Markizės oranžerija - 9 skyrius

 

Saulė tekėjo lėtai, užliedama Egertonų dvaro kambarius švelniais rytmečio spinduliais. Estera prabudo nuo lengvo šviesos prisilietimo prie užuolaidų, kurios buvo vos praskleistos. Kambaryje vyravo ramybė, o už lango girdėjosi tylus paukščių čiulbėjimas, pranašaujantis dar vieną šiltą ir malonų rudens rytą. Kambaryje Estera buvo viena – Mauricijus, matyt, jau pabėgo savo kasdienei kelionei po dvaro kiemą.

Ji tyliai atsisėdo lovoje, dar šiek tiek tingėdama ir mėgaudamasi ryto ramybe. Po vakarykščio ilgo vakaro su seserimis ir netikėtu pokalbiu su grafu Averilu, jos mintys buvo šiek tiek išblaškytos, bet širdis buvo rami. Rytas atrodė geriausias laikas apmąstymams.

Kai Estera ruošėsi pradėti savo dieną, atėjo tarnaitė, pranešusi apie ankstyvą svečią. Grafas Averilas, matyt, atvyko netikėtai ir norėjo ją pamatyti. Estera trumpai susimąstė, ką tai galėtų reikšti, tačiau jos širdis plakė šiek tiek greičiau nei įprasta. Ji greitai pasiruošė, apsivilkdama lengvą rytinę suknelę ir nusileido į vestibiulį pasitikti svečio.

Averilas jau laukė, stovėdamas netoli didžiųjų dvaro durų, rankose laikydamas nedidelį ryšulį. Jis atrodė atsipalaidavęs, tačiau akyse žibėjo lengvas džiaugsmo šešėlis. Estera priėjo prie jo, švelniai nusišypsojo ir pasisveikino.

-         Labas rytas, Estera, – prabilo jis, nusilenkdamas ir įteikdamas jai mažą puokštelę gėlių – žydinčių hortenzijų, surinktų iš jo paties sodo. - Atvykau pakviesti Jūsų į nedidelį rytinį nuotykį. Man kilo mintis, kad galėtume šį rytą praleisti šiek tiek kitaip.

Estera paėmė gėles, šypsodamasi lengvai uostė jų gaivų kvapą, tačiau susidomėjimas jo pasiūlymu nedavė ramybės.

-         Rytinis nuotykis? – paklausė ji su subtilia šypsena, akyse žvilgsniais klausdama, ką jis suplanavo.

-         Taip, – su entuziazmu tarė Averilas. - Manau, kad tau patiktų jodinėti. Kaip tik šiandien rytas yra tobulas tam. Aš atvedžiau du savo geriausius žirgus ir norėjau pakviesti tave pasivaikščioti po apylinkes. Ar sutiktum?

Estera akimirką dvejojo. Jodinėti? Ši mintis buvo netikėta, tačiau labai viliojanti. Ji mėgo pasivaikščiojimus ir buvimą gamtoje, tačiau jodinėjimas šiuo metų laiku galėjo tapti ypatinga patirtimi. Ji pažvelgė į Averilą, matydama jo nuoširdų džiaugsmą dėl šio sumanymo, ir nusprendė, kad verta pabandyti.

-         Gerai, – tarė ji, šyptelėdama. - Jodinėjimas skamba nuostabiai. Aš tuoj pasiruošiu.

Tarnaitės padėjo Esterai greitai persirengti tinkama suknele jodinėjimui, o netrukus ji ir Averilas jau stovėjo šalia dvaro, kur jų laukė du didingi žirgai – vienas juodas, grakštus kaip naktis, o kitas – šviesus, švelniai rusvas su balta kartele. Averilas padėjo Esterai užlipti ant šviesiojo žirgo, jo rūpestingumas ir atsargumas buvo akivaizdus kiekviename judesyje.

Jie pajudėjo lėtai, švelniai jodami per Egertonų dvaro laukus, kol galiausiai pasuko link miško, esančio netoli dvaro. Gegužės mėnesio ryto šviesa lūžo per medžių šakas, o vėjas lengvai švilpė pro jų ausis, skleisdamas malonų švelnumą. Estera stebėjo, kaip žirgai grakščiai juda per mišką, o Averilas šalia jos tyliai kalbėjo apie kraštovaizdį, apie žirgų veislę, kurią jis augino savo dvare, ir kaip gamta jį ramina.

Kelias valandas jie jodinėjo per apylinkes, vis labiau jausdami vienas kito kompaniją.

Miškas, pilnas kvapnių pušų ir žydinčių gėlių, paliko jiems šiltus prisiminimus. Su kiekvienu žingsniu širdys vis labiau sušilo, ir Averilas jautė, kad dabar yra tinkamas metas padaryti kažką ypatingo.

-         Kaip apie pikniką? – paklausė jis, nusišypsojęs. - Žinau puikią vietą už miško, kur galime pasigrožėti gamta ir pasimėgauti šviežiais patiekalais. Jau paruošiau viską, ko mums reikės.

Estera sužibo.

-         Tai skamba nuostabiai!

Averilas pakvietė ją sekti jį, o netrukus jie pasiekė nedidelę kalvos viršūnę, nuo kurios atsivėrė nuostabus vaizdas į apylinkes. Čia, po dideliu ąžuolu, Averilas išskleidė šviesiai mėlyną patiesalą ir padėjo ant jo maisto krepšį, kuris atrodė itin viliojančiai.

-         Aš paruošiau keletą delikatesų iš geriausių vietos ūkių, – sakė jis, atidarydamas krepšį. Jame buvo skanūs sumuštiniai su šviežia žuvimi, pomidorais ir baziliku, gaivūs vaisių salotų dubenys, sūris, šviežiai keptos bandelės ir, žinoma, butelis gaivinančio sidro. Viskas buvo paruošta su meile, ir maisto kvapas sklandė ore, suteikdamas jaukumo ir šilumos.

-         Viskas atrodo nuostabiai, – džiaugėsi Estera, žiūrėdama į maistą. - Ačiū, Averilai. Tu tikrai pasistengei!

Averilas nusišypsojo ir, užsidegęs entuziazmu, pradėjo mėgautis maistu. Jiedu sėdėjo vienas šalia kito, dalindamiesi istorijomis apie savo pomėgius, gyvenimą dvaruose ir vaikystės prisiminimus. Kiekvienas užkandis atnešė naujų skonių ir šypsenų, o pokalbis tik dar labiau suartino juos.

Kai maistas baigėsi, o oras tapo dar šiltesnis, Averilas pažvelgė į Esterą. Jos veidas buvo apšviestas saulės spindulių, o akys – žibančios džiaugsmu. Jis pajuto, kad ši akimirka yra unikali, kad jie abu jaučiasi šalia vienas kito taip, kaip niekada anksčiau.

-         Estera, – pradėjo jis, balsu skambančiu kaip malda. - Aš noriu tau pasakyti, kad šis rytas buvo ne tik nuotykis. Tai buvo ypatinga akimirka man. Man labai patinka Jūsų kompanija.

Estera, sušilusi nuo jo žodžių, lėtai pažvelgė į jo akis.

-         Man irgi. Aš taip pat džiaugiuosi mūsų laiku kartu.

Jų akys susitiko, ir širdys ėmė plakti greičiau. Tuo metu, kai Averilas atsargiai pasilenkė arčiau, Estera pajuto, kaip viskas aplinkui tarsi sustojo. Laikas, garsai, viskas dingo, ir jie liko tik du.

Averilas, sušvelnėjęs žvilgsnį, palietė Esteros veidą, pirštais lengvai pravedė per jos skruostą.

-          Ar galiu... – jis tarė, ir jis nebeklausė, nes jau žinojo atsakymą.

Jo lūpos susitiko su jos, pirmasis bučinys buvo švelnus, lyg vėjas, praskrendantis pro žydinčius laukus. Bučinys, kuris kalbėjo tūkstančius žodžių, kuriuos jie nespėjo ištarti – jis buvo pilnas džiaugsmo, vilties ir netikėtumo. Estera pajuto, kaip visos mintys ir baimės dingo. Jos širdis plazdėjo, o pasaulis aplink ją tapo žavingai miglotas.

Averilas atsitraukė, pažvelgė į Esterą, ir, tarsi jis būtų supratęs viską be žodžių, šyptelėjo. Jiedu sėdėjo vienas priešais kitą, viltis ir nauji jausmai sklido tarp jų kaip ryškus rytinis saulės spindulys, įsiveržiantis per švelnias debesų puses.