Mėlynoji plaštakė - 6 skyrius

 

Vakarui artėjant, Luvyna jau buvo beveik baigusi visus dienos darbus, kai ją netikėtai pasikvietė grafienė. Jos širdis ėmė plakti greičiau, nežinodama, ko tikėtis. Galvoje vis dar sukosi dienos prisiminimai – bučinys su grafu Dariušu, Jarmilos pyktis dėl prarastų serbentų, o dabar dar ir šis kvietimas. Grafienė ramiai sėdėjo savo kambaryje, tvarkinga ir atrodė griežta, bet šiluma slypėjo jos balse.

-         Luvyna, aš noriu, kad tu pasimatuotum šitą suknelę, – tarė grafienė, rodydama į gražiai sulankstytą geltonos spalvos suknelę, padėtą ant lovos krašto. Tai buvo švelnios, geltonos medžiagos suknelė, puošni, bet kukli – kaip tik tinkama tarnaitės aprangai per puotą.

Luvyna nustebo, išvydusi tokį prabangų drabužį. Ji niekada gyvenime nebuvo vilkėjusi tokio gražaus rūbo, tad tik nedrąsiai linktelėjo, priimdama grafienės paliepimą. Grafienė parodė į širmą, stovinčią kitoje kambario pusėje.

-         Eik, persirenk už širmos, – pasakė grafienė, švelniai šypsodamasi. - Noriu pamatyti, kaip tau tinka. Juk poryt bus puota, o tu turėsi padėti man prižiūrėti svečius.

Luvyna paėmė suknelę ir lėtai nuėjo už širmos, vis dar sunkiai patikėdama, kad tai vyksta. Kai tik ji užslinko už uždangos, ėmė neskubėdama nusisegti savo paprastą tarnaitės prijuostę ir suknelę, pasislėpusi nuo grafienės žvilgsnio. Geltonąją suknelę ji laikė rankose, švelniai liesdama jos minkštą audinį, jausdama lengvą jaudulį ir baimę.

Kol Luvyna keitėsi, netikėtai į kambarį įžengė grafas Dariušas. Jis sustojo prie durų, tarsi apsidairydamas aplink ir trumpai nusilenkdamas motinai.

-         Motin, norėjau su tavimi pasikalbėti apie... – pradėjo jis, bet grafienė jį greitai pertraukė.

-         Pirmiausia, Dariušai, pažiūrėk, kaip mano tarnaitė atrodo. Ji persirengia suknelę, kurią vilkės per puotą. Aš norėčiau tavo nuomonės, – tarė grafienė, su vos pastebima šypsena lūpose.

Dariušas, nors iš pradžių atrodė šiek tiek sutrikęs, linktelėjo. Jis akimirkai pamiršo savo tikslą, nustebęs tuo, ką girdėjo.

Tuo metu už širmos Luvyna baigė sagstytis geltonąją suknelę, jos rankos truputį drebėjo. Ji girdėjo grafą Dariušą, stovintį kitoje kambario pusėje. Jo buvimas privertė ją jaustis dar droviau, tačiau negalėjo atsisakyti grafienės paliepimo.

-         Luvyna, prašau, pasirodyk, – švelniai paragino grafienė.

Savo baimę nugalėjusi, Luvyna lėtai žengė iš už širmos, nuleidusi akis į grindis. Ji buvo visa apimta gėdos ir nesaugumo jausmo, nes toks akimirkos dėmesys jai buvo neįprastas. Suknelė glotniai prigludo prie jos kūno, subtiliai paryškindama jos gležną figūrą. Geltona spalva švelniai atrodė prie jos rusvų plaukų ir suteikė jai netikėto dailumo, kuris dar labiau išryškino jos natūralų grožį.

Grafas Dariušas, pamatęs Luvyną, sutriko. Jo akys akimirkai sustojo ties ja, pamiršusios bet kokius žodžius ar klausimus, su kuriais jis buvo atėjęs. Jo veide atsispindėjo nuostaba, tarsi jis pirmą kartą būtų išvydęs Luvyną visiškai kitomis akimis. Tylus susižavėjimas šmėkštelėjo jo žvilgsnyje, o jis pats liko be žodžių.

-         Na, ar tinka jai ši suknelė? – švelniai nusišypsojusi, paklausė grafienė, nors ir pati žinojo atsakymą.

Dariušas tik trumpam linktelėjo, jo žvilgsnis vis dar buvo nukreiptas į Luvyną.

-         Taip... labai... labai tinka, – pagaliau išlemeno jis, vis dar bandydamas susigrąžinti savo mintis, kurios, atrodė, pasiklydo kartu su žodžiais.

Grįžusi į savo mažą kambarėlį su geltonąja suknele, Luvyna jautėsi tarsi plūduriuotų tarp sapno ir realybės. Jos širdis tebetvinkčiojo, mintys sukosi aplink grafo Dariušo žvilgsnį ir grafienės švelnius žodžius. Ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl tie kilmingi žmonės jai skiria tiek dėmesio. Nešdama suknelę, ji prisiminė Dariušo akis – kaip jos sustingo ties ja, kai išėjo iš už širmos. Grafienė elgėsi tarsi viskas būtų paprasta ir įprasta, bet Luvynai tai atrodė didžiulė, net neįtikėtina patirtis.

Atsisėdusi ant savo siauros lovos krašto, ji švelniai paguldė suknelę šalia. Palietusi jos minkštą audinį, Luvyna suprato, jog tai ne tik drabužis – ši suknelė buvo simbolis kažko daug didesnio, ko ji dar negalėjo įvardinti. Ji jautėsi per silpna ir per menka, kad patektų į tokią aplinką, tačiau negalėjo paneigti, kaip nuostabu buvo jaustis taip gražiai, kad net pats grafas ją žiūrėjo su nuostaba.

Tą naktį Luvyna ilgai vartėsi savo lovoje. Mintys sukosi tarp baimės ir jaudulio dėl artėjančios puotos, dėl grafienės paliepimų, ir, žinoma, dėl grafo Dariušo. Ji prisiminė bučinį, jo žvilgsnį, tą netikėtą švelnumo akimirką, kai jie susidūrė koridoriuje. Tai buvo tarsi slaptas pasaulis, kuriame ji niekada nesijautė galinti būti, bet dabar buvo įtraukta į jį, nenorom, bet kartu ir trokšdama likti ten ilgiau.

Kai galų gale užmigo, Luvynai prisisapnavo keistas sapnas. Ji stovėjo didžiuliame dvaro sode, apsupta rožių krūmų, dėvinti geltonąją suknelę. Žydintys krūmai švelniai lenkėsi jai, tarsi pripažindami ją kaip vieną iš jų. Ji ėjo per sodą, jausdama, kaip saulės spinduliai glosto jos veidą, bet netikėtai už nugaros išgirdo kanopų bildesį. Ji atsisuko ir pamatė Dariušą, jojantį ant balto žirgo. Jis sustojo priešais ją, bet vietoj žodžių jų akys kalbėjo – jo žvilgsnis buvo švelnus, bet ir kažkuo galingas, gal net pavojingas.

Jis nulipo nuo žirgo ir priėjo prie jos. Sapne, kaip ir tikrovėje, Luvyna nesugebėjo ištarti nė žodžio, tačiau šį kartą ji nebejautė baimės. Ji atsakė į jo žvilgsnį, jausdama, kaip jų pasauliai susijungia kažkur tarp realybės ir svajonės. Jis švelniai paėmė jos ranką ir tada vėl ją pabučiavo – toks švelnus, bet gilus bučinys, kad net ir sapne Luvynai atrodė, jog laikas sustojo.

Staiga, sapnas ėmė keistis. Geltonoji suknelė pranyko, rožių krūmai ėmė nykti, ir Luvyna liko stovėti tamsiame, šaltame rūsyje, apsivilkusi savo senąją tarnaitės aprangą. Ji jautėsi vieniša ir pamiršta. Jos širdis plakė vis greičiau, o ji negalėjo išvysti jokios išeities. Ir kai jau manė, kad viskas baigta, Dariušas vėl atsirado, tačiau šį kartą jo žvilgsnis buvo kitoks – šaltas ir nutolęs.

Luvyna pabudo iš sapno, jos širdis plakė lygiai taip pat stipriai kaip ir per dieną. Rytas dar nebuvo atėjęs, o ji gulėjo savo kambarėlyje, žiūrėdama į lubas ir mąstydama, kas šis sapnas galėjo reikšti.