Markizės oranžerija - 8 skyrius

 

Estera ir Averilas lėtai ėjo takeliu per sodą, apsupti gausybės žydinčių augalų. Šiltas vėjelis švelniai glostė jų veidus, o paukščiai giedodami sukosi medžiuose. Estera kalbėjo apie kiekvieną augalą su tokia meile, lyg pristatytų savo artimiausius draugus. Ji rodė violetines levandas, kurios buvo apsodintos palei takelius, paaiškino, kaip jos skleidžia malonų kvapą šiltomis vasaros naktimis. Prie rožių krūmų ji stabtelėjo ilgėliau, pasakodama, kaip sunkiai augino retas veisles, ypač šias baltas ‘Alba maxima’ rožes, kurios dabar puikavosi vešliais žiedais.

-         O štai šioje vietoje, kur šiuo metu auga neužmirštuolės, planuoju pasodinti dar keletą egzotiškų rūšių iš tolimojo Rytų regiono, – pridūrė ji, ir jos balsas skambėjo tarsi svajonėse pasiklydusios moters. Averilas įdėmiai klausėsi, kartkartėmis pateikdamas klausimų, kurie tik dar labiau skatino Esterą kalbėti apie sodą, kuris jai buvo toks svarbus.

Jie ėjo gilyn į sodą, pro tvenkinį, kuriame tyliai plaukiojo vandens lelijos, ir pro tankias gyvatvores, kurios suteikė sodui savotišką intymumą. Galiausiai Estera sustojo prie mažo suoliuko, pasislėpusio po sena, išsikerojusia liepa. Ji lengvai atsikvėpė ir nusišypsojo, žvilgsniu kviesdama Averilą prisėsti šalia.

-         Šis suoliukas yra mano mėgstamiausia vieta sode, – pripažino ji, atsisėsdama. - Čia ateinu, kai noriu pabūti viena arba tiesiog mėgautis ramybe.

Averilas tyliai prisėdo šalia jos, ir kelias akimirkas jie tiesiog sėdėjo tylumoje, stebėdami, kaip lengvas vėjas siūbuoja gėlių žiedus. Tada, tarsi vedamas netikėto impulso, jis švelniai palietė Esteros ranką, pirštais lyg vos vos prisiglaudęs prie jos odos. Estera iš karto pajuto šį gestą ir jos širdis stipriau suplakė, o žvilgsnis nukrypo į Averilą.

-         Estera, – tyliai prabilo jis, jo balsas buvo gilus ir ramus. - Aš jau kurį laiką norėjau tau pasakyti... Nuo tada, kai tave sutikau, tavo būdas ir tavo meilė gamtai, tavo subtilumas, viskas apie tave mane žavi. Norėčiau, kad tekėtum už manęs. Kad būtume kartu, kad galėtume kurti bendrą gyvenimą.

Estera akimirkai sustingo, jo žodžiai pasiekė ją kaip griaustinis iš giedro dangaus. Ji žiūrėjo į Averilo akis, pilnas nuoširdumo ir švelnumo, tačiau jos viduje kilo nerimas. Tai buvo taip staiga, taip netikėta, kad ji net nesugebėjo iš karto suvokti viso pasiūlymo svarbos. Jos ranka išslydo iš jo prisilietimo, tarsi instinktyviai norėdama atsitraukti.

-         Averilai… – ji atsargiai prabilo, o balse girdėjosi sumišimas. -  Tai labai malonus pasiūlymas, bet… aš negaliu. Dar ne. Mes vos pažįstame vienas kitą. Aš… aš tiesiog negaliu to padaryti.

Jos žodžiai nuskambėjo švelniai, tačiau juose buvo aiškus atsisakymas. Estera jautėsi kalta, kad gali įskaudinti jį, tačiau žinojo, kad negali priimti tokio sprendimo taip greitai. Jos širdis dar nebuvo pasiruošusi tokiam įsipareigojimui, o jų santykiai, nors ir šviesūs bei šilti, buvo per nauji.

Averilas kelias akimirkas tylėjo, tarsi bandydamas susitaikyti su jos atsakymu. Nors jo veide buvo galima pastebėti lengvą nusivylimą, jis išliko ramus.

-         Suprantu, – tarė jis galiausiai, švelniai linktelėdamas. - Nenorėjau tavęs skubinti. Tiesiog norėjau pasidalinti savo jausmais. Ačiū, kad buvai nuoširdi.

Estera atsiduso, nors jos širdis vis dar plakė greičiau nei įprasta. Ji jautė palengvėjimą, kad Averilas nespaudė jos daugiau, tačiau taip pat jautė liūdesį, kad teko atmesti jo šiltą ir nuoširdų pasiūlymą. Jie dar keletą akimirkų sėdėjo tyloje, kol galiausiai abu pajuto, kad šis pokalbis pakeitė kažką jųdviejų santykiuose – dar nebuvo aišku, kaip ir kur link visa tai veda.

Saulė pamažu leidosi už horizonto, dažydama dangų švelniai oranžinėmis ir purpurinėmis spalvomis. Estera stovėjo sodo krašte, žiūrėdama, kaip paskutiniai šviesos spinduliai slysta pro medžių šakas. Tyliai, tačiau ryžtingai, ji atsisuko į Averilą.

-         Ačiū už šią dieną, – tarė ji, lengva šypsena papuošusi jos lūpas. - Buvo tikrai malonu pasivaikščioti ir pasikalbėti su tavimi.

Averilas pažvelgė į ją šiltu žvilgsniu, nors jo akyse buvo galima įžvelgti švelnų liūdesį. Jis dar nebuvo atsigavęs po atmetimo, tačiau gerbė jos sprendimą.

-         Aš irgi dėkoju, Estera. Tikiuosi, kad dar turėsime galimybę praleisti laiką kartu.

Estera linktelėjo ir palydėjo jį iki vartų, stebėdama, kaip jis įlipa  karietą. Jo figūra pamažu dingo sode, o Estera pajuto neįprastą tuštumos jausmą, tarsi kažkas svarbaus liko neišspręsta. Ji dar kelias akimirkas stovėjo tyliai, stebėdama vakaro dangų, kol staiga iš sodo gilumos išdygo jos sesės Heizė ir Ainslė.

-         Estera! – šūktelėjo Heizė, energingai skubėdama prie jos. - Mes viską matėme! Ką jis tau sakė? Jūs abu atrodėte tokie rimti.

-         O taip, mes turime žinoti viską! – pridūrė Ainslė, žibančiomis akimis. - abi sesės puolė prie Esteros, apsupdamos ją iš abiejų pusių. Jų smalsumas buvo neišsemiamas, o susijaudinimo banga tiesiog tryško iš jų abiejų.

Estera tyliai atsiduso, trumpam žvilgtelėjo į žemę ir tada, kiek dvejodama, atsakė:

-         Jis man pasiūlė tekėti už jo.

Akimirkai stojo tyla. Abi sesės sustingo, žiūrėdamos į Esterą, tarsi ji ką tik būtų paskelbusi, kad danguje užsidegė antra saulė. Paskui jos išsyk ėmė kalbėti viena per kitą.

-         Vedybų pasiūlymas?! – sušuko Heizė, prapliupusi emocijomis. - Kodėl tu mums iškart nesakei? Tai nuostabu! Jis toks žavus! Grafo titulas, turtingas dvaras, visas tas rafinuotumas... Estera, kodėl tu dar nesakai „taip“?

-         Taip, taip! Kodėl, po šimts, atsisakei? – greitai pritarė Ainslė, suglumusi ir kartu susijaudinusi. - Jis atrodo toks geras, malonus vyras! O jūs abu atrodote kaip puiki pora. Argi nematai, kokia tai būtų proga?

Sesės vos laikėsi vietoje, jaudulys buvo apčiuopiamas, tačiau Estera švelniai pakėlė ranką, prašydama tylos.

-         Nes... aš tiesiog negaliu, – prabilo ji, ramiai, tačiau tvirtai. Sesės nustebusios nutilo, stebėdamos jos veidą, kurioje šmėkštelėjo gilesnių jausmų šešėlis. - Aš jį gerbiu, jis tikrai puikus vyras, bet mes vienas kito dar taip gerai nepažįstame. Negaliu priimti tokio svarbaus sprendimo skubotai. Mano širdis... dar nepasiruošusi. Jaučiu, kad mūsų ryšys dar per daug trapus, kad jį galima būtų paversti įsipareigojimu visam gyvenimui.

Heizė ir Ainslė susižvalgė, bandydamos suprasti Esteros žodžius.

-         Bet… tai grafas Averilas! – tarė Heizė, vis dar negalėdama atsistebėti. - Argi tu nesvajoji apie tokį gyvenimą? Dvaras, titulai, turtingas gyvenimas...

Estera lengvai nusišypsojo, tačiau akyse spindėjo rimtis.

-         Ne, Heize, titulai ir turtai nėra tai, kas daro žmogų laimingą. Man rūpi ne tik jo kilmė, bet ir tai, kas vyksta mūsų širdyse. Man reikia laiko, kad suprasčiau, ar galiu iš tikrųjų mylėti Averilą. O skuboti sprendimai... Jie dažnai atveda į nelaimingas pabaigas.

Sesės klausėsi tylėdamos, suvokdamos jos žodžių gilumą. Nors jų pradinė reakcija buvo entuziazmas, dabar jos pradėjo suprasti Esteros atsargumą. Vis dėlto, Heizė dar kartą tyliai ištarė:

-         Bet vis tiek, jis tau pasipiršo. Tai juk tikra romantika.

Estera nusišypsojo.

-         Taip, bet tikra romantika turi augti palaipsniui, ne per vieną dieną. Tegul viskas klostosi natūraliai.

Po ilgo vakaro sode Estera ir jos sesės lėtai grįžo į dvarą, kalbėdamos švelniais balsais, kol vakaro tylą palengva užgožė jų žingsniai ant grindinio. Įžengusios į dvaro vestibiulį, seserys apsikabino atsisveikindamos ir kiekviena patraukė į savo kambarius. Estera jautėsi pavargusi – tiek emocijų užplūdo per dieną, kad jos kūnas troško poilsio.

Kai tik ji atidarė savo kambario duris, viduje jau buvo pritemdyta šviesa, o ant lovos tingiai išsitiesęs miegojo katinas Mauricijus. Tarnaitės laukė pasiruošusios padėti jai nusirengti, švelniai nuimdamos suknelės detales. Estera tylėjo, palengva atidavusi save į jų rūpestingas rankas, o mintys po truputį ėmė sklaidytis, kol galų gale ji palindo po minkštomis antklodėmis ir užmerkė akis, apsupta ramybės.