Mėlynoji plaštakė - 2 skyrius

 

Po pietų, kai saulė jau buvo pasiekusi aukščiausią tašką danguje, Luvyna sulaukė grafienės kvietimo. Nors virtuvėje dar sklandė skaniausi patiekalai, dabar jai reikėjo palikti viską ir skubėti tvarkyti grafienės katino paliktą netvarką. Tai buvo viena iš Luvynos užduočių, kurių ji neišvengdavo, nors ir turėjo tam tikrų priežasčių nenorėti būti katino drauge.

-         Luvyna! Štai tu ir vėl. Ar galėtum atnešti kibirą vandens ir sutvarkyti, ką paliko mano katinas? Jis vėl pažeidė mano mėgstamą apklotą, – sušuko grafienė, nenorėdama kitiems rodyti nerimo dėl šio incidento.

-         Žinoma, ponia. Aš viską sutvarkysiu, – atsakė Luvyna, nusišypsojusi, nors šiek tiek sutrikusi, nes katinas nebuvo vienintelis, kuris ją šiek tiek gąsdino. Vis dėlto, ji nedvejojo.

Ji griebė sunkų kibirą, pilną švaraus vandens, ir nuskubėjo į grafienės kambarį. Ten ji rado katino pėdsakus, paliktus ant minkšto kilimo. Jos širdis truputį pavargo, matant šį chaoso pavyzdį, tačiau Luvyna greitai susikaupė. Pradėjusi valyti, ji susitelkė į užduotį, stengdamasi padaryti viską kuo geriau ir greičiau.

Pabaigus šį darbą, ji šiek tiek pritrūko energijos. Luvyna ištiesė nugarą, atsilošė ir žvilgtelėjo pro langą, grožėdamasi sodu, kuriame švelniai švietė saulė. Jos mintys vėl ėmė skristi šalia – apie grafą Dariušą, kurį ji vis dar jautė užsilikusį jos širdyje, apie jo šypseną ir žvilgsnį, kuris buvo kupinas paslapties.

Užsimiršusi, Luvyna patraukė koridoriumi, pilna svajonių ir norų. Ji neįsivaizdavo, kad už kampo išdygs grafas Dariušas. Netikėtai jis pasirodė, ir jie abu susidūrė, kai Luvyna netikėtai netyčia paslydo. Kibiras išsivertė, ir vanduo, kaip krioklys, liejosi visur aplink.

-         O, atsiprašau! Ne, aš... – Dariušas skubiai sušuko, pasilenkdamas ir padėdamas Luvynai atsikelti. Jis iškart pastebėjo, kaip ji buvo sustingusi nuo šoko, ir tada išryškėjo jo švelnumas.

Luvyna, vis dar šiek tiek susigūžusi, pažvelgė į jo akis – rudas, lyg arbatos atspindys, ji pajuto, kaip jos širdis virpa. Nors Dariušas atsiprašinėjo, ji negalėjo ištarti nė žodžio, lyg kalba būtų užstrigusi gerklėje.

Jis, vis dar žvelgdamas į ją, atrodė tarsi stebėtojas, ir toje akimirkoje, kai jie susidūrė, pasaulis aplink dingo. Luvyna jautėsi visiškai priblokšta – jos mintys, jausmai ir baimės susipynė, ir viskas, kas liko, buvo tik jis ir ji.

-         Aš tikrai atsiprašau. Nesupratau, kad eini... – Dariušas tęsė, tačiau jo balsas, nors ir rimtas, skambėjo švelniai.

Luvyna vis dar negalėjo ištarti nė žodžio, bet jos mėlynos akys kalbėjo už ją. Jos viduje kilo emocijų banga, kurios ji negalėjo apibūdinti. Ji tiesiog stovėjo, spoksodama į jį, bandydama suvokti, ar šis momentas yra tikras.

Laikas atrodė sustojęs. Aplink jų įvykius viskas kito – garai pakilo iš kibiro, šviesa sklido pro langus, ir koridorius buvo pilnas švelnaus kvapo, kuris priminė pavasarį. Bet viską nuspalvino tik jų akys, tarsi viskas aplink juos dingtų.

Galiausiai, suvokusi, kad laikyti šį momentą amžinai nebūtų protinga, Luvyna sukaupė visą drąsą.

-         Nieko tokio... – sušnibždėjo, ir galų gale išsilaisvino nuo visų jausmų, kurie ją užgniaužė.

Dariušas, išgirdęs jos balsą, šiek tiek nusišypsojo, ir Luvyna pajuto, kad, galbūt, šis susidūrimas buvo tik pirmas žingsnis link to, ko ji niekada nemanė, kad galėtų trokšti.

Jis padėjo jai atsistoti, ir nors šis momentas buvo trumpas, jis išliko kaip kažkas ypatingo – kažkas, kas pakeitė jų abiejų gyvenimus.

Pajutusi, kad laikas vėl judėti, Luvyna greitai susivokė. Jos mintys vis dar sukosi aplink grafą Dariušą, tačiau ji žinojo, kad negali ilgai stovėti ir svajoti. Nors jos širdis vis dar plazdėjo, ji greitai nusprendė, kad turi imtis veiksmų.

-         Aš... turiu išvalyti grindis! – sušuko Luvyna, nesusigaudydama, kad kalba pati su savimi. Ji skubiai nuskrido atgal į virtuvę, kur po kriaukle visada buvo laikomas skuduras. Laikydama kibirą, ji nubėgo link spintos, greitai išsitraukdama švarų skudurą, pajuto, kaip jos rankos virpa iš jaudulio. Tuo metu ji vis dar bandė suvokti, kas nutiko, ir vėl prisiminti, kaip jis žiūrėjo į ją.

Grįžusi į koridorių, ji netikėtai pajuto tuštumą. Dariušas dingo, palikęs tik žvilgsnio šilumą ir nedidelį nerimą. Sunkiai atsikvėpusi, ji nuleido akis, bandydama surinkti mintis ir nesustoti dabar, kai tiek visko turėjo padaryti.

Pradėjusi valyti šlapias grindis, ji suvokė, kad stengiasi galvoti apie tai, kaip išvalyti ne tik fizikines netvarkas, bet ir savo jausmus. Kas dabar? Ar tai buvo tik atsitiktinumas? Ar jis jaudinosi taip pat? Nors grindys greitai tapo švarios, jos mintys buvo sujauktos.

Baigusi valyti, ji nuėjo atgal į virtuvę. Jarmila, vis dar užsiėmusi savo darbais, pažvelgė į ją, matydama Luvynos susimąstymą.

-         Luvyna, kas atsitiko? Tu atrodai tokia pasimetusi, ar viskas gerai? – paklausė ji, nuobodžiaudama.

-         Aš... – Luvyna pradėjo, giliai įkvėpdama. -  Aš susidūriau su grafu Dariušu koridoriuje, ir aš... netyčia išpyliau vandenį...

Jarmila užsimerkė, žiūrėdama į Luvyną su nerimu.

-         Luvyna, tu turi būti atidi! Grafai nesupranta mūsų pasaulio. Būk atsargi. Jis gali būti ne toks, kaip atrodo. Nepamiršk, kad tai yra dvaras, o ne tavo namai.

-         Aš žinau, Jarmila. Tikrai žinau... – Luvyna kalbėjo greitai, bet viduje jausmas kėlė nerimą. - Aš tiesiog... nejaučiau, kad jis galėtų būti...

-         Neįsivaizduoju, koks jis yra, tačiau niekada nesitikėk, kad kas nors pasikeis. Mes esame tik tarnaitės, ir mes turime žinoti savo vietą!

Priklausomai nuo Jarmilos nuotaikos, Luvyna galėjo suprasti, kad ji šiek tiek perdeda, bet šiandien ji nebuvo visiškai pasiruošusi gintis. Todėl nuleido galvą, suvokdama, kad ji negali pasitikėti. Po tokios akimirkos niekas negalėjo žinoti, kas gali nutikti, ypač tarp šių aukštų rūmų, kur visi atrodė tokie neaiškūs.

Turėdama tai galvoje, Luvyna grįžo į savo darbus, stengdamasi pamiršti, kas nutiko. Ji nusprendė padėti Jarmilai su maistu, prireikus atnešti ingredientų ir paruošti vakarienę. Dvaras kvepėjo skaniai ruošiama vakariene, ir ši aplinka priminė jai, kodėl ji čia dirba.

Visą popietę Luvyna stengėsi būti užimta. Ji nunešė bulves į virtuvę, supjaustė daržoves, maišė sriubą, kol Jarmila dirbo prie mėsos. Kiekvienas judesys buvo automatinis, tačiau Luvyna vis dar jautė Dariušą mintyse – jo šypseną, žvilgsnį ir žodžius, kurie atrodė kaip magiški prisilietimai.

-         Luvyna! Pasistenk! Mes turime viską paruošti iki vakarienės! – šūktelėjo Jarmila, atitraukdama ją nuo svajonių.

-         Taip, ponia! – atsakė Luvyna, bet jos mintys vis dar skraidė aplink. Ji stengėsi įsivaizduoti, kaip viskas vyks vakarienės metu, ir ar galėtų pasikalbėti su grafu Dariušiu dar kartą. Ar jis vis dar galvos apie tą akimirką?

Kai galiausiai atėjo vakaras, dvaras švytėjo šviesomis, o virtuvė buvo pilna malonaus kvapo. Visi tarnai skubėjo, o Luvyna ir Jarmila dirbo kaip komanda, paruošdamos viską taip, kad niekas nepastebėtų, jog rytas buvo kupinas netvarkos.

Bet Luvyna žinojo, kad ta diena, ta akimirka, kai ji žiūrėjo į grafą Dariušą, buvo svarbesnė už viską, kas vyko šiuo metu. Ir nors ji žinojo, kad turi laikytis atokiau nuo grafų pasaulio, jos širdis visada trokš išdrįsti pasiekti daugiau, nei galėjo tikėtis.

Po ilgos ir varginančios dienos Luvyna galiausiai baigė visus darbus virtuvėje. Kai ji įsitikino, kad visi patiekalai buvo paruošti ir išdėstyti ant stalo, jausmas, kad vakaro darbai buvo baigti, užliejo ją džiaugsmu. Pagaliau galėjo eiti miegoti į savo mažą kambarėlį, kuriame buvo tik lova, nedidelis staliukas ir pora daiktų, primenančių jos namus.

Tačiau, kai ji atsigulė, sunkiai užmigo. Jos mintys buvo apie grafą Dariušą. Jo šypsena, akys ir ta netikėta akimirka, kai jie susidūrė koridoriuje, nepaliko jos ramybėje. Luvyna vartėsi lovoje, bandydama atsikratyti minčių, tačiau jos širdis vis dar plakė greičiau, kai prisiminė jo žvilgsnį.

Nepaisant pavargusių kūno raumenų, Luvyna jautėsi budri, o mintys apie grafą Dariušą nenorėjo ją palikti. Ji troško sužinoti, ar jis ją prisimena, ar jau pamiršo tą akimirką, kuri pakeitė viską. Galų gale, užsnūsti Luvynai tapo misija, kuriai atrodė, kad ji niekada nesugebės pasiruošti.