Mėlynoji plaštakė - 1 skyrius

 

1434 metų pavasarį, kai saulė švelniai šildė žemę po žiemos miegu, Luvyna atsibudo savo mažame kambarėlyje, kurį kartą buvo pilna skaisčių saulės spindulių. Langas buvo atidarytas, o švelnus vėjelis, atnešantis šviežių pavasario kvapų, švelniai kuteno jos veidą. Pasaulis už sienų dar miegojo, bet Luvyna jau turėjo prisiminti, kad šiandien vėl laukia gausybė darbų.

Mergina, dar nepilnai pabudusi, greitai nušluostė veidą drėgnu skudurėliu ir apsivilko paprastais, bet švariais drabužiais. Širdis plakė ramiai, nes ji mylėjo savo darbą, nors jis ir buvo sunkus. Luvyna žinojo, kad jos pareigos tarnaičių pasaulyje prasideda anksti – anksčiau nei visi kiti namuose. Ji privalėjo pasiruošti prieš tai, kai viskas prasidės, o šeimininkų diena atsidurs visų akyse.

Išėjusi iš savo kambario, Luvyna pasuko į virtuvę, kur jau dirbo virėja Jarmila, su kuria Luvyna greitai tapo artimomis draugėmis. Jarmila, stipri ir rūpestinga moteris, jau virė košę, o oras aplinkui buvo prisotintas šviežių prieskonių ir kepamų pyragų aromato.

-         Dzień dobry, Luvyna! Ar pasiruošusi vėl dalyvauti šioje virtuvės kovoje? – paklausė Jarmila, šypsodamasi ir pasukdama didelį puodą, kuriame burbuliavo skanus sultinys.

-         Labas rytas, Jarmila! Aš kaip visada pasiruošusi! Ką šiandien turime ruošti? Ar vėl bus tų pačių žuvų patiekalų, ar kas nors naujo? – Luvyna atsakė, tikėdamasi, kad galbūt gaus galimybę paruošti ką nors ypatingo.

-         Šiandien, žinoma, bus ir žuvies, bet ir grafui Dariušui reikės paruošti keptą vištą su žolelėmis. Taip pat motina nori, kad pagamintume vaisių pyragą, todėl turime skubėti, nes jis turėtų būti šviežias, kai visi susirinks pietums, – Jarmila paaiškino, greitai judėdama aplink virtuvę, kur viskas buvo paruošta.

-         Aš pasiruošiu vaisius! Ką tik užsukau į sodą ir mačiau, kad mūsų obelys jau pradėjo žydėti. Galime surinkti keletą šviežių obuolių, – pasiūlė Luvyna, prisimindama skanius obuolius, kuriuos ji matė šį rytą.

-         Puikus sumanymas! Tu visada žinai, kaip prisidėti prie geriausių patiekalų! Bet skubėk, nes laikas bėga greitai, o mes turime viską paruošti prieš grįžtant grafui ir jo motinai, – Jarmila skatino, šypsodamasi.

Luvyna pajuto džiaugsmą ir jaudulį, nes dirbti šalia Jarmilos buvo ne tik darbas, bet ir džiaugsmas. Kiekviena diena atnešdavo naujų iššūkių, bet ji žinojo, kad draugystė ir bendras darbas padės įveikti viską, kas laukia.

Taip prasidėjo dar viena Luvynos diena grafo Dariušo šeimoje, kupina triukšmo, kvapų ir darbo, bet kartu ir šilumos, bendravimo bei nuotykių, kurie ją lydėjo kiekvieną rytą.

Kai Luvyna užkopė į grafienės kambarį, jausmas, apėmęs ją, buvo savotiškai magiškas. Šis kambarys buvo tarsi atskiras pasaulis – pilnas prabangių daiktų, kurie visada žavėjo merginą, kai tik ji turėdavo galimybę jame būti. Kambaryje gaivus ir subtilus grafienės kvapas buvo prisotintas kvepalų, kuriuos ji dažnai naudojo. Luvyna žinojo, kad darbas laukia: išblaškytos suknelės, sujaukta lova, ir visur buvo išmėtytų knygų bei dailių aksesuarų.

Pirmiausia ji priėjo prie spintos, kuri buvo didelė ir elegantiška, pagaminta iš tamsaus medžio. Atidariusi duris, Luvyna buvo apakinta įspūdingų suknelių gausos – kiekviena iš jų buvo tarsi pasaka, sukurta iš prabangių audinių ir papuošta nuostabiomis detalėmis. Nors ji žinojo, kad turi dirbti, Luvyna negalėjo atitraukti akių nuo vienos iš suknelių, kuri buvo giliai mėlyna ir puikiai atitiko grafienės figūrą.

Mergina atidžiai išėmė suknelę iš spintos ir prisilietė prie jos, jausdama šilumą ir minkštumą. Jos širdis šiek tiek pakilo, kol ji, apimta nuostabos, atidžiai sudėjo sukneles atgal į vietą. Tada ji pasiekė už gražaus puoduko, kuriame buvo laikomi grafienės kvepalai. Luvyna žinojo, kad tai nebuvo leidžiama, tačiau smalsumas ir troškimas pažinti grafienės pasaulį buvo stipresni.

Tyliai pasikvėpinusi, Luvyna pajuto, kaip aromatas pasklido aplink ją – švelnus, tačiau užburiančio kvapo derinys, kuris priminė pavasario žiedus ir saulėtus vakarus. Ji pasvėrė šį momentą, norėdama jį įsiminti, o vėliau sugrąžino kvapą į jo vietą, lyg nieko nebūtų įvykę.

Baigusi tvarkyti spintą, ji nusprendė skirti šiek tiek laiko kitiems kambario kampams. Luvyna sutvarkė lovą, nušluostė dulkes nuo stalo ir sudėjo knygas į tvarkingą krūvą. Kambaryje tvyrojo ramybė, ir ji pasinėrė į savo mintis, svajodama apie dienas, kai galėtų dėvėti tokius gražius drabužius, kaip grafienė.

Kai Luvyna baigė, ji nusprendė išeiti į sodą, kad pririnktų obuolių. Lauke saulė švietė, o žalia aplinka džiugino akį. Bet kol ji ėjo, kažkas ją privertė sustoti. Iš tolo ji pamatė karietą, grįžtančią į dvarą. Luvyna prispaudė ranką prie širdies, nežinodama, kodėl jos širdis ėmė greičiau plakti.

Karieta priartėjo, ir ji greitai pastebėjo, kad viduje sėdi grafas Dariušas. Jo veidas, išraiškingas ir subtilus, žiūrėjo pro karietos langelį, ir, atrodė, akys pasitiko Luvyną. Ji pajuto šaltą šliaužiančią jaudulio bangą, kuri sušildė ją vietoje. Jos mintys susipynė, ir ji pasijuto tarsi stebėtoja to, kas vyko jos širdyje – tas žvilgsnis, kupinas žavesio ir paslapties, paliko neišdildomą įspūdį.

Prieš Luvyną atsivėrė visai naujas pasaulis, kur grafas Dariušas, turtingas ir įtakingas, žvelgė ne tik kaip šeimininkas, bet ir kaip žmogus, kurio šypsena galėjo užburti. Ir šiuo momentu, tarp prašmatnių grafienės drabužių ir sodrių obuolių, Luvyna pajuto, kad jos kasdienybė gali pasikeisti, ir tai, ką ji laikė tik svajonėmis, galėtų tapti realybe.

Luvyna, laikydama krepšį šviežių obuolių, kuriuos ką tik nuskynė iš sodo, energingai žengė atgal į dvarą. Jos širdis vis dar plakė greičiau po to, kai pamatė grafą Dariušą, ir kiekvienas žingsnis buvo kupinas džiaugsmo. Šviežiai nuskinti obuoliai žvilgėjo saulėje, ir Luvyna pajuto, kad šis paprastas darbas dar labiau suartina ją su grafų šeima.

Įžengusi į virtuvę, ji išvydo Jarmilą, kuri, su skarele ant galvos, intensyviai dirbo prie didelio stalo. Virtuvėje sklandė šiltas ir kvapnus oro srautas, maišantis prieskonius, mėsą ir kepinius. Jarmila sukosi kaip užburta, bet kai ji pamatė Luvyną su obuoliais, jos veidas pasikeitė.

-         Luvyna! Ką tu turi? – paklausė ji, atsigręždama, ir veide matėsi nerimas.

-         Aš atnešiau šiuos obuolius iš sodo! Jie yra švieži ir puikiai tiks vaisių pyragui. Bet, Jarmila... grafai grįžo! – Luvyna atsakė, kvėpuodama iš susijaudinimo.

Kiekvienas žodis, pasakytas merginos, suvirpino Jarmilos širdį.

-         Grįžo? Jau? O, Dieve, mes turime paspartinti darbą! – ji šūktelėjo, akimirksniu nusimetusi visus atidėliotus darbus. Jarmila ėmė energingai ruošti ingredientus, o Luvyna sekė ją akimis, stebėdama, kaip virėja šokinėja aplink virtuvę.

-         Kas nors jau užbaigta? Turime, kad viskas būtų paruošta, kai jie grįš! – Jarmila susirūpinusi klausinėjo, greitai dėdama daržoves į puodą.

-         Dar nebaigiau visko, bet košė beveik paruošta! Galime dėti daugiau prieskonių, kad skonis būtų stipresnis. O gal norėtum pagaminti ir šiek tiek pyragų? – Luvyna pasiūlė, stebėdama, kaip Jarmila dirbo vis sparčiau, kiekvienas judesys atskleidė jos patirtį virtuvėje.

-         Žinoma! Pyragas bus ideali užuomina, kai jie grįš. Mes turime jį užbaigti anksčiau, kad jis būtų šiltas ir šviežias. O obuoliai, ką tu su jais darysi? Mums reikia, kad jie būtų paruošti kuo greičiau! – Jarmila greitai komanduodama, kaip tikra virėja.

-         Aš juos nulupsiu ir išvirsiu! Greitai ir paprastai. Tada galėsime juos dėti į pyragą. Viską padarysime greitai! – Luvyna jaudinosi, matydama, kaip Jarmila stengiasi.

Pavojus, kad grafai gali likti be puikių pietų, buvo per didelis, kad jį ignoruotų. Jarmila ėmė dėti indus ir puodus, kad greitai paruoštų patiekalus, o Luvyna greitai prisijungė, padėdama ruošti viską, kas reikalinga. Kiekvienas obuolys buvo skubiai nuluptas, o kvepiantys pyrago ingredientai greitai sujungti į tą pačią didelę dubenį.

-         O, aš visai pamiršau, kad turime gauti šviežių žolelių iš sodo. Juk nepamirškim, kad žolelės dar labiau pagyvins mūsų patiekalus! – Jarmila pridūrė, šiek tiek ramiau žvelgdama į Luvyną.

-         Palik tai man! Aš greitai nužingsniuosiu į sodą ir parnešiu, ko reikia! – Luvyna atsakė, jausdama energiją ir užsispyrimą, ir vos išbėgo iš virtuvės.

Kiekvienas momentas dabar buvo kupinas skubos, ir ji jautėsi kaip niekada anksčiau – šis gyvenimas buvo kupinas veiksmo, ir ji norėjo būti jo dalimi. Pasiekusi sodą, Luvyna greitai surinko šviežių žolelių, tačiau mintys apie grafą Dariušą ir jo žvilgsnį darėsi vis ryškesnės. Jos širdis plazdėjo iš jaudulio, kai ji prisiminė jo veidą, ir ji norėjo, kad šios akimirkos nepraeis be pėdsako.

Grįždama į virtuvę, Luvyna jautė, kad šis vakaras bus nepaprastas. Su viskuo, ką jie ruošė, ji svajojo, kad galbūt šiandien gaus progą pasirodyti ne tik kaip tarnaitė, bet ir kaip svarbi šios šeimos dalis. Ir nors ji dirbo su Jarmila, jos mintys buvo visiškai kitur – šalia grafų, jų gyvenimo ir jo galimybės.