatiškai.

-         Tik ant sofos? Ne, ne, taip būti negali, – iškart nutraukia mane. – Klausyk, radau vieną naują restoraną. Jie visai neseniai atsidarė, kažkur senamiestyje. Sako, labai jaukus, o jų meniu toks... kaip čia pasakyti? Gurmaniškas, bet neįmantrus. Kaip tik tau. Taigi, ar turi laiko?

Akimirką susimąstau. Iš tiesų, nieko ypatingo neplanavau, bet Aušrinės entuziazmas yra užkrečiantis. Be to, jaučiu, kad man reikia šiek tiek daugiau „Vilniaus“, daugiau žmonių ir judesio.

-         Hm... o kaip su rezervacija? Ten nebus užimta? – atsargiai pasiteirauju, nors viduje jau žinau, kad sutiksiu.

-         Apie viską pagalvota! – džiugiai atsako ji. – Paskambinau, rezervavau staliuką dviem. Aštuntą. Tai ką, susitinkam prie restorano?

Žvilgteliu į laikrodį – septynios. Pakankamai laiko greitai pasiruošti.

-         Gerai, Aušrine, sutinku, – atsakau pagaliau, ir mano balse girdisi šypsena. – Turiu tik valandą susiruošti.

-         O valanda tau daugiau nei pakankamai, – juokiasi ji. – Iki pasimatymo!

Padėjusi telefoną, kelias sekundes sėdžiu ir galvoju, ką apsirengti. Mano pirmasis restoranas Vilniuje – tai jau šis tas. Pakylu ir einu prie spintos. Renkuosi šviesiai pilką megztinį, kuriame jaučiuosi patogiai, ir juodą sijoną, kuris pridės bent šiek tiek elegancijos. Prie to derinu ilgus batus ir didelį vilnonį šaliką, nes šaltis lauke tikrai nepraeis nepastebėtas.

Pasidažau vos vos – lengvas lūpdažis ir šiek tiek maskuojamosios pudros, kad atrodytų, jog net visai nesistengiau. Galiausiai, užmetusi rankinę ant peties, užgesinu žvakę ir išeinu į naktinį miestą.

Kai pasiekiu restoraną, Aušrinė jau laukia prie įėjimo. Ji atrodo stilingai, kaip visada – plati šypsena, apsigaubusi ilga ryškiai raudona striuke, kurios negali nepastebėti.

-         Va ir tu! – sveikindamasi sušunka ir apsikabina mane. – Kaip Vilniaus gyvenimas? Jau prisijaukini?

-         Pamažu, – šypteliu. – Šis vakaras, manau, prie to prisidės.

Restoranas iš išorės atrodo nedidelis, su senoviškais langais ir užuolaidomis, kurios suteikia jaukumo. Viduje dar jaukiau – šviesos prigesintos, ore tvyro ką tik iškeptos duonos kvapas. Mūsų staliukas – prie lango, apsuptas šviesų girliandų.

Kai atsisėdame, Aušrinė iškart ima naršyti meniu, o aš apsidairau. Pastebiu, kaip žmonės kalbasi, juokiasi, mėgaujasi vakariene. Ši vieta jaučiasi kaip kažkas tarp namų ir šventės.

-         Tai ką ragausi? – klausia ji, kai pati jau nusprendžia.

-         O ką rekomenduoji? – juokiuosi.

-         Imk kažką drąsaus, – sako ji, rodydama į kažkokį sudėtingą pavadinimą, kurio net nesistengiu prisiminti.

Vakaro metu kalbamės apie viską – apie tai, kaip man sekasi Vilniuje, kaip ji neseniai baigė didžiulį projektą darbe, apie žmones, kuriuos sutikome, apie vietas, kurias dar turėčiau pamatyti. Jaučiuosi atsipalaidavusi, o maistas – tikrai nepakartojamas.

Grįždama namo, dar jaučiu restorano šurmulį. Tai buvo ne tik skani vakarienė – tai buvo tarsi pirmasis žingsnis į socialinį gyvenimą šiame mieste. Aušrinė, kaip visada, buvo teisi – šis vakaras buvo kaip tik tai, ko man reikėjo.

Grįžusi namo, pagaliau nusimetu paltą ir nusispiriu batus. Butas pasitinka tyliai, tarsi kantriai laukęs manęs visą vakarą. Ant stalelio vis dar stovi iš po ryto likęs arbatos puodelis, o apelsinais kvepianti žvakė jau seniai užgesinta. Šiandien buvo ilga diena, ir nors jaučiuosi pavargusi, širdyje lengva. Restorano jaukumas, Aušrinės juokas, skanus maistas – visa tai tarsi apgaubė mane šiluma, kurios dabar Vilniuje taip ieškau.

Einant per kambarį, akys užkliūva už mažytės girliandos, kurią ryte pakabinau ant lango. Ji švyti jaukiai ir švelniai, kaip priminimas, kad kiekvienas mažas akcentas gali kurti namų jausmą. Sustoju akimirkai, pažvelgiu į miestą pro langą. Ten – gatvių žibintai, paskutinis troleibusas ir dar keletas praeivių, paskubomis grįžtančių namo. Gruodžio Vilnius naktį atrodo ramus, beveik meditacinis.

Nusprendžiu, kad šiandien daugiau nieko nebedarysiu. Virtuvėje įsipilu stiklinę vandens, trumpam atsigulu ant sofos ir pajuntu, kaip kūnas atsipalaiduoja. Bet žinau, kad jei čia užsibūsiu, rytoj prabusiu su sprando skausmu. Atsikeliu ir traukiu į miegamąjį.

Pasiruošti miegui – tai tarsi savotiškas ritualas. Nusivalau makiažą, nusiprausiu šiltu vandeniu ir užsivelku jaukius pižaminės medvilnės marškinėlius. Minkšta antklodė jau laukia sušildžiusi lovą. Atjungiu telefoną nuo įkroviklio ir peržvelgiu kelias paskutines žinutes. Aušrinė dar parašė: „Ačiū už vakarą, buvo smagu. Kitą kartą aš renkuosi vietą!“ Atsakau trumpu „Ačiū ir tau, buvo puiku!“, užmetu telefoną ant staliuko ir išjungiu šviesą.

Atsigulusi lovoje, giliai įkvepiu. Jaučiu, kaip kūnas nori atsipalaiduoti, o mintys lėtai plaukia. Galvoju apie viską ir nieką – apie restoraną, apie rytdieną, apie tai, kaip gera turėti tokią draugę kaip Aušrinė. Mintys vyniojasi tarsi šiltas šalikas, ir netrukus jau girdžiu tik savo kvėpavimą. Gruodis, Vilnius, jauki šviesa nuo girliandos už lango – visa tai pamažu užliūliuoja, ir aš panyru į miegą, jaučianti, kad ši diena buvo tikrai gera.