Mėlynoji plaštakė - 7 skyrius

 

Išaušus pokylio dienai, dvaras skendėjo šurmulyje. Virtuvėje tvyrojo įtampa ir nesibaigiantis darbas. Garai kilo nuo puodų, o krosnis plyšavo nuo kaitros. Jarmila, virtuvės virėja, vadovavo darbui kaip tikra mūšio lauko vadė, jos griežtas balsas ne kartą nuaidėjo po visą virtuvę, kai tik koks nors tarnas šiek tiek pavėlavo ar susipainiojo užduotyje. Luvyna tądien jautėsi tarsi vijurkas – ją nuolat šaukė iš vieno kampo į kitą, o jos rankos vis neturėjo kada sustoti.

Virtuvėje buvo ruošiamas nepaprastai prabangus pokylio meniu, kuriame dominavo patiekalai, kokių paprasta tarnaitė, tokia kaip Luvyna, niekada gyvenime nesitikėtų ragauti. Jarmila, patyrusi virėja, išdidžiai vadovavo paruošimui, užtikrindama, kad kiekvienas patiekalas atrodytų ir skonis būtų nepriekaištingas.

Pagrindinį stalą turėjo puošti didžiulis keptas šernas, įdarytas žolelėmis, obuoliais ir riešutais. Luvyna, vos užmetusi akį į jį, pajuto malonų keptos mėsos kvapą, kuris tvyrojo ore. Šernas buvo padėtas ant didžiulės sidabrinės lėkštės, o jo šonai buvo puošti žalumynais ir rūgščiais miško uogų padažais, kurie turėjo suteikti patiekalui gaivos.

Antrojo patiekalo ruošimui buvo naudojama elniena, gardinama kvapniomis miško žolelėmis ir česnakais. Elnienos kepsniai buvo kepami ant atviros liepsnos, o tarnai šalia ruošė kreminį svogūnų ir pievagrybių padažą, kuris turėjo būti patiektas kartu. Kiekvienas gabalas buvo apdėtas daržovėmis, kurios turėjo suteikti dar daugiau skonio.

Žuvis taip pat nebuvo pamiršta. Jarmila ruošė prabangią lašišą, kuri buvo uždengta plonu tešlos sluoksniu ir kepta krosnyje. Pateikta su subtiliu citrininiu sviesto padažu, ši žuvis turėjo tapti tikra šventinio stalo puošmena. Luvyna su nuostaba stebėjo, kaip Jarmila patyrusiomis rankomis apdoroja žuvį, kruopščiai ruošdama kiekvieną jos detalę.

Desertams buvo paruošti saldūs pyragaičiai, pripildyti slyvų ir kriaušių uogienėmis. Jarmila kruopščiai maišė uogienes, kad šie desertai būtų tokie saldūs ir gardūs, kokius tik galėjo pagaminti jos rankos. O svarbiausias saldus akcentas turėjo būti migdolinis tortas su grietinėlės įdaru ir medaus glazūra, kurį Luvyna padėjo puošiant šviežiomis miško uogomis.

Virtuvė buvo pilna gardžių kvapų ir nuolatinio triukšmo – nuo peilių smūgių į lentas, įkaitusių puodų garsų ir Jarmilos komandų. Luvyna nespėdavo suktis: vienu metu ji ruošė daržoves, kitą akimirką padėjo įdėti patiekalus į dideles sidabrines lėkštes, o trečią – skubėjo plauti indų. Rankos buvo nuolat užimtos, o mintys neretai nuskriejo prie jos naujos geltonosios suknelės ir artėjančios tarnybos pokylyje.

Nors ji vos spėjo atsikvėpti, mintyse vis sukosi klausimas – kaip viskas klostysis per pokylį?

Vakare, kai didžioji dvaro dalis jau buvo paskendusi tamsos ir žvakių šviesos mirgėjime, Luvyna persirengė geltonąja suknele, kurią jai buvo padovanojusi grafienė. Ji stovėjo prie veidrodžio savo mažame kambarėlyje ir, pirštais braukydama per švelnų audinį, sunkiai galėjo patikėti, kad tai realybė. Geltonasis apdaras švelniai driekėsi aplink jos kūną, išryškindamas kiekvieną siluetą, o grafienės dovanoti kvepalai skleidė subtilų, šiltą aromatą. Ji jautėsi kitaip, nors gilumoje vis dar buvo ta pati kukli tarnaitė.

Su kitomis tarnaitėmis Luvyna nedrąsiai žengė pro didžiąsias menės duris. Pokylio menė buvo didžiulė ir įspūdinga. Aukštos lubos buvo puoštos ornamentais ir prabangiais šviestuvais, kurie žėrėjo auksu ir sidabru, skleisdami šiltą šviesą. Išdėstyti stalai buvo nukloti baltomis staltiesėmis, ant jų rikiavosi sidabriniai indai ir krištolo taurės. Viduryje salės stūksojo masyvus stalas, kur buvo sukrauti gardžiausi valgiai, kuriuos Luvyna tą pačią dieną padėjo ruošti virtuvėje.

Luvyna su padėklu rankose slinko pro šurmuliuojančius svečius, kurie dėvėjo prabangias sukneles ir uniformas. Kiekvienas kilmingasis atrodė tarsi iš paveikslo, jų laikysena griežta, o juokas skambėjo it muzikos garsai. Jautėsi tarsi patekusi į kitą pasaulį – toli nuo virtuvės, kur ji buvo paprasta tarnaitė. Šioje menėje ji buvo tarsi neregima, tik viena iš daugelio, nešiojanti maistą ir padedanti patiekalus ant stalų.

Nepaisant to, kad darbas buvo įtemptas ir jos dėmesys turėjo būti sutelktas į tai, ką darė, Luvyna nuolat jautė akis, kurios sekė ją per visą pokylį. Grafas Dariušas, sėdėdamas prie stalo su savo motina ir kitais garbingais svečiais, ne kartą užmetė akį į ją, kai tik ji praeidavo su padėklu rankose. Jo žvilgsnis buvo švelnus, tačiau intensyvus – tarsi jis bandytų skaityti jos mintis ar nuspėti jos jausmus. Kiekvieną kartą, kai jų akys susidurdavo, Luvynai atrodė, kad laikas sustoja – ji lyg sustingdavo vietoje ir vos sugebėdavo atplėšti akis nuo jo.

Jos širdis plakė greičiau, kai ji praėjo arčiau jo. Buvo keista, kaip šalia visų šių didikų, jausdama galingų žmonių buvimą, ji jautė, kad Dariušas mato tik ją. Tarsi kiti svečiai neegzistuotų jo pasaulyje. Šis žvilgsnis sugrąžindavo ją prie bučinio prisiminimo, prie to tylaus susitikimo sode, kur jis pagyrė jos akis, o ji jautėsi tokia pažeidžiama ir kartu taip ypatinga.

Nepaisant jaudulio, Luvyna susitelkė į savo darbą. Ji nešiojo ant padėklo pačius įvairiausius patiekalus – keptą šerną, elnienos kepsnius, žuvies patiekalus ir desertus su slyvomis ir kriaušėmis. Kiekvienas žingsnis buvo atsargus ir apgalvotas, kad netyčia neišpiltų ar neišmėtytų maisto. Ji praėjo pro stalus, kur svečiai juokavo, kalbėjosi apie politiką ir dvaro naujienas, tačiau tarsi tik Dariušo žvilgsnis ją laikytų šiame pasaulyje.

Kiekvieną kartą, kai Luvyna atsitraukdavo nuo stalo ir įeidavo į užkulisius pasiimti naujo padėklo, ji pajusdavo, kaip jos rankos lengvai virpa, o mintyse sukdavosi klausimas – kodėl grafas taip ją stebi? Gal tai buvo tik atsitiktinumas, o gal jis ieškojo kažko daugiau?

Kai prasidėjo šokiai, didžioji menės dalis akimirksniu užsipildė muzikos garsais. Muzikantai, stovintys kampe, grojo smuikais ir liutnomis, sukurdami melodiją, kuri kvietė svečius įsukti į šokio sūkurį. Kilmingi svečiai pamažu kilo iš savo vietų, poromis žengė į šokių aikštę, sukdami prabangias sukneles ir kostiumus, o menė prisipildė gaivaus judesio ir džiaugsmo.

Luvyna, stovėdama šone su padėklu rankose, stebėjo viską su šiokiu tokiu susižavėjimu. Ji visada mėgo žiūrėti, kaip kiti šoka, nors pati niekada nebuvo dalyvavusi tokiuose pokyliuose, tad šokio menas jai buvo paslaptingas ir nepažintas. Merginos su ilgais sijonais sukosi lengvai, it drugeliai, o vyrai su rimtu orumu juos vedė, jų judesiai buvo ritmingi ir tvarkingi.

Tačiau Luvynos akys greitai rado Dariušą, kuris stovėjo šokių aikštės viduryje. Grafas atrodė stulbinamai elegantiškas, su tamsiu drabužiu, kuris pabrėžė jo griežtą ir vyrišką figūrą. Jis greitai sugriebė už rankos jauną merginą, kuri atrodė tarsi iš kilmingos šeimos – jos suknelė buvo ryškiai raudona, o ilgi šviesūs plaukai lengvai krito ant pečių. Mergina šypsojosi, o Dariušas ją švelniai vedė šokio ritmu, jų judesiai buvo lengvi, beveik nepriekaištingi.

Stebėdama, kaip grafas sukasi su kita mergina, Luvyna pajuto kažką, ko nesitikėjo. Tai buvo tarsi tylus pavydas, nedidelė adata į jos širdį. Ji nesuprato, kodėl jai taip rūpėjo, su kuo šoko grafas, tačiau akivaizdžiai jautė, kaip jos skruostai šiek tiek parausta, o mintyse susiduria prieštaringi jausmai. Nors ji buvo tik tarnaitė ir niekada negalėjo svajoti būti šalia jo tokiu būdu, vis tiek jos širdis pasispaudė, matant, kaip Dariušas žvelgia į kitą merginą taip švelniai.

Luvyna nukreipė žvilgsnį nuo jų, stengdamasi susikaupti ties savo darbu. Ji toliau nešiojo maistą ir gėrimus, rūpindamasi, kad svečiai būtų aptarnauti. Ji atsargiai manevravo tarp šokančiųjų, vengdama užkliūti už besisukančių suknelių ar per greitai žengiančių porų, bet visą laiką jautė Dariušo buvimą – lyg jo akys vis sugrįždavo prie jos, net kai šokdavo su kita.

Nors ji bandė įtikinti save, kad šokiai buvo skirti tik kilmingiesiems, o jai – tarnystė, pavydas tyliai ruseno jos širdyje. Ji stengėsi nekreipti dėmesio į šiuos jausmus ir kuo greičiau grįžti prie darbo – juk jos vieta buvo virtuvėje, ne ant šokių aikštės.

Stovėdama tamsiame menės kampe, Luvyna akimirksniu susiliedavo su šešėliais, stebėdama šokančius svečius. Ji bandė nežiūrėti į Dariušą, tačiau širdis šiek tiek drebėjo nuo nesibaigiančių minčių apie jį. Staiga ji pajuto šalia esant kažką, o prieš spėjusi atsitraukti, Dariušas tyliai priėjo prie jos, tarsi pasirodęs iš niekur.

Be žodžių, jis švelniai, bet ryžtingai pasilenkė prie jos ir vėl pabučiavo, niekam nematant, paslėpti nuo visų akių. Bučinys buvo toks pat netikėtas kaip ir pirmą kartą, bet šį kartą Luvyna negalėjo atsitraukti. Jo balsas buvo žemas, kai jis tyliai sušnabždėjo į jos ausį:

-         Tu man labai patinki. - Luvyna sustingo, negalėdama ištarti nė žodžio, tačiau jos širdis plakė taip stipriai, kad atrodė, jog ją išduos net ir tyliausiame kampe.

Dariušas, dar kartą pažvelgęs į Luvynos akis, sušnabždėjo taip tyliai, kad tik ji galėjo išgirsti:

-         Ateik rytoj naktį į arklides. - jo žodžiai nuskambėjo tarsi slaptas pažadas. Prieš jai spėjus sureaguoti, jis greitai atsitraukė ir dingo minioje, palikdamas Luvyną stovėti vieną, su maišalynėmis mintimis ir stipriai plakančia širdimi.