Rožinė Kalėdų eglutė - 3 skyrius

 

Kitą dieną Aušrinė paskambino anksti, kai dar buvau tik pakeliui į virtuvę išsivirti rytinės kavos. Telefonas vibruodamas šoktelėjo ant stalo krašto, o kai pakėliau ragelį, išgirdau jos žvalų balsą, kuris, atrodo, nė kiek nesiderino su mano dar vos besibudinančia nuotaika.

-         Labas, Deimante! Tai ką, ruošiesi? – ji paklausė taip, lyg būtume ką tik kalbėjusios apie kokią didžiulę šventę, nors man atrodė, kad nežinau, apie ką eina kalba.

-         Ruošiuosi? Kam? – pasiteiravau, spėliodama, ar ko nors nepamiršau.

-         Apsipirkimui, žinoma! – entuziastingai sušuko ji. – Vakar, kai sėdėjome restorane, supratau, kad tau reikia atsinaujinti garderobą. Neužtenka tų tavo pilkų megztinių ir juodų sijonų. Artėja Kalėdos, ir reikia kažko spalvingesnio.

Atsidusau, bet iš tiesų jos idėja nuskambėjo visai smagiai. Drabužių pirkimas man niekada nebuvo svarbiausias dalykas, tačiau pastaruoju metu tikrai jaučiau, kad mano garderobui trūksta gyvybės.

-         Gerai, – sutikau, dar kiek vangiai. – Kada ir kur susitinkame?

-         Po poros valandų prie prekybos centro, – tarė ji. – Ir, beje, dar viena naujiena: Kalėdoms esi pakviesta pas mane. Susirinks visi kaimynai, bus šventinė vakarienė, linksmybės. Taigi, turėsiu progą pademonstruoti tavo naują įvaizdį.

Negalėjau sulaikyti šypsenos. Aušrinė buvo lyg maža audra – įsiverždavo į gyvenimą su planu, kurio negali atsisakyti.

Po poros valandų jau stovėjome vienoje didžiulio prekybos centro parduotuvių. Aplink mus – žmonės su pilnais krepšiais, besirenkantys dovanas ir ieškantys kalėdinių išpardavimų. Aušrinė stovėjo šalia manęs su rankomis ant klubų, apsidairė ir tarė:

-         Gerai, nuo ko pradedame? Pirmiausia reikia suknelės. Spalvingos. Šventinės. Ir, žinoma, dailios.

Nespėjau atsakyti, kai ji jau buvo nusitvėrusi mane už rankos ir vedė link suknelių skyriaus. Per kitą valandą išbandžiau bent dešimt variantų. Viena suknelė buvo per ryški, kita per trumpa, dar viena pernelyg blizgi. Tačiau Aušrinė nenuleido rankų, kol galų gale radome tobulą – tamsiai žalios spalvos, aksominę, su subtiliais nėriniuotais rankogaliais. Atrodė šventiškai, bet ne per daug iššaukiančiai.

-         Tobula! – sušuko Aušrinė, kai išėjau iš persirengimo kabinos. – Kaip tik Kalėdoms.

Pripažinau, kad ji teisi. Su šia suknele jaučiausi tarsi šiek tiek kita Deimantė – drąsesnė, ryškesnė. Po to dar radome batelius – juodus, elegantiškus, bet patogius, nes žinau, kad ilgai stovėti ant aukštakulnių man būtų kankynė.

Kai baigėme, buvau ne tik apsipirkusi, bet ir pavargusi. Aušrinė, žinoma, atrodė pilna energijos, nes jai šis procesas buvo pramoga.

-         Gerai, viskas sutarta, – tarė ji, mums sėdint prie kavos puodelio prekybos centro kavinėje. – Kalėdų vakarą ateik pas mane. Susipažinsi su visais – mano kaimynais, draugais. Bus smagu.

-         O ką atsinešti? – paklausiau.

-         Nieko ypatingo, nebent ko nors nori. Bus daug maisto, kiekvienas kažką atsineša, – atsakė ji. – Bet svarbiausia – ateik su gera nuotaika. Ir, žinoma, su ta suknele.

Nusišypsojau, nors viduje truputį jaudinausi. Nauja vieta, nauji žmonės – dar nebuvau tikra, kaip jausiuosi. Bet Aušrinės užtikrintumas visada kažkaip nuimdavo abejones.

Grįžusi namo, sudėjau visus naujus pirkinius į spintą. Žvilgtelėjau į žalią suknelę, kuri švelniai kabėjo ant pakabos, ir pagalvojau, kad tai tikrai buvo gera diena. Šypsodamasi atsisėdau ant sofos, jausdama, kaip po truputį Vilnius tampa vis labiau mano vieta.

Butas, nors jaukus, atrodė kiek per tylus, per ramus. Už lango matėsi blyškus gruodžio dangus, o medžių šakos dar buvo pasipuošusios vakarykščiu šerkšnu. Toks oras, kai atrodo, jog pasaulis šiek tiek sustojo. Nutariau, kad pasivaikščiojimas bus kaip tik tai, ko man reikia.

Įsisupau į šiltą paltą, apsivyniojau vilnonį šaliką ir užsimaukšlinau kepurę. Dar spėjau įsimesti pirštines į kišenę – nors atrodė, kad jų nereikės, žinojau, jog vėjas gali apgauti. Užrakinusi duris, lėtai nusileidau laiptais į kiemą.

Lauke buvo gaivu. Kvėpavau giliau nei įprastai, mėgaudamasi tuo savotišku žiemos oru, kai kiekvienas įkvėpimas tarsi pabudina visus pojūčius. Einant per kiemą girdėjosi tik sniego girgždėjimas po mano batais. Vos kelios akimirkos ir pasaulis užsimiršo – nebeegzistavo nei darbai, nei planai, nei netvarkingi stalai.

Kai jau ketinau pasukti link netoliese esančio parko, išgirdau kažkokį tylų garsą. Sustojau. Dar kartą. Tai buvo... miaukimas? Apsižvalgiau aplink, bet nieko nemačiau. Tyliai šūktelėjau:

-         Na, kas ten?

Iš pradžių niekas neatsakė, bet tada iš vienos daugiabučio laiptinės išlindo mažas baltas kačiukas. Jis atrodė visas nešvarus, sušalęs, o jo kailis, matyt, kadaise buvęs akinamai baltas, dabar buvo pilkas nuo purvo. Katino akys žvelgė į mane taip, lyg jis būtų tikras, kad aš vienintelė, kas gali jam padėti.

-         Oi, mažyli, ką čia veiki tokį šaltą rytą? – švelniai paklausiau, bet kačiukas tik gailiai miauktelėjo, lyg atsakydamas: „Padėk man.“

Tyliai priėjau arčiau, atsiklaupiau ant vieno kelio ir iš kišenės ištraukiau pirštines, kad jos tarnautų kaip barjeras nuo sniego. Kačiukas nenusigando – greičiau atrodė, kad jis laukė, kol kažkas jį pasiims. Jo šaltos, purvinos letenėlės atrodė lyg mažyčiai ledinukai.

Akimirksniu supratau, kad negaliu jo čia palikti. Parsinešiau jį namo, ir nors jis pradžioje muistėsi, netrukus pajuto šilumą ir apsiramino.

Kai tik įėjau į butą, kačiuką pasodinau ant rankšluosčio, kurį paskubomis ištraukiau iš vonios. Jo kailis buvo toks susivėlęs, kad vos galėjau suprasti, kur jo galva, o kur kūnas. Atsinešiau dubenėlį su šiltu vandeniu ir suvilgiau mažą šluostę. Tada atsargiai pradėjau valyti jo kailį. Jis iš pradžių buvo nepatiklus, bet netrukus pradėjo murkti, o tai mane pralinksmino.

-         Tai ką, mažyli, – šnekėjau jam, kol valiau purvą nuo jo letenų, – iš kur tu toks atsiradai?

Pavaliusi jį, radau nedidelę skardinę tuno – vienintelis dalykas, kurį turėjau, tinkamą katinams. Padėjau jam ant grindų, o jis puolė lyg savaitę nieko nevalgęs. Stebėjau jį su šypsena, o mintyse jau svarsčiau, ką su juo daryti. Nesupratau, ar jis turi šeimininkus, ar tiesiog atklydo, bet viena buvo aišku – šiandien jis niekur neišeis.

Kai jis pavalgė ir apsiramino, atsinešiau seną pledą, padėjau ant kėdės kampe ir padariau jam mažytę „lindynę“. Jis iškart įsitaisė, apsivyniojo uodegą aplink mažą savo kūną ir užmerkė akis. Stebėjau jį dar kelias minutes, o tada nusprendžiau, kad ši diena pasisuko visai kita linkme, nei planavau.

-         Matyt, turėsiu tave prižiūrėti, bent jau kol sugalvosiu, ką daryti toliau, – sušnabždėjau jam.

Nors tas mažylis dar buvo beveik svetimas, širdyje jaučiau keistą džiaugsmą, kad būtent jis pasirinko mane.

Kai kačiukas pamiegojo, pamaniau, kad dabar būtų tinkamas metas jį išmaudyti. Tiesa, mintyse trumpam sudvejojau – katės ir vanduo nėra geriausi draugai. Tačiau jo kailis buvo toks nešvarus, kad negalėjau to ignoruoti. Pasiraitojusi rankoves ir pasiruošusi kantrybės dozę, nusinešiau mažylį į vonios kambarį.

Ant grindų pasidėjau rankšluosčių, pripildžiau dubenį šilto vandens ir pridėjau švelnaus, specialiai katėms skirto šampūno, kurį buvau kažkada pirkusi draugės augintiniui. Kačiukas spoksojo į mane savo didelėmis akimis, tarsi nujausdamas, kas jo laukia.

-         Gerai, mažyli, – švelniai jam sakiau. – Bus šiek tiek nepatogu, bet pažadu, kad po to jausiesi geriau.

Pirmasis prisilietimas prie vandens buvo toks, kaip tikėjausi – kačiukas vos neišsprūdo iš mano rankų ir pradėjo muistytis, bet ramiai laikiau jį, glostydama šlapią kailiuką. Lėtai ir atsargiai prausiau jo nugarą, pilvuką, mažas letenėles. Vanduo greitai virto pilku nuo purvo, o aš supratau, kad šis procesas buvo būtinas. Po kelių minučių jis apsiramino – galbūt pajuto šilumą, gal tiesiog suprato, kad neketinu jam pakenkti.

Išmaudžius, apvyniojau jį rankšluosčiu, švelniai išdžiovinau kailiuką ir atsargiai pradėjau kirpti susivėlusias sąvėlas. Turėjau mažas nagų žirklutes, kurios tam puikiai tiko. Kačiukas kartais sumurkė, kartais sumiaukė, bet iš esmės leidosi tvarkomas, tarsi suprasdamas, kad tai jam padės. Kai baigiau, jis atrodė visai kitaip – kailis buvo švarus ir švelnus, o jo baltumas dabar atrodė beveik tobulas.

-         Na va, – šyptelėjau jam. – Dabar tu tikrai ponas.

Kačiukas atsakė tyliai murktelėdamas, tarsi dėkodamas. Paleidau jį ant grindų, ir jis nustraksėjo į kambarį, smalsiai apžiūrėdamas kiekvieną kampą. Tuo metu jaučiausi išsekusi, bet kartu ir neįprastai laiminga. Visą vakarą kažkokiu keistu būdu jautėsi šiluma – ne tik dėl to, kad kambaryje buvo šilta, bet ir dėl to, kad šis mažas gyvūnėlis, atrodo, įnešė į mano namus kažkokio naujo gyvybingumo.

Naktį atsiguliau į lovą pavargusi, bet patenkinta. Po tokio užimto vakaro net knygos skaityti nesinorėjo – galvoje jau sukosi mintys apie sapnus. Užgesinau šviesą, susirangiau po šilta antklode ir užmerkiau akis.

Tik staiga pajutau lengvą, tylų prisilietimą prie lovos krašto. Iš pradžių nesupratau, kas vyksta, bet tada suvokiau – kačiukas. Mažos jo letenėlės atsargiai lipdamos per patalus skleidė vos girdimus garsus. Akimirkai sulaikiau kvėpavimą, o tada pajutau, kaip jis įsitaiso prie mano kojų.

-         Oho, drąsus esi, – šnabždėjau, bet nenorėjau jo išgąsdinti.

Po kelių sekundžių jis apsisuko, priėjo arčiau ir prigulė šalia mano šono, susirangęs į mažą, šiltą kamuoliuką. Iš jo pasigirdo tylus murkimas, o aš net pajutau, kaip širdis tirpsta nuo šio mažo gestu parodyto pasitikėjimo.

-         Gerai, mažyli, šiąnakt gali čia miegoti, – tarstelėjau.

Lėtai užmerkiau akis, girdėdama tą ramų, ritmingą murkimą. Mintyse dar pagalvojau, kad šis mažylis man pasirodė ne be reikalo – gal kaip tik to man šiuo metu ir reikėjo. Šilumos, artumo ir jausmo, kad kažkas, nors ir toks mažas, visiškai manimi pasitiki. Taip ir užmigome – aš ir mano naujasis draugas, abu susirangę po žiemos nakties jaukumu.