Mėlynoji plaštakė - 4 skyrius

 

Luvyna toliau plušėjo virtuvėje, dėdama rankas prie kiekvieno patiekalo, kurio reikėjo pietums. Ji pjaustė šviežią duoną, užsagstė prijuostę ir pilstė sriubą, stengdamasi visiškai susitelkti į darbą. Bet viskas atrodė kaip per rūką – mintyse vis dar sukosi tas netikėtas bučinys su grafu Dariušu. Jos lūpos dar jautė jo švelnų prisilietimą, o širdis plakė lyg greičiau nei derėtų. Kaip galėjo taip atsitikti? Kodėl leido tam įvykti? Ir kodėl ji nesipriešino?

Kai tik jos mintys nuslinkdavo prie tos akimirkos, veidas iškart raudonavo, o rankos sulėtėdavo nuo išsiblaškymo. Ji paklausė savęs: ar gali būti, kad grafas Dariušas pajuto tą patį, ką ir ji? Ar jis iš tiesų domisi ja, paprasta tarnaite? Tokia mintis atrodė beprotiška, netgi pavojinga, tačiau Luvyna negalėjo išvengti širdies, kuri vis ėjo savo keliu.

-         Luvyna! – griežtas Jarmilos balsas staiga nutraukė jos mintis. - Kas tau darosi, mergaite? Atrodo, jog svajoji!

Luvyna išsigandusi sugrįžo į tikrovę, greitai pradėjusi maišyti sriubą, kurią vos nesudegino.

-         Atleiskite, Jarmila. Aš tiesiog...

-         Jokių 'tiesiog', – nutraukė ją virėja, ir griežtas balsas neleido jokių pasiteisinimų. - Grafienės pietums reikia rūgštelių, kad sriuba būtų tokia, kokią mėgsta. Eik ir prisirink, kol dar ne per vėlu.

Luvyna greitai nusiplovė rankas ir, paėmusi krepšelį, išskubėjo į daržą. Jarmila visada buvo reikli, tačiau šiandien Luvynai atrodė, kad jos žodžiai sveria dar daugiau. Galbūt virėja jau pastebėjo, jog Luvyna ne tokia susikaupusi kaip įprastai? Nors Jarmilai nieko nepasakojo apie bučinį, vis dėlto jos pasąmonė veržėsi atgal į tą akimirką, ir tai neleido dirbti tinkamai.

Luvyna atėjo į sodą, kur augo rūgštelės, ir nedelsdama pradėjo jas skinti. Pirštai kruopščiai rinko lapus, o krepšelis pildėsi. Švelnus vėjelis glostė jos veidą, o saulės šviesa šildė odą. Ji atsiduso, bandydama sutelkti dėmesį į darbą, tačiau net čia, tarp ramių daržo krūmų, Luvyna negalėjo išlaisvinti savo minčių nuo grafo.

Staiga ji pajuto keistą jausmą, tarsi kažkas ją stebėtų. Akimirką ji sustojo, pakėlusi akis nuo rūgštelių. Jos žvilgsnis nukrypo į dvaro langus, kurie švietė saulės atspindžiais. Tada ji jį pamatė.

Grafas Dariušas stovėjo prie vieno iš didžiųjų grafienės kambario langų, rankas sukryžiavęs ant krūtinės, ir žiūrėjo tiesiai į ją. Nors atstumas tarp jų buvo nemažas, Luvynai atrodė, kad jų akys vėl susitiko. Tas pats gilių, įdėmių akių žvilgsnis, kuris buvo vakar sode, dabar ją prikaustė iš aukštybių.

Ji iškart pajuto, kaip jos širdis vėl šoko į greitą ritmą. Rankos sustingo, rūgštelės liko tarp pirštų, o ji stovėjo ten, lyg užburta. Grafas Dariušas nejudėjo, tik tyliai stebėjo ją pro langą, jo veide spindėjo švelni šypsena. Tai buvo žvilgsnis, kuris kalbėjo daugiau, nei bet kokie žodžiai galėjo pasakyti. Jis tarsi laukė kažko – gal jos reakcijos, gal dar vieno ženklo.

Luvyna greitai atitraukė akis ir nuleido galvą. Ji jautė, kaip skruostai vėl užsidegė, o kūnas tapo sunkus nuo emocijų. Ji greitai grįžo prie rūgštelių skynimo, stengdamasi ignoruoti tą deginantį pojūtį, kai žinojo, kad grafas vis dar ją stebi.

-         Nurimk, Luvyna, - tyliai sau murmtelėjo ji, bandydama vėl susitelkti į darbą. Bet širdis vėl pasileido į audrą, kurios negalėjo suvaldyti.

Luvyna skubiai nuskynė paskutines rūgšteles ir greitai susikrovė jas į krepšelį. Visą kelią atgal į virtuvę jos širdis vis dar dundėjo, o vaizdas apie grafą Dariušą stovintį prie lango vis iškildavo mintyse. „Jis žiūrėjo į mane...“ – vis pagalvodavo ji, negalėdama atsikratyti to jausmo, kad jų žvilgsniai turėjo slaptą prasmę. Bet kuo daugiau apie tai mąstė, tuo labiau jautėsi sumišusi. Gal tai tik jos vaizduotė? Juk grafas negalėjo tikrai domėtis ja, paprasta tarnaite.

Grįžusi į virtuvę, Luvyna įžengė su krepšeliu pilnu rūgštelių, džiaugdamasi, kad bent jau šį darbą atliko iki galo. Jarmila jau stovėjo prie katilo, skubiai maišydama sriubą ir kalbėdama su kita tarnaite.

-         Pagaliau, Luvyna, – piktai sumurmėjo Jarmila, pažiūrėjusi į merginą. - Buvo jau metas. Rūgštelės kaip tik tinkamu laiku.

Luvyna, nepaisant nervingo tvinkčiojimo krūtinėje, atsiduso su palengvėjimu. Ji tyliai padavė krepšelį ir jautėsi dėkinga, kad bent jau šįkart Jarmila nebeskubėjo jos priekaištauti. Mergina jau ruošėsi grįžti prie kitų virtuvės darbų, kai staiga viena iš kitų tarnaičių priėjo prie jos.

-         Luvyna, grafienė tavęs prašo, – švelniai ištarė tarnaitė, nuleidusi akis. - Turi nueiti išvalyti jos vonios kambarį.

Luvynos širdis vėl suspurdėjo. Vos tik pradėjusi vėl pasijusti ramiau po rūgštelių skynimo ir grafo Dariušo žvilgsnio, dabar ji vėl turėjo susidurti su jų šeima. Ir kas blogiausia – ji turėjo eiti į grafienės kambarį, į tą patį kambarį, kur galbūt buvo ir jis.

-         Gerai, aš einu, – tyliai atsakė Luvyna, padėdama į šalį darbus virtuvėje. Ji skubiai nusiplovė rankas ir, nežiūrėdama į Jarmilą, kuri atrodė patenkinta, kad darbai eina sklandžiai, išėjo iš virtuvės.

Kelias į grafienės kambarį, kuris paprastai buvo toks įprastas ir ramus, šį kartą atrodė ilgas ir slaptas. Luvyna negalėjo ištrinti iš galvos grafo bučinio ir jų trumpų, bet intensyvių žvilgsnių. Ji žinojo, kad turėtų elgtis atsargiai, laikytis kuo toliau nuo pavojingų minčių, tačiau širdis šoko kitą šokį, priešingą jos valiai.

Kai Luvyna atidarė grafienės kambario duris, ji sustojo prie slenksčio. Kambarys buvo tylus, tvarkingas kaip visuomet, bet prie jo esančios durys į vonios kambarį buvo praviros. Mergina pasuko galvą ir pastebėjo, kad viduje buvo grafas Dariušas, sėdintis prie lango, o jo motina, grafienė, sėdėjo greta. Jų balsai buvo žemi, tačiau aiškūs.

-         Luvyna, ar jau atėjai? – grafienės balsas nuskambėjo skaidriai ir griežtai. Luvyna linktelėjo, greitai įeidama į vonios kambarį, kur jos laukė darbo priemonės – kibiras vandens, skudurai ir šepečiai. Ji puolė į darbą, stengdamasi nekreipti dėmesio į pokalbį, bet jų žodžiai buvo pernelyg arti.

-         Dariušai, tu žinai, kad jau metas pagalvoti apie vedybas, – kalbėjo grafienė, jos balsas švelnus, tačiau kartu reikalaujantis. - Tau jau ne vieneri metai, o mūsų giminei reikia paveldėtojų.

Luvyna, valydama grindis, tyliai klausėsi, stengdamasi nekreipti į juos dėmesio, tačiau žodžiai suskambėjo taip aiškiai, kad ji negalėjo jų ignoruoti. Grafienė, atrodo, spaudė savo sūnų, o Luvyna, stovėdama kambario kamputyje, pajuto, kad ši tema jai asmeniškai svarbi.

-         Motin, aš jau sakiau – nesu pasiruošęs vesti, – Dariušas atsakė ramiai, bet su nedidele nuovargio gaidele balse. - Šiuo metu yra svarbesnių dalykų. Be to, aš pats noriu nuspręsti, kada ir ką vesiu.

Luvyna suklususi toliau klausėsi. Ji lėtai perbraukė grindis šluoste, apsimesdama, kad yra visiškai užsiėmusi darbu, tačiau visa jos esybė buvo sutelkta į pokalbį.

-         Svarbesnių dalykų? Kokie jie gali būti, Dariušai? Valdos, karas? Tau viskas gerai, bet tu neturi kito pasirinkimo. Šeima pirmoje vietoje, – grafienė nesileido lengvai įtikinama.

Luvyna sustojo akimirkai, rankoje laikydama šlapią skudurą, ir pagavo save stebinčią, kaip grafas atsistojo. Jo veidas buvo rimtas, tačiau jo žvilgsnis nuklydo į duris, tarsi ieškodamas kažko ar kažkieno.

-         Motin, aš nuspręsiu pats, kada ir kaip vesiu, – jo balsas dabar buvo griežtesnis, su tvirtu atspalviu. - Bet prašau, nespausk manęs dabar.

Luvyna, nors ir jautėsi kalta, kad klausosi, negalėjo atsitraukti. Buvo taip keista girdėti, kad grafas nenori vesti, kad jis taip tvirtai pasipriešina savo motinos valiai. Jo žodžiai buvo aiškūs ir užtikrinti, bet kartu su jais jautėsi nežinia, tarsi jis pats būtų kovojęs su vidiniais demonais.

-         Gerai, – grafienė galų gale atsiduso, jos balsas prigesęs. - Bet atsimink, kad laikas eina. Ir vedybos yra ne vien tavo reikalas, tai ir mūsų šeimos garbė.

Kai pokalbis pasibaigė, Luvyna tyliai iškvėpė, stengdamasi vėl susitelkti į grindų valymą. Nors nebuvo nei jos vieta, nei jos reikalas klausytis tokių dalykų, ji jautė, kad kažkas šiame pokalbyje galėjo turėti reikšmę ir jai.

Kai pokalbis tarp grafo Dariušo ir jo motinos pasibaigė, tyla trumpam nusileido į kambarį. Dariušas atsistojo, trumpai pažvelgė į Luvyną, kuri dar vis tvarkė vonios kambarį, bet nieko nesakė. Jo žingsniai buvo lėti ir sunkūs, tarsi jo mintys būtų kur kas toliau nei šie rūmų koridoriai. Durys užsivėrė tyliai, ir grafas dingo iš kambario, palikdamas Luvyną vieną su grafiene.

Grafienė, kuri sėdėjo su rankomis ant kelių, lėtai pakėlė akis į Luvyną. Jos žvilgsnis buvo švelnus, tačiau akys spindėjo išmintimi ir subtilia įžvalga. Ji stebėjo merginą, matyt, ne pirmą kartą pastebėjusi jos kruopštų darbą ir galbūt ką daugiau, nei galėjo nuspėti pati Luvyna.

-         Luvyna, ateik čia, – maloniu, bet valdingu balsu pakvietė grafienė.

Luvyna, nesitikėdama tokio kvietimo, iš lėto atsistojo ir priėjo prie grafienės. Jos širdis vėl pradėjo daužytis, šį kartą ne iš baimės, bet iš nerimo, kad nežinojo, ko tikėtis. Grafienė retai kreipdavosi į ją asmeniškai. Paprastai ji tiesiog nurodydavo, ką reikia daryti, bet šį kartą jos balsas skambėjo kitaip – jame buvo švelnumo, kuris Luvyną glumino.

-         Aš noriu tau padovanoti ką nors, – netikėtai tarė grafienė, iš stalelio prie jos ištraukusi mažą, dailų buteliuką. Tai buvo kvepalai – brangūs ir subtilūs, tokie, kokius tik kilmingos moterys galėjo sau leisti. - Noriu, kad juos turėtum.

Luvynai net užgniaužė kvapą. Kvepalai? Dovanoti jai, paprastai tarnaitei? Tai buvo neįsivaizduojama, neregėta dovana. Ji iškart susidrovėjusi nuleido akis, nežinodama, kaip tinkamai reaguoti. Mergina nežinojo, ką sakyti, kokiais žodžiais išreikšti padėką už tokį dosnumą.

-         Man? Grafiene... aš... Ačiū... Aš nesu verta tokios dovanos, – pagaliau sugebėjo sumurmėti Luvyna, jau nešdama galvą prie žemės.

-         Nesikuklink, mano mergaite, – šyptelėjo grafienė. Jos žvilgsnis buvo šiltas, nors lūpose buvo šiek tiek paslaptingumo. - Tai ne tik dėl tavo kruopštumo, nors pastebiu, kaip stropiai tu dirbi. Poryt mūsų dvare vyks puota, ir aš noriu, kad tu patarnautum svečiams salėje.

Luvyna apstulbo dar labiau. Puota? Patarnauti svečiams salėje? Paprastai tokie darbai būdavo paskiriami labiau patyrusioms tarnaitėms, o ji dirbdavo virtuvėje ar darydavo kitus mažiau svarbius darbus. Puota buvo didelis renginys, kur svečiai rinkdavosi iš tolimiausių kraštų, o kiekvienas judesys, kiekvienas žodis buvo matomas ir girdimas.

-         Aš... patarnauti salėje? – vos sugebėjo paklausti Luvyna, bandydama suvokti, ką tai galėtų reikšti.

Grafienė linktelėjo.

-         Taip. Noriu, kad būtum pasirengusi. Todėl duosiu tau ne tik kvepalų, bet ir kuklią suknelę, tinkamą tokiai progai. Nenoriu, kad išsiskirtum iš kitų, bet noriu, kad atrodytum tvarkingai ir deramai.

Ši staigmena Luvynai buvo didžiulė. Jai, paprastai tarnaitės dukrai, buvo patikėtas darbas, kurio niekada nesitikėjo. Grafienė ne tik davė kvepalų, bet ir rūpinosi, kaip ji atrodys, ir norėjo, kad Luvyna atliktų užduotį, kuri reikalavo ne tik gebėjimo greitai ir švariai tvarkytis, bet ir grakštumo, taktiškumo.

-         Aš labai jums dėkinga, grafiene, – Luvyna vos sugebėjo ištarti, pilna baimės ir nuolankumo. Ji niekada nebūtų manius, kad toks dalykas jai gali nutikti. - Padarysiu viską, kad nenuvilčiau jūsų.

-         Aš tuo tikiu, – švelniai tarė grafienė. - Poryt bus didelė diena, todėl pasiruošk tinkamai. Dabar eik ir tęsk savo darbus.

Luvyna giliai įkvėpė, nusilenkė ir nuskubėjo atgal į vonios kambarį, kur dar liko šiek tiek nebaigtų darbų. Jos galva sukosi nuo emocijų, o širdis buvo perpildyta tiek nerimo, tiek džiaugsmo.