Mėlynoji plaštakė - 9 skyrius

 

Po aistros kupinos nakties miškelyje, Dariušas ir Luvyna tyliai grįžo į dvarą. Jie abu jautė, kad šio susitikimo žodžiais nebereikia apibūdinti. Kai tik priartėjo prie arklidžių, Dariušas atsargiai sustabdė žirgą ir, lygiai taip pat švelniai kaip prieš tai, padėjo Luvynai nulipti. Jo rankos, vėl suėmusios jos liemenį, suteikė jai šilumos ir ramybės jausmą. Tamsa slėpė jųdviejų figūras, tačiau abu žinojo, kad tų akimirkų jie niekada nepamirš.

-         Aš negaliu liautis apie tave galvojęs, -  šnabždėjo Dariušas, kai jų žvilgsniai vėl susitiko. Jis atsargiai pritraukė ją dar kartą prie savęs, jų lūpos susijungė dar vienam ilgam bučiniui, kuris buvo švelnus, bet kupinas pažadų ir slaptų troškimų.

-         Iki ryto, - ištarė jis, kai jų lūpos pagaliau atsiskyrė, o jo šiltas balsas suskambėjo nakties tyloje. Luvyna nežinojo, ką atsakyti, jos širdis vis dar plakė nuo patirtų jausmų. Ji linktelėjo galvą, ir šypsena nevalingai sužibo jos veide.

Dar kartą susižvalgę, abu tyliai atsisveikino ir pasuko į priešingas puses – Dariušas į savo prabangų kambarį, o Luvyna į savo mažytį, bet jaukų kambarėlį dvaro tarnų sparne. Ji ėjo per tamsą, lėtai, tarsi nenorėdama, kad šios nakties akimirkos baigtųsi. Miško kvapas, švelnus nakties vėjelis ir Dariušo žodžiai vis dar aidėjo jos mintyse.

Kai tik ji pasiekė savo kambarį, Luvyna atsargiai padėjo suknelę į skrynią, atsisėdo ant savo lovos krašto ir pabandė nurimti. Bet mintys šoko aplink kiekvieną Dariušo judesį, kiekvieną žvilgsnį, kurį jis jai skyrė. Jausmas, kad ji jam rūpi, kad ji yra pastebėta, užliejo jos širdį. Bet kartu su šiuo jausmu atėjo ir nuovargis. Ji buvo pervargusi po ilgos dienos ir ilgos nakties.

Luvyna užmerkė akis ir po kelių minučių atsidavė giliam miegui. Bet tas miegas buvo trumpas – ji prabudo dar prieš saulės patekėjimą, tarsi vidinis laikrodis būtų ją pažadinęs. Luvyna pajuto, kad nors ir jautėsi pavargusi, kažkokia vidinė šviesa ją užpildė. Visas jos kūnas spindėjo neapsakomu lengvumu, kurio ji net pati nesuprato.

Ji greitai apsirengė ir išlipo iš savo kambarėlio į dvaro koridorius. Virtuvėje jau prasidėjo ankstyvas šurmulys, ir Luvyna pasinėrė į darbus su didžiuliu užsidegimu. Jos širdis plakė kitaip, nei įprasta, ir net paprasčiausi darbai – išskalauti dubenį ar išplauti grindis – atrodė lengvesni nei įprasta. Jarmila ją kelis kartus pastebėjo ir kraipė galvą, negalėdama suprasti, kodėl Luvyna taip švyti.

-         Kas gi tau nutiko? – paklausė virėja su įtarimu balse. Tačiau Luvyna tik nusišypsojo ir numojo ranka.

-         Nieko, Jarmila, tik gera nuotaika, - atsakė ji, bandydama užmaskuoti savo tikrąsias mintis.

Nors nakties įvykiai nepaliko jos minčių, ji stengėsi susitelkti į savo darbus. Virtuvėje buvo ką veikti, nes reikėjo pasirūpinti dvaro šeimininkų pusryčiais ir kitais ruošos darbais. Bet kiekvieną kartą, kai Luvyna stabtelėdavo bent akimirkai, jos mintys vėl grįždavo prie Dariušo – jo žodžių, jo bučinių, jo pažado.

Luvyna visą dieną dirbo su neįprastu entuziazmu. Jos rankos, įpratusios prie nuolatinės dvaro tarnaitės kasdienybės, lengvai sklandė tarp indų, puodų ir šluostės. Ji plaudavo grindis, blizgindavo sidabrinius stalo įrankius, ir viskas atrodė kur kas lengviau, nei įprastai. Jarmila, nuolat prižiūrinti tvarką virtuvėje, negalėjo nepastebėti šios permainos.

-         Kažkas tau negerai, - murmėjo sau po nosimi virėja, žiūrėdama į Luvyną su vis didesniu smalsumu. - Tu, mergyt, lyg vijurkas sukiesi. Ką ten praeitą naktį veikusi buvai, kad šiandien taip lengvai darbuojies? – paklausė ji, bet jos balsas nebuvo kupinas įtarumo, tik švelnios nuostabos.

Luvyna, besirūpindama miltų maišais ir padėdama tvarkyti daržoves pietums, šyptelėjo.

-         Tik gerai išsimiegojau, Jarmila, - atsakė ji, nors puikiai žinojo, kad miego nebuvo daug. Vis dėlto, jos širdyje plakė kažkokia nauja energija, kuri tarsi stūmė ją pirmyn ir leido lengvai susitvarkyti su visais dienos darbais.

-         Na, jei taip, tada dar truputį paplušėsi. Eik į sodą ir prirink obuolių. Reikia pyragui, - galiausiai įsakė Jarmila, ranka rodydama į dvaro kiemą.

Luvyna, apsisiautusi šiltu paltuku, išėjo į sodą. Ryto šviesa dar buvo švelni, o šaltas rudens oras maloniai atvėsino jos skruostus. Ji vaikštinėjo tarp obelų, rinko didžiulius, prinokusius obuolius į pintinę, bet jos mintys nebuvo tik ties sodo grožiu ar darbu. Kiekvieną kartą, kai akimirka sustodavo, ji jausdavo Dariušo artumą savo prisiminimuose – jų nakties susitikimą, jo bučinius ir tuos žodžius, kurie šildė širdį.

Staiga Luvyna pajuto, kad ji nebe viena. Ji lėtai atsigręžė ir pamatė, kaip tarp medžių šešėlių artėja figūra. Dariušas. Jo laikysena, jo žingsniai – viskas atrodė taip natūraliai, lyg jis būtų šios vietos šeimininkas. Jis sustojo šalia jos, šypsena spindėjo jo veide.

-         Luvyna, - švelniai tarė jis, žiūrėdamas jai tiesiai į akis. Jo žvilgsnis buvo gilus ir viliojantis.

Mergina nuleido pintinę su obuoliais ir atsistojo tiesiai, jausdama, kaip jos širdis ima plakti greičiau. Tuo metu nebuvo žodžių, kurie galėtų nusakyti jųdviejų jausmus. Jis priartėjo arčiau, ir jų lūpos vėl susitiko bučiniui, pilnam švelnumo ir aistros.

-         Aš galvojau apie tave visą naktį, - Dariušas prisipažino, glostydamas jos veidą. -Negalėjau užmigti, žinodamas, kad tu čia, taip arti, bet tuo pat metu tokia tolima.

-         Ir aš... - tyliai atsakė Luvyna, vis dar truputį virpėdama nuo jo artumo. - Maniau, kad tai, kas vyksta tarp mūsų, tik sapnas.

Dariušas suėmė jos rankas.

-         Tai ne sapnas, Luvyna. Aš jau seniai tave įsimylėjau. Kiekvieną kartą, kai tave mačiau, kai tu man pasirodydavai dvare – aš negalėjau atitraukti akių. Bet vis nedrįsau prabilti. Tu atrodai tokia tyra, tokia toli nuo manęs. Bet dabar... dabar aš žinau, kad ir tu jauti tą patį.

Luvyna nesugebėjo atsakyti, tik nusišypsojo ir pažvelgė į jo akis. Jo žodžiai, jo prisipažinimas atrodė toks tikras, toks nesuvaidintas, kad ji jautė, kaip širdis prisipildo neapsakomo šilumos jausmo.

-         Aš tave myliu, - tyliai ištarė ji, jausdama, kaip tas žodis išsprūsta iš lūpų be jokių abejonių. Tai buvo tiesa, kuri slypėjo jos širdyje jau kurį laiką, nors ji pati to dar nebuvo suvokusi.

Jie stovėjo sode, apsupti obelų, jausdami, kaip laikas tarsi sustoja. Bučiniai, švelnūs žodžiai ir jųdviejų prisipažinimai tapo tais akimirksniais, kuriuos abu ilgai nešiosis širdyse.

Po kurio laiko Luvyna, vis dar truputį apsvaigusi, surinko likusius obuolius į pintinę. Dariušas švelniai ją palydėjo iki dvaro durų, atsargiai, kad niekas jų nepastebėtų.

-         Aš tave vėl pamatysiu, - pažadėjo jis prieš išeidamas.

Luvyna tik linktelėjo, šypsodamasi nuoširdžia, tyra šypsena. Jos širdis buvo lengva ir pilna laimės. Dabar ji žinojo, kad nebesijaučia viena, o jųdviejų meilė, gimusi tarp slaptų susitikimų, tapo stipriu ryšiu, kuris buvo nepaaiškinamas žodžiais.

Luvyna, grįžusi iš sodo su pilna pintine obuolių, įžengė į virtuvę, vis dar šypsodamasi ir jausdama, kaip jos skruostai lengvai tvinkčioja. Širdis vis dar plazdėjo po slapto susitikimo su Dariušu. Kiekviena smulkmena – jo žodžiai, šilti žvilgsniai, švelnūs prisilietimai – tarsi vis dar aidėjo jos mintyse.

-         Pagaliau! – sušuko Jarmila, jau kurį laiką laukusi obuolių.  - Kur tu taip ilgai užtrukai, mergyt? Atrodo, kad obuoliai turėjo patys į pintinę įšokti!

Luvyna skubiai pastatė pintinę ant stalo ir suskubo imtis darbo. Ji pradėjo kruopščiai lupti obuolius, jų skilteles tvarkingai rikiuodama į dubenį pyragui. Vis dėlto jos judesiai buvo šiek tiek lėtesni nei įprastai. Akys kartkartėmis užsisvajodavo, ir Jarmila, nepastebėjusi to jau nuo ankstyvo ryto, dabar jau visai negalėjo likti abejinga.

-         Na, kas tau šiandien, mergyt? – galiausiai paklausė virėja, žvelgdama į Luvyną iš po kilstelėtų antakių. - Atrodo, kad skrajoji tarp debesų. Ar tik nebus kas nors tavo širdelėje nutikę?

Luvyna tik tyliai nusijuokė, vis dar lupdama obuolius ir nepakeldama akių.

-         Aš tik... - ji stabtelėjo, ieškodama žodžių. - Man tiesiog gera. Šiandien graži diena.

Jarmila patempė lūpas į šoną, vis dar neatitraukdama žvilgsnio nuo merginos.

-         Graži diena... O ką reiškia graži diena? Štai, pažvelk pro langą, rūkas ir vėsa, bet tu kažkaip vis tiek spinduliuoji. Kas ten per obuoliai tokie stebuklingi, kad tu grįžai tokia laiminga?

Luvyna tik kukliai nusišypsojo, bandydama neatskleisti savo vidinių minčių. Ji gerai žinojo, kad po slapto susitikimo su Dariušu jos širdis buvo kupina džiaugsmo, o veidas atrodė it nušviestas saulės. Vis dėlto, ji nepratarė nė žodžio apie tai, kas iš tikrųjų nutiko tarp obelų. Jarmila buvo protinga moteris, bet Luvyna jautė, kad šį kartą ji turi pasilaikyti šią paslaptį sau.

Tyliai atsidususi, Luvyna toliau ruošė obuolius pyragui. Jarmila, vis dar stebėdama merginą, galiausiai numojo ranka.

-         Ai, gerai jau, tegul tau ir būna graži diena. Bet žiūrėk, kad tie obuoliai nebūtų susmulkinti per daug smulkiai. Mes dar turim spėti paruošti viską vakarienei.

Luvyna stengėsi įnikti į darbus, tačiau kiekvieną kartą, kai jai reikėdavo akimirką pagalvoti ar susitelkti ties kokia smulkmena, jos mintys vėl nuskrisdavo pas Dariušą. Ji prisiminė jo šiltą žvilgsnį, rankos prisilietimą, jų bučinį. Mintis apie jų meilės prisipažinimą širdyje nešiojo kaip brangiausią paslaptį, kurios niekas kitas nežinojo. Šis jausmas ją pakylėjo, leido jaustis ypatingai.

Ji jau ruošėsi įpilti vandens į puodą, kai suprato, kad Jarmila vis dar ją stebi keistu žvilgsniu, kuris maišėsi tarp nuostabos ir švelnaus susirūpinimo. Virėja gūžtelėjo pečiais, matyt, jau buvo pratusi prie netikėtų Luvynos nuotaikos pokyčių, tačiau šį kartą merginos lengvumas ir nežemiškas spindesys buvo pernelyg akivaizdus, kad nepastebėtų.

-         Žiūrėk, mergyt, kad tos svajonės tavęs toli nenuskraidintų, - tarė Jarmila, jau nebe tiek norėdama priekaištauti, kiek tiesiog draugiškai perspėti. - Dvaro darbai niekur nedings. O dabar grįžk prie darbo, nes vakare vėl reikės šurmuliuoti.

Luvyna tik linktelėjo, bet šypsena jos veide niekur nedingo. Ji stengėsi susikaupti ties kasdieniais darbais, tačiau kiekvieną kartą, kai ją pertraukė netikėtas garsas ar mintis, ji prisimindavo Dariušą.