Mėlynoji plaštakė - 8 skyrius

 

Pokylis pamažu baigėsi, muzika nurimo, o svečiai ėmė skirstytis. Luvyna dar kelias valandas su kitomis tarnaitėmis tvarkė menę, nurinko indus ir sušluostė stalus. Jos mintys, kaip ir kūnas, buvo apsunkusios nuo įspūdžių. Kai viskas buvo baigta, ji grįžo į savo kambarėlį. Užsidariusi mažoje erdvėje, kuri jai visada atrodė kaip saugus prieglobstis, ji atsargiai nusivilko geltonąją suknelę, dar kartą paglostė švelnų audinį ir padėjo ją į skrynią, kurioje laikė savo retas, brangias dovanas.

Ji atsigulė į lovą, bet miegas neatėjo. Visą naktį Luvynos mintys sukosi apie Dariušo žodžius. Kiekvieną kartą, prisimindama, kaip jis sušnibždėjo jai ateiti į arklides, ji pajusdavo širdies dūžių stiprumą. Ką tai galėjo reikšti? Ar tai tik trumpas susižavėjimas, ar kažkas daugiau? Ji jautėsi sumišusi ir nežinojo, ką daryti.

Rytas atėjo greičiau, nei ji tikėjosi. Saulės šviesa perskrodė mažą jos kambarėlį, o tai, kas atrodė kaip vakarykštė pasaka, netrukus pasirodė buvus trumpu svajonės blyksniu. Nubudusi, ji jautėsi išsekusi, bet reikėjo grįžti prie kasdienybės. Virtuvėje Jarmila jau buvo užsiėmusi darbais, ir Luvynai nebeliko laiko svajoti. Ji įsitraukė į savo įprastus darbus – ruošė maistą, tvarkė dvarą, kaip ir kiekvieną dieną.

Vakarykštės dienos stebuklas išblėso, palikdamas tik tylias mintis ir neaiškų jausmą, kuris nuolat lydėjo ją, nors realybė buvo kita.

Dienos šviesa jau buvo pilnai užliejusi dvarą, kai Luvyna pradėjo savo įprastus darbus. Virtuvėje buvo šurmulys, kaip ir kiekvieną rytą. Ji ruošė daržoves, pjaustė duoną, skalavo indus – viską, kaip ir kasdien. Tačiau šiandien ji buvo daug tylesnė nei įprastai. Nors rankos greitai ir įgudusiai atliko darbą, Luvynos mintys buvo visai kitur. Ji vis dar mąstė apie vakarykštį pokylį ir Dariušo žodžius. Kiekvieną kartą, kai prisiminė jo šnabždesį, širdis stipriau suspurdėdavo, o jai būdavo sunku susikaupti.

Jarmila pastebėjo jos tylą.

-         Kas su tavim šiandien? – paklausė virėja, metusi greitą, bet rūpestingą žvilgsnį į ją. - Atrodo, kad esi kitur.

-         Nieko, – tyliai atsakė Luvyna, nenorėdama įsileisti į pokalbį, bijodama, kad pernelyg išsiduos. Jarmila trumpam sukluso, tačiau daugiau nieko nesakė, tik atsargiai stebėjo, kaip mergina dirba. Jai tai kėlė kažkokį įtarimą, bet šiuo metu buvo per daug darbo, kad gilintųsi į tarnaitės nuotaikas.

Visą dieną, kol Luvyna dirbo, mintyse sukosi tas pats klausimas: ar ji turėtų eiti naktį į arklides? Ji vis stengėsi sutelkti dėmesį į darbus, bet tai buvo beviltiška. Mintys apie Dariušą ir jo švelnų bučinį buvo per stiprios, kad jas nustumtų į šoną. Ji plušėjo virtuvėje, nušluostė stalus, šveitė grindis, plovė indus, net keletą kartų nubėgo į dvaro sodą atnešti šviežių žolelių Jarmilai, bet širdis visą laiką buvo užimta kitkuo.

Kaskart, kai ji išgirsdavo žingsnius, praeinančius pro virtuvės duris, jos širdis trumpam stabtelėdavo, tarsi tikėdamasi, kad tai galėtų būti jis. Bet tai būdavo tik tarnai ar praeinantys svečiai. Visą dieną jos mintys svyravo tarp baimės ir troškimo. Viena jos dalis norėjo pabėgti, nesuvokė, kaip galėtų eiti į arklides naktį, susitikti su grafu – ji juk buvo tik paprasta tarnaitė. Kitą jos dalį traukė Dariušo žodžiai ir tie žvilgsniai, kurie tarsi išdegino jai širdį.

Kai pavakaryje dvaro darbai šiek tiek aprimo, Luvyna galų gale priėmė sprendimą. Ji eisianti. Nepaisant savo baimės ir abejonių, ji jautė, kad turi išgirsti daugiau, sužinoti, kodėl jis taip pasielgė, ką jis iš tikrųjų jaučia. Todėl, baigusi visus virtuvės darbus, ji tyliai nuėjo į savo kambarėlį, kaip ir kiekvieną vakarą.

Ji atsargiai uždarė kambario duris, paliko krepšį su darbo rūbais kampe ir sėdėjo ant lovos, laukdama, kol sutems. Laikas slinko lėtai, o Luvyna jautėsi nerami. Iš už lango girdėjosi tolimi tarnų balsai, o švelnus vėjo gūsis dvelkė į kambarį. Ji laukė, kol visi nutils, kol dvaro gyvenimas lėtai pereis į naktį, o dvaro kiemas ištuštės.

Kai laikas ėjo link gilios nakties, Luvyna pakilo iš lovos ir, pasiryžusi savo pasirinkimui, pasiruošė eiti į arklides.

Luvyna tyliai slinko dvaro kiemu, stengdamasi nekelti jokio triukšmo. Naktis buvo gili ir rami, o danguje švietė blyškus mėnulis, mesdamas švelnius šešėlius ant takelių ir akmeninių sienų. Ji judėjo tarsi šmėkla, nuolat dairydamasi aplink, kad niekas jos nepastebėtų. Pagaliau, artėdama prie arklidžių, ji sustojo. Jos širdis daužėsi, o rankos šiek tiek drebėjo nuo jaudulio ir baimės mišinio.

Prie arklidžių tamsių šešėlių tarpelyje ji išvydo siluetą. Dariušas stovėjo ramiai, atsirėmęs į arklidės sieną, laukdamas jos. Vos jai prisiartinus, jis žengė priekin ir be jokio įspėjimo stvėrė ją į glėbį. Jo rankos stipriai apsivijo jos liemenį, o lūpos netrukus rado jos. Bučinys buvo skubotas, kupinas aistros ir ilgesio. Luvyna iš pradžių susvyravo, apstulbinta staigumo, bet negalėjo atsitraukti. Jis ją laikė arti savęs, tarsi bijodamas, kad jei paleis, ji išnyks.

Po trumpos tylos, Dariušas atsitraukė šiek tiek, bet rankos liko ant jos juosmens. Jo akys tamsiose nakties šešėliuose spindėjo, o jo balsas buvo žemas ir užtikrintas.

-         Luvyna, aš tave įsimylėjau seniai, – tyliai ištarė jis, žvelgdamas į jos veidą, tarsi norėdamas užfiksuoti kiekvieną jos emocijos kibirkštėlę. - Bet vis nedrįsau prieiti, nedrįsau pasakyti, kokia man esi svarbi. Tu esi tarsi... tarsi saulė mano šešėlyje.

Luvyna stovėjo lyg sukaustyta, negalėdama išleisti nė žodžio. Jo žodžiai sukosi aplink ją, tarsi švelnūs meilės prisilietimai, ir ji jautė, kaip jos širdis dar labiau susitraukia.

-         Tavo akys... – jis tarė švelniau, žiūrėdamas tiesiai į jas, tarsi jos būtų vienintelis dalykas, kurį norėjo matyti. - Jos skaidrios, kaip tyri dangaus vandenys. Tavo oda tokia švelni, kaip rytmečio rasa ant rožių žiedų. Ir tu esi tokia... ypatinga. Visada tave stebėjau, Luvyna, bet niekada neturėjau drąsos pasakyti, ką jaučiu.

Luvynos galvoje sukosi žodžiai, bet nė vienas jų nebuvo pakankamai stiprus, kad ištartų. Ji jautėsi lyg kvailė, išskydusi nuo jo prisipažinimų, tačiau kažkas širdyje virpėjo nuo malonumo, kad jis taip jautėsi. Jis buvo grafas, o ji – tik paprasta tarnaitė. Tai buvo lyg sapnas, kuris vis dar tęsėsi.

Staiga Dariušas atsitraukė, tarsi sumanęs ką nors naujo. Jis paėmė ją už rankos, tvirtai suėmęs jos pirštus.

-         Leisk man tave pasiimti... – jis pažvelgė jai į akis su šypsniu, kurio nebuvo galima atmesti. - Nujokime į miškelį. Ten niekas mūsų nepastebės. Ten galėsi būti tu pati, be visų dvaro taisyklių. Eime.

Jis privedė ją prie balno arklidėje, kur jau buvo paruoštas žirgas. Jo pasiūlymas nuskambėjo taip paprastai ir žavingai, tarsi jis norėtų tik praleisti laiką su ja, toliau nuo visų dvaro akylų akių ir pareigų. Luvyna jautėsi sutrikusi, bet Dariušo ranka laikė ją tvirtai, lyg jis tikrai žinotų, kad tai buvo teisinga.

Dariušas sugriebė Luvynos ranką tvirtai, tačiau švelniai, vesdamas ją prie žirgo, kuris stovėjo netoliese arklidžių. Jo judesiai buvo užtikrinti, o veide atsispindėjo ryžtas. Luvyna jautėsi tarsi sapne – viskas vyko taip greitai, kad ji nespėjo net pagalvoti, ką daro. Ji leido Dariušui ją vesti, pasitikėdama jo drąsa ir švelnumu, kurie, rodės, peržengė visas ribas.

Priėjusi prie žirgo, Luvyna atsargiai žvilgtelėjo į Dariušą, o šis, be žodžių, pakėlė ją į balną. Jo rankos tvirtai suėmė jos liemenį, ir ji jautė jo artumą bei šilumą.

-         Laikykis tvirtai, – tarė jis, ir jo balsas buvo tylus, bet užtikrintas. Užsėdęs ant žirgo už jos, Dariušas paėmė vadžias, ir su švelniu žirgo spyrimu abu pajudėjo į naktį.

Kelionė buvo trumpa, tačiau Luvynai atrodė, kad laikas sustojo. Nakties vėsa švelniai glostė jos veidą, o tamsus miškas netoliese atrodė tarsi paslėpta vieta, kurioje galėtų išnykti visi rūpesčiai ir taisyklės. Žirgas ramiu žingsniu vedė juos miško link, kur medžių lapai tyliai šiugždėjo vėjyje, tarsi šnabždėdami paslaptis.

Pasiekę miškelį, Dariušas sustabdė žirgą ir padėjo Luvynai nulipti. Jis pats šoktelėjo nuo žirgo, o tada, kol ji dar neatsigavo nuo netikėtumo, apglėbė ją. Jo rankos buvo stiprios, tvirtai laikančios ją arti savęs, ir jis žvelgė tiesiai į jos akis. Tylos akimirka truko vos akimirką, bet joje buvo daugiau, nei galėjo išreikšti žodžiai.

-         Luvyna, – jo balsas buvo žemas ir švelnus, tarsi šnabždesys, kuris sklido tik jai vienai. - Tu nesupranti, kokia esi man svarbi. Visą laiką tave stebėjau, ilgėjausi tavęs. Tu esi ta, kurios širdis mane traukė nuo pat pradžių.

Jis nekantriai pritraukė ją arčiau ir jų lūpos susijungė dar vienam bučiniui. Šis bučinys buvo kitoks nei ankstesni – ilgesingas, gilus ir kupinas aistros, kuri, rodės, degino juos abu. Luvyna stovėjo sukaustyta, jos širdis plakė taip stipriai, kad ji beveik girdėjo jo dūžius ausyse. Ji negalėjo atsitraukti, tarsi pati visą laiką to laukė.

Dariušas ją laikė taip arti, kad Luvyna galėjo jausti jo kvėpavimą ant savo odos. Jis buvo stiprus ir švelnus vienu metu, jo rankos glamonėjo jos plaukus ir kaklą, lyg norėtų, kad ji būtų tik jo. Aistra tarp jų įsižiebė greitai, ir Luvyna nebegalėjo pasipriešinti tam jausmui, kuris užvaldė jos kūną ir mintis.

Dariušas atlaisvino jos korsetą ir krūtis. Nieko nelaukęs puolė aistringai jas glamonėti liežuviu. Tokio keisto ir užvaldančio jausmo Luvyna nebuvo patyrusi. Ji visiškai atsidavė Dariušui ir pirštais įsivėlė į jo tamsius plaukus. Tačiau viskas vyko taip natūraliai, kad Luvyna atsikratė suknelės ir stovėjo prieš Dariušą visiškai nuoga. Grafas atsikratė rūbų ir paguldė Luvyną ant minkštų samanų. Ji praskėtė kojas nesuprasdama nei ką daro, nei kodėl. Dariušas įsiskverbė į ją giliai ir sudejavo į jos ausį. Luvyna jautėsi tokia užpildyta ir laiminga. Dejonė paliko jos lūpas ir nuskriejo naktimi į dangų. Tai, ką Luvyna patyrė ir kokie ugnies liežuviai tvilkė jos kūną, buvo nepatirtas jausmas ir ji neturėjo žodžių jam įvardyti.

Jie abu pasidavė tam, kas buvo už jų pačių kontrolės ribų – tamsios nakties slėpiniams ir jausmams, kurie viršijo dvaro sienų griežtumą. Miško šešėliai, rodos, dengė jųdviejų slaptą akimirką, o tylus vėjo šnarėjimas buvo vienintelis liudininkas jų aistros liepsnai.