Rožinė Kalėdų eglutė - 1 skyrius

Naujasis butas Vilniuje dar kvepia dažais. Sienos baltos kaip pirmasis sniegas, o grindys šiek tiek girgžda po mano žingsniais – lyg būtų nustebusios, kad ant jų jau vaikšto nauja šeimininkė. Šiauliai liko už daugiau nei trijų šimtų kilometrų. Ten – namai, kiemas su senais beržais, mama, visada besirūpinanti, ar ne per mažai valgom, ir tėtis, kuris kiekvieną rytą iš virtuvės lango mojuodavo kavos puodeliu. Bet dabar aš čia. Vilnius. Naujas lapas. Naujas gyvenimas.

Pirmiausia iš dėžių traukiu knygas. Jas sukroviau dar Šiauliuose, kruopščiai, kiekvieną apsukusi senais laikraščiais, kad nesusibraižytų. Dabar jos keliauja į lentynas, viena po kitos, kiekviena suranda savo vietą. Mano mylima klasika – Čechovas, Dostojevskis, o šalia – moderni literatūra, kurios vis žadu paskaityti daugiau. Rankos automatiškai dėlioja, bet mintys klaidžioja. Ką, Deimante, tu čia iš tiesų darai? Ką tau davė tas Vilnius, kad metei savo ramų Šiaulių gyvenimą?

Kai ištraukiu dėžę su puodeliais, pajuntu, kaip man šypsena prasiveržia. Jie visi skirtingi, lyg maži prisiminimų fragmentai. Vienas – iš studijų laikų su draugų užrašytais žodžiais, kitas – iš močiutės virtuvės, dar kitas – su „Šiauliai“ užrašu. Ar dabar jie tinka Vilniui? Pastatau pirmąjį ant virtuvės lentynos ir atsitraukiu kelis žingsnius. Atrodo keistai. Lyg svetimas, bet gal taip tik iš pradžių.

Virtuvėje sudėlioju lėkštes ir įrankius, spintelėje tyliai barška stiklainiai su mano mamos marinuotomis daržovėmis. Jas įsimečiau paskutinę minutę – mama pasakė, kad Vilniuje galėsiu pirkti, ką tik noriu, bet aš žinau: niekas neprilygs jos raugintiems agurkams.

Vienas po kito ant lentynų kyla daiktai, tačiau butas vis tiek jaučiasi tuščias. Trūksta kvapo, šilumos, garsų. Tik mano atodūsiai ir kartkartėmis krebždančios dėžės. Bandau įsivaizduoti, kaip šis butas atrodys po mėnesio ar metų. Ar jau jausiuosi čia kaip namuose? Ar ant šios sofos sėdės draugai, su kuriais juoksimės iki ašarų? Ar virtuvėje bus tiek chaoso, kad nebus vietos net puodeliui pastatyti?

Galiausiai atsisėdu ant grindų, šalia dar neišpakuotų dėžių. Saulė leidžiasi už lango, į butą krenta oranžiniai atspindžiai. Paimu telefoną ir dar kartą paskambinu mamai.

-         Na, kaip? – klausia ji, vos atsiliepusi.

-         Gerai, mama. – pabandau šypsotis, kad ji negirdėtų mano dvejonių. – Jaučiuosi kaip Vilnietė. Beveik.

Mamą vis tiek neapgausi, bet ji tik tyliai atsidūsta ir sako:

-         Priprasi. Tavo daiktai ten. O kai daiktai savo vietoje – ir žmogus pamažu atranda savąją laimę.

Mama klausosi mano trumpų atsakymų ir, kaip visada, bando iš jų ištraukti daugiau nei aš pasakiau. Ji žino mane kaip nuluptą – kiekvieną intonaciją, kiekvieną pauzę. Ir dabar, nors stengiuosi skambėti užtikrintai, jos balsas jaučiasi toks šiltas, toks ramus, lyg ji norėtų man pasakyti: „Aš žinau, kad tau nelengva.“

-         Tu valgei šiandien? – jos pirmasis klausimas, visada toks pat, lyg kokia dienos mantra.

-         Mama, žinoma, valgiau, – šypteliu, nors prisimenu tik kavos puodelį ir pusę sumuštinio, kuriuos sukramsnojau dar prieš išvažiuodama.

-         Tikrai? – ji nuleidžia balsą, bet net per telefoną jaučiu jos pakeltą antakį. – Pasišildyk ką nors. Arba nueik į parduotuvę. Vilniuje juk viską turi – ką tik nori. Nepamiršk savęs.

Aš tyliai linksiu, nors ji to nemato. Į galvą šauna mintis, kad jos rauginti agurkai galėtų būti pirmasis valgis naujuose namuose. Pasakyčiau tai garsiai, bet nenoriu, kad ji išgirstų mano silpnumą, tą mažą ilgesio giją, kuri neleidžia man iki galo paleisti namų.

-         Ar jau susidėliojai viską? – klausia ji, šįkart švelniau.

-         Daugmaž. Knygos lentynose, lėkštės spintelėje. Tik dar reikės užuolaidas pasikabinti ir kažkaip paveikslą ant sienos pritvirtinti, – atsakau, akimis nužvelgdama dėžes, kurių turinys dar laukia savo eilės.

-         O tas paveikslas... kuris? – klausia mama, nors atsakymą žino puikiai.

-         Tas, su ežeru ir beržais. Tas, kurį tėtis kadaise tapė.

Ji nutilo. Turbūt prisiminė, kaip tėtis visada sakydavo, kad beržai – tai mūsų šeimos medis, stiprūs ir tvirti, bet kartu lankstūs, net vėjui užpuolus. Tas paveikslas buvo virtuvėje, Šiauliuose, kabojo virš stalo, o dabar – Vilniuje, mano naujame bute.

-         Tai labai gerai, kad jį pasiėmei. Namai – tai ne tik sienos, bet ir tai, ką atsineši į juos, – mama galiausiai prabyla, jos balsas šiek tiek sudrėkęs, bet šiltas. – Pasiimk viską, kas tau svarbu, ir būsi stipri. Kaip tie beržai.

-         Aha, – tariu tyliai. – Mama... aš šiek tiek bijau.

Pirmą kartą tai išleidžiu į pasaulį. Tą mažą, bet sunkų nerimo mazgą, kuris visą dieną spaudė gerklę. Nežinau, kaip bus čia, Vilniuje. Nežinau, ar atrasiu vietą tarp šių sienų, tarp naujų žmonių, tarp nepažįstamų gatvių.

-         Žinoma, kad bijai, – sako ji, lyg tai būtų pati natūraliausia dalis. – Visi bijo pradžioje. Bet tu juk visada susitvarkai. Visada. Prisimeni, kaip bijojai, kai pirmą kartą išvažiavai į universitetą? Ar kai pradėjai dirbti? Bet susitvarkei. Ir čia susitvarkysi.

Aš linkteliu, nors vėl ji to nemato. Mama visada turi atsakymą, net jei tas atsakymas nėra stebuklingas.

-         Aš tavimi tikiu, Deimante, – priduria ji, ir tą akimirką jaučiu, kaip po truputį ima lengvėti. – O jei bus sunku, visada gali man paskambinti. Kad ir vidury nakties. Vilnius nuo Šiaulių – tik kelių valandų kelias. Jei reikės, būsiu pas tave greičiau, nei spėsi arbatos užvirinti.

Šypteliu. Tai yra būtent tai, ko man reikėjo. Garsiai neištartų, bet žinomų žodžių – „tu nesakai to garsiai, bet mes visada būsime su tavimi.“

-         Ačiū, mama, – sakau, jau truputį tvirčiau. – Pasikabinsiu tą paveikslą, tada pasišildysiu sriubos.

-         Labai gerai, Deimante. Tu šaunuolė, – sako ji, ir jos balse girdžiu šypseną. – O dabar eik pailsėk. Juk ir tu turi rūpintis savimi, kaip visada rūpindavaisi kitais.

Pokalbis baigiasi, bet jausmas, kad mama čia, kartu su manimi – neišnyksta. Pastatau telefoną ant palangės ir atsargiai ištraukiu paveikslą. Jis toks, kokį prisimenu – tėčio teptuko mostai gyvi, o beržai atrodo taip, lyg būtų čia pat, už lango.

Po pokalbio su mama sėdėjau ant grindų dar kelias minutes, laikydama paveikslą rankose. Tėčio nutapytas ežeras ir beržai buvo lyg maža užuovėja, kurią atsinešiau su savimi į šį naują etapą. Žiūrėjau į tas žalias ir mėlynas spalvas, ir kažkaip atrodė, kad jos mane ramina – lyg sakytų, kad viskas bus gerai, net jei dabar atrodo kitaip.

Atsistojusi atremiu paveikslą į sieną. Kol kas nenoriu jo kabinti. Ne dėl to, kad nenumanau kaip – kabinti moku, bet lyg dar nesu pasiruošusi. Jis dar laukia savo vietos. Kaip ir aš.

Toliau imu dėžę, kurioje sudėti smulkesni daiktai. Vazoninis augalas, kurį atvežiau iš Šiaulių – Fikusas, kurį mama juokais vadino „namų dvasia“, – jaučiasi kiek apsnūdęs po kelionės. Jo lapai šiek tiek dulkėti, todėl nunešu į vonią, atsargiai nuplaunu ir leidžiu išdžiūti. Pastačiau jį ant palangės svetainėje. Tai pirma gyva būtybė šiame bute, be manęs pačios. „Tu irgi turėsi priprasti,“ pagalvoju, žiūrėdama į jį. „Bet mes čia susitvarkysime.“

Iš kitos dėžės ištraukiu minkštą pledą ir porą pagalvėlių. Jie eina tiesiai ant sofos, kuri dar kvepia naujumu ir atrodo per tvarkinga. Užmetu pledą taip, kad ji bent kiek atrodytų jaukesnė, mažiau sterili. Tada virtuvėje užkaičiu arbatą. Puodelis su užrašu „Šiauliai“ vėl atsiduria mano rankose, šįkart jau pilnas garuojančios mėtų arbatos.

Pasidėjusi puodelį ant staliuko, atsisėdu ant sofos. Tą akimirką suvokiu, kad bute dabar visiškai tylu. Jokio laikrodžio tiksėjimo, jokio kaimynų šurmulio už sienos. Ši tyla man nepažįstama, ir ji šiek tiek gąsdina. Atrodė, kad visa ši erdvė laukia, kol aš nuspręsiu, kokia ji bus. Ar čia skambės muzika? Ar virtuvėje dažnai bus girdėti barškantys puodai? Ar čia bus daug juoko ir pokalbių?

Pajutusi keistą norą užpildyti tylą, įjungiu radiją telefone. Į kambarį priplūsta „Dieviška žiema“ garsų. Staiga kambarys ima atrodyti gyvesnis. Aš pati, dar prieš akimirką jautusi keistą nerimą, pajuntu, kaip pradeda lengviau kvėpuoti.

Tada nusprendžiu padaryti kažką prasmingesnio. Iš stalčiaus ištraukiu sąsiuvinį, kurį atsivežiau tam tikslui – rašyti. Užrašau viršuje datą ir trumpai aprašau šios dienos akimirkas: kaip kvepėjo butas, kaip paveikslas man priminė namus, kaip mama pasakė, kad aš susitvarkysiu. Tada nuleidžiu ranką, laikydama rašiklį, ir pagalvoju, ką norėčiau užrašyti apie ateitį.

„Noriu, kad čia jausčiausi kaip namuose,“ rašau lėtai, stengdamasi nepagreitinti minčių srauto. „Noriu, kad kiekvienas daiktas turėtų savo vietą, o kiekvienas garsas – savo istoriją. Noriu, kad čia būtų gera ne tik man, bet ir tiems, kurie čia užsuks. Ir aš padarysiu, kad taip būtų.“

Baigusi užrašyti, užverčiu sąsiuvinį ir padedu jį ant stalo. Jaučiuosi tarsi mažą žingsnį priartėjusi prie to, ką vadinčiau „namais“. Tada grįžtu prie likusių dėžių. Atidarau vieną, pilną virtuvės smulkmenų: šaukštelių, prieskonių indelių, staltiesės. Dedant kiekvieną daiktą į vietą, kažkaip atsiranda jausmas, kad ir aš po truputį įsiprasminu šiose sienose.

Kai visi indeliai ir stalo įrankiai pagaliau atsiduria spintelėse, atsitraukiu ir įsijungiu virdulį dar kartą arbatos. Langas svetainėje atidarytas, o į butą plūsta vėsaus vakaro oras, maišydamasis su arbatos ir dar šiek tiek jaučiamu dažų kvapu. Žiūriu į Vilniaus dangų, kuris dabar atrodo toks svetimas, bet kartu toks pilnas galimybių.

Aš dar nesijaučiu visiškai namuose, bet pirmieji žingsniai jau padaryti. Ir kažkaip jaučiu, kad viskas, ko man dabar reikia, – tik laiko.