Mėlynoji plaštakė - 3 skyrius

 

Rytas dvare buvo ankstyvas ir šaltas. Vos tik aušra nuspalvino dangų švelniai rausva spalva, Luvyna jau buvo išlipusi iš savo kietos, mažos lovos. Ji apsivilko savo paprastą, dėvėtą suknelę ir nuskubėjo į virtuvę, kur jos laukė virėja Jarmila. Diena prasidėjo kaip ir visos kitos – su maisto ruošimu. Grafai visada turėjo būti aprūpinti gardžiais pusryčiais, ir Luvyna, drauge su Jarmila, plušėjo nuo pat aušros.

-         Pjaustyk duoną greičiau, – Jarmila murmėjo atsisukusi, - Grafienė nekantrauja gauti šiltą maistą.

Luvyna tyliai linktelėjo, jos rankos dirbo greitai ir tiksliai. Ant stalų jau gulėjo šviežios žolelės, sūris, plona kumpio juostelė, o ji išskubėjo atnešti dar šiltų kepinių iš duonkepės krosnies. Virtuvė kvepėjo, o per atvirus langus sklido gaivus rytmečio oras.

Kol dirbo, Luvyna sunkiai galėjo atitraukti mintis nuo vakarykščio susidūrimo su grafu Dariušu. Jo akys vis dar tvyrojo jos mintyse. Ji stengėsi nekreipti dėmesio, bet širdis pulsavo kiekvieną kartą prisiminus jo artumą.

Laikas bėgo greitai. Vos tik buvo pabaigtas pusryčių ruošimas ir grafai juo mėgavosi, Jarmila liepė Luvynai eiti į sodą. Serbentai jau buvo prinokę, ir reikėjo jų uogienei, kurią virėja ruošė žiemai.

-         Eik, prirink serbentų. Tik ne per daug ilgai užtruk, dar laukia daugybė darbų, – griežtu balsu pasakė Jarmila, nors jos veide buvo matyti lengva šypsena.

Luvyna klusniai paėmė pintinę ir išėjo į sodą. Gaivus oras ir saulės šviesa jai iškart patiko. Ji ėjo tarp sodo krūmų, ieškodama geriausių serbentų. Tamsiai raudonos uogos švytėjo saulės spinduliuose, o jų saldus kvapas tvyrojo ore.

Kol Luvyna skynė serbentus, ji staiga pajuto šilumą už savo nugaros. Kažkieno ranka švelniai nutvėrė jos riešą. Luvyna sukruto, jos širdis sustojo trumpam akimirkai. Ji atsigręžė, ir jos akys susitiko su grafu Dariušu. Jis stovėjo labai arti, jo ranka švelniai laikė jos riešą, o jo šypsena buvo lengva, bet viliojanti.

-         Luvyna, – tarė jis, lyg pažadinęs ją iš sapno. - Kodėl tu taip bijai manęs?

Ji norėjo atsakyti, bet žodžiai tiesiog neatsirado. Jis vis dar laikė jos ranką, ir tas prisilietimas buvo toks stiprus, kad Luvyna negalėjo pajudėti. Ji bandė atitraukti akis, bet Dariušo žvilgsnis buvo toks gilus, kad ją prikaustė.

-         Tavo akys... – tęsė grafas, švelniai priglaudęs jos ranką prie savo krūtinės. - Jos skaisčios, kaip dangaus skliautas. Jos verčia mane manyti, kad tu esi daugiau nei paprasta tarnaitė.

Luvyna raudo, jos širdis ėmė plakti dar stipriau. Ji jautė, kaip žemė slysta iš po kojų. Norėjo ką nors pasakyti, bet negalėjo ištarti nė žodžio. Ji buvo visiškai prikaustyta jo buvimo, jo žvilgsnio, jo švelnių pirštų prisilietimo.

Dariušas nusišypsojo dar plačiau, žengdavo žingsnį arčiau.

-         Tu tokia tyli, Luvyna. Ar galėčiau pasakyti tau ką nors, ko niekam kitam nesu sakęs?

Ji negalėjo atsakyti, bet jos akys kalbėjo už ją – skaisčiai mėlynos, pilnos sumišimo ir jausmų.

Ir tada, netikėtai, jis lėtai pasilenkė arčiau jos veido. Jo lūpos prisilietė prie josios – pirmiausia švelniai, vos pastebimai, lyg klausdamos leidimo. Luvyna sustingo. Jos protas šaukė pabėgti, tačiau kūnas nieko neklausė. Šis pirmasis bučinys buvo toks minkštas, lyg svajonė, lyg kažkas, kas vyksta ne tikrovėje.

Ir staiga ji visiškai pasidavė tam akimirksniui. Jos kūnas, kuris atrodė tarsi sukaustytas, pagaliau atsipalaidavo. Ji grąžino bučinį, jos akys lėtai užsimerkė, ir pasaulis aplink juos dingo. Sodas, serbentai, dvaras – viskas tapo antraplanėmis detalėmis, liko tik jie.

Ji pasidavė kaip kvailė, užmiršusi visas taisykles, viską, ką kada nors išmoko apie savo vietą dvare. Bučinys buvo toks svaiginantis, kad Luvyna nebegalvojo apie pasekmes. Ji leido Dariušui ją vesti toliau į šią akimirką, ir nors širdyje jautėsi pasimetusi, ji nesipriešino.

Kai jis pagaliau atsitraukė, ji pajuto, kad jos kvėpavimas pasidarė gilus, ir širdis plakė taip, lyg būtų bėgusi per laukus. Jis dar kartą pažvelgė į ją, jo akyse spindėjo švelnumas.

-         Atleisk, – sumurmėjo jis, šiek tiek nusišypsodamas. - Negalėjau susilaikyti.

Luvyna stovėjo, vis dar apimta jausmų, kurių negalėjo suvokti.

Luvyna stovėjo priešais grafą Dariušą, vis dar apimta bučinio svaigulio. Jos lūpos drebėjo, bet ne dėl šalčio, o dėl jausmų, kurie veržėsi iš vidaus. Ji norėjo kažką pasakyti, bet žodžiai strigo gerklėje, tarsi būtų pamiršusi, kaip kalbėti. Jos širdis vis dar plakė taip smarkiai, kad jai atrodė, jog grafas gali girdėti kiekvieną dūžį.

-         Aš… – pradėjo ji, giliai įkvėpdama, kad nuramintų save. - Aš… turėčiau eiti.

Ji spėjo ištarti tik šiuos žodžius, ir, nežvilgtelėjusi atgal į grafą, ji greitai apsisuko ir pasileido bėgti. Kiekvienas jos žingsnis buvo tarsi pabėgimas iš sapno, kuriame ji vos ką tik buvo pasiklydusi. Ji bėgo tarp sodo krūmų, rankose vis dar laikydama tuščią pintinę, o galvoje sklandė daugybė minčių.

Bučinys, jo žodžiai, jo švelnus prisilietimas – viskas atrodė taip nerealu, taip netikėta. Kaip galėjo taip atsitikti? Kodėl jis ją pabučiavo? Ir kodėl ji atsakė į bučinį, nors žinojo, kad tai pavojinga? Luvyna jautėsi sumišusi ir sugėdinta dėl savo silpnumo. Ji žinojo, kad toks elgesys galėtų kainuoti jos vietą dvare.

Atbėgusi iki virtuvės, Luvyna sustojo prie durų, stengdamasi sureguliuoti kvėpavimą ir nuraminti savo jausmus. Ji žinojo, kad turi atrodyti ramiai, jog Jarmila nepastebėtų, kas jai nutiko. Visgi ji jautėsi kaip iš vidaus plėšoma – kūnu širdis plazdėjo, o protas šaukė pabėgti kuo toliau nuo viso šito.

Įėjusi į virtuvę, ji pamatė, kaip Jarmila dar užsiėmusi ruošimu, bet švilpavo sau po nosimi – gera nuotaika rodo, kad darbai ėjosi sklandžiai.

-         Ar atnešei serbentų? – paklausė Jarmila, nė nepažvelgusi į Luvyną. - Sriubai dar reikia šiek tiek rūgštelės.

Luvyna sustingo. Ji pažvelgė į savo pintinę ir suprato, kad ten vos keli serbentai, likę po jų buvimo kartu su grafu. Ji beveik pamiršo, kad visai nebaigė skinti uogų. Širdis smigo dar giliau.

-         Aš… – Luvyna nuleido akis į žemę, vėl jausdama tą patį nerimą. - Aš nespėjau surinkti daugiau…

Jarmila staiga sustojo ir atsisuko.

-         Nespėjai? – ji pakėlė antakį, pažvelgusi į beveik tuščią pintinę. - Kaip gali nespėti skinti serbentų? Tai užtrunka vos kelias minutes!

Luvyna bandė rasti pasiteisinimą, bet viskas atrodė taip sudėtinga. Ji negalėjo papasakoti Jarmilai apie bučinį. Negalėjo atskleisti, kad vietoj uogų skynimo ji buvo sugauta romantiškoje akimirkoje su grafu. Tai būtų buvę ne tik pavojinga jai pačiai, bet ir negalima.

-         Aš... tiesiog pasiklydau tarp krūmų, ir man nepavyko rasti daugiau... – atsakė ji, jos balsas buvo toks tylus, kad ji vos pati save išgirdo.

Jarmila, piktai sučiaupusi lūpas, priėjo arčiau.

-         Toks dalykas negali kartotis, Luvyna! Mums reikia serbentų. Be to, tu dirbi čia tam, kad viskas būtų paruošta laiku. Nepamiršk, kad grafienė yra reikli!

Luvyna giliai atsiduso, jausdama, kad niekaip negali išvengti Jarmilos pykčio.

-         Aš atsiprašau... Rytoj eisiu nuskinti daugiau.

Jarmila atrodė nepatenkinta, bet galiausiai mostelėjo ranka.

-         Gerai, bet dabar turėsi padėti paruošti kitus ingredientus pietums. Tikiuosi, jog kitą kartą nesielgsi taip nerūpestingai.

Luvyna tyliai linktelėjo ir grįžo prie savo darbų. Ji padėjo pjaustyti duoną, maišė sriubą, bet jos mintys visą laiką suko ratus aplink grafą Dariušą. Ji jautė tarsi būtų kažkaip susipainiojusi tarp savo pareigų ir jausmų. Kiekvieną kartą, kai pagalvodavo apie bučinį, jos skruostai išraudonavo, o širdis pradėdavo plakti stipriau.

Jarmilai ji nieko nesakė. Nors virėja ir buvo jos draugė, Luvyna žinojo, kad šis įvykis negali būti atskleistas. Grafai gyveno kitame pasaulyje, ir ji negalėjo sau leisti peržengti ribos, net jei širdis norėjo kitaip.

Toliau dirbdama virtuvėje, Luvyna tyliai kovojo su savo jausmais.