Mėlynoji plaštakė - 5 skyrius

 

Luvyna iškart po pokalbio su grafiene grįžo į virtuvę, jausdamasi tarsi skraidytų. Mintyse vis dar skambėjo grafienės žodžiai apie puotą, kvepalus ir suknelę. Jos rankos truputį drebėjo, kai ji pravėrė virtuvės duris, o širdis vis dar tvinksėjo. Jarmila stovėjo prie stalo, maišydama didžiulį puodą sriubos. Vos tik išvydusi Luvyną, ji pakėlė antakius.

-         Na, ką tokio grafienė pasakė, kad atrodai tokia išsiblaškiusi? – sumurmėjo Jarmila, atidžiai žvelgdama į merginą. Luvyna sustojo priešais ją ir sunkiai atsiduso.

-         Ji... Ji man davė kvepalų. Tikrų kvepalų! – su jauduliu balsu išpyškino Luvyna, vis dar nepatikėdama tuo, kas įvyko. - Ir ne tik tai. Ji nori, kad poryt puotoje aš patarnaučiau svečiams salėje.

Jarmila nustebusi trumpam nustojo maišyti sriubą. Jos akys praplatėjo, o lūpos susiraukė. Akimirką virtuvėje buvo visiška tyla, o po to ji garsiai iškvėpė, vėl suėmusi šaukštą ir energingai maišydama sriubą.

-         Na na... Kvepalai... Ir dar patarnauti salėje? – burbtelėjo ji. - Nepažįstu grafienės, kad ji šitaip išsirinktų tave tarp visų kitų tarnaičių. Gal kokią ypatingą priežastį turi?

Luvyna nežinojo, ką atsakyti. Jarmilos balsas skambėjo, tarsi ji būtų skeptiška, bet Luvynai pačiai visa ši situacija atrodė lyg sapnas. Ji tik gūžtelėjo pečiais, vėl nuleisdama akis.

-         Aš nežinau, kodėl... Bet ji nori, kad aš patarnaučiau salėje. Ir suknelę duos, kad atrodyčiau deramai, – tarė Luvyna, susikrimtusi dėl Jarmilos reakcijos.

Jarmila tyliai papurtė galvą.

-         Puota – tai ne pramoga. Tai darbas, ir nelengvas. Dar reikės pasiruošti. O kol kas, nepamiršk, kad virtuvės darbai niekur nedings. Kvepalai neskirti bulvėms ar svogūnams lupti, – pridūrė ji, šiek tiek juokaudama, bet rimtumo balse nebuvo galima nepastebėti.

Luvyna linktelėjo, suprasdama, kad Jarmila teisi. Nors grafienės dovana buvo nepaprasta, kasdieniai rūpesčiai ir darbai vis tiek liko. Ji tyliai atsiprašė Jarmilos, nuskubėdama į savo mažą kambarėlį. Vos įėjus, ji atidarė seną spintelę ir atsargiai įdėjo gražų kvepalų buteliuką vidun, paslėpdama jį tarp savo nedaugelio daiktų. Kvepalai jai atrodė per daug brangūs, kad laikytų juos matomoje vietoje.

Palikusi savo kambarį, ji grįžo atgal į virtuvę, kur Jarmila jau dirbo iš peties.

-         Na, o dabar eik į sandėlį ir parnešk bulvių. Greitai vakaras, reikia ruoštis vakarienei, – Jarmila nesidrovėdama davė nurodymus, atmesdama šią keistą istoriją apie puotas ir kvepalus kaip pašalinius reikalus.

Luvyna linktelėjo, pasiėmė pintinę ir išskubėjo į sandėlį, esantį už virtuvės. Sandėlis buvo vėsus ir tamsus, pilnas rudens derliaus: obuoliai, svogūnai, bulvės ir morkos buvo sukrauti į krūvas. Kvapas buvo žemiškas ir šiek tiek rūgštokas. Mergina ėmė kruopščiai rinkti dideles, sveikas bulves, dėdama jas į pintinę. Bet mintyse ji vis dar negalėjo atsikratyti jausmo, kad gyvenimas pasikeitė. Puota buvo didžiulis įvykis, o kvepalai... Tokios dovanos Luvyna niekada gyvenime nesitikėjo gauti.

Berinkdama bulves tamsiame sandėlyje, Luvyna, vis dar šiek tiek išsiblaškiusi nuo visų dienos įvykių, netyčia užmynė ant minkštos, supuvusios morkos. Jos koja paslydo, ir, nors bandė išsilaikyti, pusiausvyra dingo. Luvyna parkrito tiesiai ant šaltų akmeninių grindų, o pintinė su bulvėmis apsivertė, išbarstydama derlių aplink ją.

Triukšmas, kuris nuskambėjo sandėlyje, buvo pakankamai garsus, kad jį išgirstų Jarmila virtuvėje. Senoji virėja, nekantriai numetusi šaukštą ant stalo, atbėgo pasižiūrėti, kas dedasi. Duris ji plačiai pravėrė ir išvydusi Luvyną ant grindų, su supuolusiomis bulvėmis aplink ją, tik giliai atsiduso.

-         Velnias, vaikiščiai... – burbtelėjo ji, suirzusi, bet nepraradusi savitvardos. - Ką ten veiki, po velniais?

Luvyna, vis dar sėdėdama ant grindų ir trindama skaudantį kelį, pažvelgė į Jarmilą, akyse blizgėdama nuo susikaupusio gėdos jausmo. „

-         Aš... paslydau ant morkos, – tyliai išlemeno ji, bandydama pakilti.

Jarmila garsiai keikėsi, bet, priėjusi arčiau, sugriebė Luvyną už rankos ir padėjo jai atsistoti.

-         Na, puiku... Morka! Tai visos problemos čia dėl vienos prakeiktos morkos? – tarstelėjo Jarmila, bet jos balse nebuvo didelio pykčio. Virėja surinko išsibarsčiusias bulves atgal į pintinę, pasilenkusi labiau nei įprastai, ir tik garsiai atsiduso.

-         Gerai, nesėdėk čia per ilgai. Išrink tas supuvusias morkas ir išmesk. Jos tik kliudo darbui ir netvarką daro, – galiausiai paliepė Jarmila, padėdama pintinę atgal Luvynai į rankas.

Luvyna, vis dar truputį skaudėdama, bet ne per daug susižeidusi, suprato, kad išvengė rimtesnių nemalonumų. Jarmila nebuvo labai griežta šį kartą, galbūt dėl to, kad mergina nebuvo išsiblaškiusi dėl tingumo, o tiesiog dėl dienos įvykių. Jarmilai patiko tvarka, bet ji buvo gana atlaidi, jei matydavo, kad tai nebuvo tyčinė klaida.

-         Taip, Jarmila, tuojau pat, – atsakė Luvyna, dėkinga už tai, kad nesusilaukė rimtesnių priekaištų.

Ji vėl susilenkė, bet šį kartą ne dėl bulvių, o dėl morkų. Šalti, sausi smėliu apnešti gumbai buvo sukrauti į kampą, bet tarp jų jau ir anksčiau buvo kelių apgedusių, kurios skleidė nemalonų kvapą. Luvyna stropiai pradėjo rūšiuoti – sveikas morkas atidėdama į vieną krūvą, o supuvusias, minkštas ir slidžias – į kitą.

Darbas buvo ramus ir leido jai susitelkti. Nors kelis kartus jos mintys trumpam grįžo prie grafo Dariušo ir prie netikėto bučinio, ji stengėsi save drausminti ir nepasiduoti svajonėms. Sandėlyje buvo vėsu, ir tai šiek tiek nuramino jos įsitempusią sielą. Dar liko daug darbų iki dienos pabaigos, o puota vis dar stovėjo horizonte kaip didžiulis rūpestis, kuris laukė artimiausiomis dienomis.

Baigusi rūšiuoti morkas, Luvyna pagaliau grįžo į virtuvę, džiaugdamasi, kad gali kvėpuoti švariu, vėsiu oru. Sandėlio tamsumas ir drėgnumas visada ją slėgė, tad išlindusi atgal į virtuvę, ji pajuto tarsi ant jos pečių būtų nukritusi sunkumo našta. Vis dėlto, net ir būdama viduje, ji vos vos girdėjo, kaip lauke vėjas švilpė pro virtuvės langus.

-         Kur neši tas supuvusias morkas? – paklausė Jarmila, metusi žvilgsnį į pilną kibirą, kurį laikė Luvyna.

-         Einu išmesti į komposto dėžę, – atsakė Luvyna. Ji nusišluostė rankas į prijuostę ir, pajutusi laisvę nuo sandėlio darbų, išskubėjo į lauką.

Lauke oras buvo gaivus, tačiau šiek tiek apniukęs. Luvyna greitai patraukė komposto dėžės link, stovinčios netoli arklidžių. Kai pasiekė vietą ir išpylė supuvusius daržovių likučius, jos akys netikėtai užkliuvo už grafo Dariušo, kuris tuo metu lipdamas ant žirgo atrodė toks rimtas ir susikaupęs. Jis sugebėjo lengvai atsėsti į balną ir sugriebti vadžias, tarsi šis judesys būtų įgimtas. Žirgas pajudėjo lėtai, o jo kanopų garsas aidėjo per grindinį. Dariušas, atrodo, kažkur skubėjo, nes jau po akimirkos jis stipriau smūgiavo pentinais, ir žirgas išjojo greitai, pranykdamas tolumoje.

Luvyna sustingo, sekdama akimis, kaip grafas tolsta, ir giliai atsiduso. Vis dar prisiminė, kaip jis buvo atsigręžęs į ją koridoriuje, kaip ji vos galėjo atsistoti po jų netikėto susidūrimo. Bučinys taip pat buvo gyvas jos atmintyje. Ji sunkiai suėmė save į rankas ir grįžo į virtuvę, nors jos širdis vis dar tvinksėjo greičiau nei įprastai.

Grįžusi atgal į virtuvę, Luvyna nedelsdama papasakojo Jarmilai, ką matė:

-         Grafas Dariušas išjojo. Nežinau, kur, bet atrodė, kad jis kažkur labai skuba.

Tačiau Jarmila vos pakėlė galvą nuo darbų. Ji, rodos, visiškai nesidomėjo grafo išvykimu. „

-         Na ir kas? – sumurmėjo ji, dirbdama toliau. - Grafai visada kur nors važinėja. Vieną minutę čia, kitą – ten. O mes turim rūpintis savo darbu. Dabar reikia baigti pyragą.

Luvynai buvo aišku, kad Jarmilai tokie dalykai menkai terūpėjo. Ji buvo pragmatiška, praktiška, o kilmingųjų gyvenimas, jų rūpesčiai ar net romantiški dalykai virėjai nebuvo itin svarbūs. Šį kartą Jarmila gamino pyragą su kriaušėmis ir jau buvo paruošusi tešlą bei supjaustė keletą kriaušių, tačiau dar liko nemažai darbo.

-         Pristok čia ir padėk man su kriaušėmis, – paragino Jarmila, rodydama į stalo galą, kur gulėjo dar kelios nepjaustytos kriaušės. - Reikia jas greitai susmulkinti ir sudėti į pyragą. Nesvarbu, kas tas grafas, mums pyragas svarbiau.

Luvyna tyliai prisiartino prie stalo ir paėmė aštrų peilį, pradėdama pjaustyti kriaušes. Jos rankos buvo užsiėmusios, bet mintys vėl sugrįžo prie grafo Dariušo. Ji jautėsi tarsi ant slenksčio tarp paprasto tarnaitės gyvenimo ir kažko nepažįstamo, kupino nerimo, jaudulio ir paslapčių. Bet kol kas, šiame momente, Luvyna turėjo pjaustyti kriaušes, ruoštis vakarienei ir laukti, kas toliau įvyks dvare.