Rožinė Kalėdų eglutė - 2 skyrius

Kitą rytą atsikėliau anksti, nors Vilniaus dangus dar buvo pilkai mėlynas, o žemę dengė plonas gruodžio šerkšnas. Pro langą mačiau, kaip automobilių stogai ir gatvės kraštai baltuoja nuo nakties šalčio. Užviriau kavos ir kelias minutes stovėjau prie palangės, žiūrėdama į dar snūduriuojantį miestą. Man patiko ta ramybė, kai diena dar tik bunda, bet kažkur viduje kirbėjo mintis, kad šiandien noriu išeiti. Ne tik tvarkytis bute, ne tik būti tarp daiktų. Man reikėjo pajusti miestą.

Apsirengiau šiltai – storą paltą, vilnones kojines, įsisukau į šaliką, kuris kvepėjo Šiauliais. Įsidėjau į kišenę telefoną, piniginę ir įsijungiau navigaciją. Vilnius dar buvo man tarsi labirintas – gatvės, pavadinimai, posūkiai. Viskas nauja ir šiek tiek painu. Bet šiandien norėjau pamatyti jo dalelę, nors ir mažą.

Pirmiausia nusprendžiau nueiti į netoliese esantį prekybos centrą. Man reikėjo kelių smulkmenų – žvakių, gal kokios šventinės lemputės. Gruodis mane visada džiugindavo savo jaukumu, o naujame bute to jaukumo dar trūko. Eidama gatve jaučiau, kaip šaltis gnaibo nosį ir skruostus, o iš burnos rūksta mažyčiai garų debesėliai. Žingsniai skambėjo ant šaligatvio, apibarstyto smėliu, kad neslidinėtų. Pro šalį kartkartėmis prašvilpdavo troleibusai, o žmonės, sukaitę po paltų sluoksniais, skubėjo savo reikalais.

Pasiekusi prekybos centrą sustojau prie jo durų akimirką stebėdama žmonių srautą. Viduje buvo šilta, o ore tvyrojo tarsi kokteilis iš kavos, kepamų bandelių ir dirbtinio eglutės aromato. Parduotuvės jau buvo papuoštos Kalėdoms – blizgučiai, girliandos, besišypsančios plastikinės figūrėlės. Kažkaip tai mane ramino. Atrodė, kad net jei pasaulis keičiasi, gruodis visada liks toks pats – pilnas šviesų ir šiek tiek banalaus, bet mielo šventinio triukšmo.

Pirmiausia užsukau į namų prekių parduotuvę. Ten radau žvakių, ir, nors planavau imti paprastų baltų, galiausiai išsirinkau dvi cinamonu ir apelsinais kvepiančias. Galvojau, kad jos bent šiek tiek įneš šilumos į dar šaltoką butą. Taip pat paėmiau nedidelę girliandą, kurią norėjau pakabinti ant lango. Stovėdama eilėje prie kasos, pastebėjau, kaip žmonės kraunasi į krepšius kalnus dovanų, maisto, blizgių pakuočių. Atrodė, kad visi ruošiasi kažkam dideliam, o aš tik ramiai rinkausi smulkmenas, kurios turėjo mane priartinti prie jausmo „jauku“.

Kai išėjau iš prekybos centro, staiga pajutau, kad norisi pasivaikščioti toliau. Nors lauke buvo šalta, nusprendžiau eiti link senamiesčio. Navigacija telefone man rodė kelią, bet netrukus supratau, kad orientuotis padeda ir tas šventinis jausmas ore – parduotuvių vitrinose mirgančios lemputės, žmonių juokas, kepamų dešrelių kvapas nuo šventinės mugės stendų.

Kai pasiekiau Katedros aikštę, sustojau kelioms akimirkoms. Eglutė ten buvo tiesiog didinga – ji švietė visomis įmanomomis spalvomis, o aplink ją sukosi žmonės, laimingų vaikų balsai maišėsi su gatvės muzikantų melodijomis. Tai buvo akimirka, kai supratau: aš iš tikrųjų Vilniuje. Šitas miestas – su savo šurmuliu, šviesomis, žmonių balsais – tapo mano. Bent jau dalinai.

Aikštėje vaikščiojau dar gerą pusvalandį. Nusipirkau karšto vyno iš vieno stendo – ne tiek dėl jo skonio, kiek dėl jausmo, kad esu tarp žmonių, tarp šilumos, tarp judėjimo. Man patiko stebėti poras, šeimas, draugus. Visi atrodė taip užtikrintai, tarsi žinotų, kur eina, ką veikia. Aš dar nesijaučiau tokia tvirta, bet tame buvo kažkas gražaus – būti viena, bet kartu tarp žmonių.

Grįždama namo užsukau į mažą kepyklėlę ir nusipirkau duonos. Pardavėja šypsojosi, ir ta jos šypsena atrodė tokia tikra, kad norėjosi su ja paplepėti. Bet tik padėkojau, pasiėmiau savo pirkinius ir išėjau.

Namo grįžau pavargusi, bet kažkaip pilna. Tos kelios valandos mieste man suteikė jausmą, kad po truputį imu atrasti savo vietą. Užsidegiau vieną iš naujų žvakių, kuri kvepėjo apelsinais, ir atsisėdau ant sofos su šiltu arbatos puodeliu rankoje. Pro langą žiūrėjau, kaip Vilnius po truputį ruošiasi nakčiai. Šventinės šviesos dar žibėjo, bet gatvės jau buvo tylesnės. „Tu susitvarkysi, Deimante,“ pagalvojau. Ir pirmą kartą pati sau tuo patikėjau.

Sėdėdama ant sofos su arbatos puodeliu rankoje, klausausi, kaip apelsinais kvepianti žvakė tyliai spragsi, o Vilnius už lango pamažu užmiega. Butas pilnas jaukios tylos, ir tai man patinka. Tačiau staiga tylą nutraukia telefono skambutis. Pažvelgiu į ekraną – Aušrinė.

Aušrinė yra viena iš tų draugių, kurios visada įneša šurmulio į gyvenimą. Energinga, visada su idėja ar kvietimu, dažniausiai neplanuotu, bet beveik visada – gera nuotaika. Ji – tas žmogus, kuris drąsiai pakviečia į koncertą, paskambina pasiūlyti spontaniškos kelionės ar paprasčiausiai užsuka su dėžute pyragaičių „nes taip reikia“.

-         Labas, Deimante! – jos balsas skamba linksmai ir kažkaip šiek tiek sąmokslininkiškai, lyg jau planuotų kažką įdomaus. – Ką veiki?

-         Sėdžiu ant sofos, geriu arbatą. Ką tu veiki? – atsakau, šypsodamasi, nes Aušrinės tonas priverčia šypsotis automatiškai.

-         Tik ant sofos? Ne, ne, taip būti negali, – iškart nutraukia mane. – Klausyk, radau vieną naują restoraną. Jie visai neseniai atsidarė, kažkur senamiestyje. Sako, labai jaukus, o jų meniu toks... kaip čia pasakyti? Gurmaniškas, bet neįmantrus. Kaip tik tau. Taigi, ar turi laiko?

Akimirką susimąstau. Iš tiesų, nieko ypatingo neplanavau, bet Aušrinės entuziazmas yra užkrečiantis. Be to, jaučiu, kad man reikia šiek tiek daugiau „Vilniaus“, daugiau žmonių ir judesio.

-         Hm... o kaip su rezervacija? Ten nebus užimta? – atsargiai pasiteirauju, nors viduje jau žinau, kad sutiksiu.

-         Apie viską pagalvota! – džiugiai atsako ji. – Paskambinau, rezervavau staliuką dviem. Aštuntą. Tai ką, susitinkam prie restorano?

Žvilgteliu į laikrodį – septynios. Pakankamai laiko greitai pasiruošti.

-         Gerai, Aušrine, sutinku, – atsakau pagaliau, ir mano balse girdisi šypsena. – Turiu tik valandą susiruošti.

-         O valanda tau daugiau nei pakankamai, – juokiasi ji. – Iki pasimatymo!

Padėjusi telefoną, kelias sekundes sėdžiu ir galvoju, ką apsirengti. Mano pirmasis restoranas Vilniuje – tai jau šis tas. Pakylu ir einu prie spintos. Renkuosi šviesiai pilką megztinį, kuriame jaučiuosi patogiai, ir juodą sijoną, kuris pridės bent šiek tiek elegancijos. Prie to derinu ilgus batus ir didelį vilnonį šaliką, nes šaltis lauke tikrai nepraeis nepastebėtas.

Pasidažau vos vos – lengvas lūpdažis ir šiek tiek maskuojamosios pudros, kad atrodytų, jog net visai nesistengiau. Galiausiai, užmetusi rankinę ant peties, užgesinu žvakę ir išeinu į naktinį miestą.

Kai pasiekiu restoraną, Aušrinė jau laukia prie įėjimo. Ji atrodo stilingai, kaip visada – plati šypsena, apsigaubusi ilga ryškiai raudona striuke, kurios negali nepastebėti.

-         Va ir tu! – sveikindamasi sušunka ir apsikabina mane. – Kaip Vilniaus gyvenimas? Jau prisijaukini?

-         Pamažu, – šypteliu. – Šis vakaras, manau, prie to prisidės.

Restoranas iš išorės atrodo nedidelis, su senoviškais langais ir užuolaidomis, kurios suteikia jaukumo. Viduje dar jaukiau – šviesos prigesintos, ore tvyro ką tik iškeptos duonos kvapas. Mūsų staliukas – prie lango, apsuptas šviesų girliandų.

Kai atsisėdame, Aušrinė iškart ima naršyti meniu, o aš apsidairau. Pastebiu, kaip žmonės kalbasi, juokiasi, mėgaujasi vakariene. Ši vieta jaučiasi kaip kažkas tarp namų ir šventės.

-         Tai ką ragausi? – klausia ji, kai pati jau nusprendžia.

-         O ką rekomenduoji? – juokiuosi.

-         Imk kažką drąsaus, – sako ji, rodydama į kažkokį sudėtingą pavadinimą, kurio net nesistengiu prisiminti.

Vakaro metu kalbamės apie viską – apie tai, kaip man sekasi Vilniuje, kaip ji neseniai baigė didžiulį projektą darbe, apie žmones, kuriuos sutikome, apie vietas, kurias dar turėčiau pamatyti. Jaučiuosi atsipalaidavusi, o maistas – tikrai nepakartojamas.

Grįždama namo, dar jaučiu restorano šurmulį. Tai buvo ne tik skani vakarienė – tai buvo tarsi pirmasis žingsnis į socialinį gyvenimą šiame mieste. Aušrinė, kaip visada, buvo teisi – šis vakaras buvo kaip tik tai, ko man reikėjo.

Grįžusi namo, pagaliau nusimetu paltą ir nusispiriu batus. Butas pasitinka tyliai, tarsi kantriai laukęs manęs visą vakarą. Ant stalelio vis dar stovi iš po ryto likęs arbatos puodelis, o apelsinais kvepianti žvakė jau seniai užgesinta. Šiandien buvo ilga diena, ir nors jaučiuosi pavargusi, širdyje lengva. Restorano jaukumas, Aušrinės juokas, skanus maistas – visa tai tarsi apgaubė mane šiluma, kurios dabar Vilniuje taip ieškau.

Einant per kambarį, akys užkliūva už mažytės girliandos, kurią ryte pakabinau ant lango. Ji švyti jaukiai ir švelniai, kaip priminimas, kad kiekvienas mažas akcentas gali kurti namų jausmą. Sustoju akimirkai, pažvelgiu į miestą pro langą. Ten – gatvių žibintai, paskutinis troleibusas ir dar keletas praeivių, paskubomis grįžtančių namo. Gruodžio Vilnius naktį atrodo ramus, beveik meditacinis.

Nusprendžiu, kad šiandien daugiau nieko nebedarysiu. Virtuvėje įsipilu stiklinę vandens, trumpam atsigulu ant sofos ir pajuntu, kaip kūnas atsipalaiduoja. Bet žinau, kad jei čia užsibūsiu, rytoj prabusiu su sprando skausmu. Atsikeliu ir traukiu į miegamąjį.

Pasiruošti miegui – tai tarsi savotiškas ritualas. Nusivalau makiažą, nusiprausiu šiltu vandeniu ir užsivelku jaukius pižaminės medvilnės marškinėlius. Minkšta antklodė jau laukia sušildžiusi lovą. Atjungiu telefoną nuo įkroviklio ir peržvelgiu kelias paskutines žinutes. Aušrinė dar parašė: „Ačiū už vakarą, buvo smagu. Kitą kartą aš renkuosi vietą!“ Atsakau trumpu „Ačiū ir tau, buvo puiku!“, užmetu telefoną ant staliuko ir išjungiu šviesą.

Atsigulusi lovoje, giliai įkvepiu. Jaučiu, kaip kūnas nori atsipalaiduoti, o mintys lėtai plaukia. Galvoju apie viską ir nieką – apie restoraną, apie rytdieną, apie tai, kaip gera turėti tokią draugę kaip Aušrinė. Mintys vyniojasi tarsi šiltas šalikas, ir netrukus jau girdžiu tik savo kvėpavimą. Gruodis, Vilnius, jauki šviesa nuo girliandos už lango – visa tai pamažu užliūliuoja, ir aš panyru į miegą, jaučianti, kad ši diena buvo tikrai gera.