Markizės oranžerija - 7 skyrius

Averilas ir Estera toliau sėdėjo prie stalo, gurkšnodami arbatą. Lengvas arbatos garas kilo iš puodelių, pripildydamas kambarį jaukumo. Pokalbis tarp jų tekėjo ramiai, lyg niekas negalėtų sutrikdyti tos akimirkos harmonijos. Estera jautėsi keistai atsipalaidavusi. Nors jie vos pažįstami, jai buvo lengva kalbėtis su Averilu apie tai, kas jai brangu – gamtą, augalus ir meną. Ji jautėsi taip, lyg šis žmogus iš karto suprato kažką svarbaus apie ją, tarsi jųdviejų sielos bendrautų savaime, be didelių pastangų.

Kaip tik tą akimirką pro duris praėjo vyriška figūra – tai buvo Averilo brolis Kenrikas. Jis įėjo energingai, jo veidą puošė šypsena, lyg netikėtai išvydęs šiuos svečius būtų maloniai nustebintas.

-         Broli, Estera! Kaip malonu jus čia matyti! – tarė jis, lengvai pasilenkdamas, kad pasveikintų Esterą. Jo tonas buvo šiltas ir draugiškas, bet jo buvimas staiga įnešė daugiau gyvumo į jaukią tylą, kurioje iki tol skendėjo kambarys.

-         Kenrikai, – su lengvu šypsniu atsakė Averilas, atsilošdamas kėdėje. - Mes čia tik trumpam atsigaivinti arbata po pasivaikščiojimo sode. Kaip tau diena?

-         Kaip visada – pilna reikalų, – greitai atsakė Kenrikas, pakeldamas akis į Esterą ir mandagiai linktelėdamas. - Bet nenoriu trukdyti. Su malonumu paliksiu jus toliau mėgautis arbata. Iki vėliau.

Jis trumpai atsisveikino, o tada neskubėdamas nuėjo tolyn koridoriumi. Jo staigus atsiradimas ir toks pat greitas pasitraukimas leido Esterai suprasti, koks skirtingas buvo Kenrikas, palyginus su jo broliu. Averilas, rodos, mėgavosi ramybe ir subtilia pokalbio gija, o Kenrikas atrodė kaip žmogus, įpratęs prie didesnio šurmulio ir veiklos.

Kai brolis dingo iš akiračio, kambaryje vėl įsivyravo ta pati švelni atmosfera. Estera atsargiai pastatė tuščią arbatos puodelį atgal ant stalo ir pažvelgė į Averilą. Jos žvilgsnis buvo švelnus, tačiau jo gilumoje slypėjo vos juntama abejonė. Ji jau keletą akimirkų svarstė, ar nebus pernelyg įžūlu prašyti grįžti į Egertonų dvarą dabar, kai jų pokalbis taip sklandžiai klostėsi, bet mintis apie oranžeriją vis nedavė jai ramybės.

-         Aš… norėčiau jūsų ko nors paprašyti, – galiausiai prabilo ji, o balsas vos pastebimai sudrebėjo, nors jos žodžiuose buvo atsargus tvirtumas. - Jei jums tai netrukdytų, gal galėtumėte mane parvežti namo? Norėčiau parodyti jums savo oranžeriją ir… savo piešinius.

Averilas pažvelgė į ją, ir jo žvilgsnyje atsispindėjo malonus nustebimas, tačiau jis nedelsdamas švelniai linktelėjo.

-         Žinoma, mielai. Tai būtų didelė garbė, Estera. - Jo balsas buvo toks pat raminantis kaip ir prieš tai, o atsakymas – toks natūralus, kad ji pajuto vidinį palengvėjimą.

Kai jie ruošėsi išvykti, Estera viduje jautė tam tikrą nerimą. Nors per pokalbius su Averilu jautėsi atsipalaidavusi, dabar pradėjo suprasti, kad taip greitai atsivėrė žmogui, kurį pažįsta taip mažai. Ji buvo nustebusi pati savimi – paprastai buvo uždaresnė, lėtai atskleidžianti savo tikrus jausmus ir pomėgius. O dabar, po tokios trumpos pažinties, ji jau kvietė Averilą į savo pasaulį – pasaulį, kuriame jos piešiniai ir augalai buvo tarsi slapta širdies dalis.

Kai karieta pajudėjo iš Averilo dvaro kiemo, Estera pažvelgė pro langą, leisdama mintims klaidžioti. Ji ėmė svarstyti, kodėl taip lengvai pasidalijo savo pomėgiais su juo. Galbūt todėl, kad Averilas pats atrodė toks susijęs su gamta? Galbūt todėl, kad jis kalbėjo apie savo sodą su tokia pagarba, kokios ji ilgai nebuvo patyrusi iš kitų žmonių? Arba galbūt todėl, kad jo žvilgsnis buvo toks nuoširdus, o žodžiai – nepretenzingi? Kad ir kokia bebūtų priežastis, Estera jautėsi netikėtai atsivėrusi – kaip gėlė, kuri pražysta tada, kai to mažiausiai tikisi.

Ji suprato, kad šis susitikimas buvo daugiau nei tik pokalbis apie augalus ar meną. Tai buvo pirmas žingsnis į gilų ryšį, kuris, nors dar neaiškus ir trapus, jau mezgėsi tarp jųdviejų. Estera giliai įkvėpė, žvelgdama į besikeičiančius kraštovaizdžius pro langą. Kelias į jos namus nebuvo ilgas, bet ji žinojo, kad nuo šiol jųdviejų santykiai gali keistis – galbūt kaip ir tie augalai, kurie iš nedidelės sėklos išauga į kažką gražaus ir stipraus.

Egertonų dvare, vos tik sugrįžusi, Estera nusivedė Averilą tiesiai į savo mėgstamiausią vietą – oranžeriją. Tai buvo didelė ir erdvi stiklinė patalpa, kurioje gyvavo jos meilė augalams. Vieta buvo šviesi, šiluma ir drėgme pripildyta, o aplink tvyrojo sodrus egzotinių gėlių kvapas. Ant lentynų augo įvairiausių formų ir spalvų orchidėjos, aukštai šakojosi palmės, tarp kurių buvo matyti nepažįstami tropiniai krūmai, dar labiau primenantys kitus pasaulius nei šis, kuriame dabar stovėjo Averilas.

Estera su meile prisilietė prie kai kurių augalų, tarsi norėdama juos pristatyti.

-         Štai, čia yra mano mėgstamiausia bromelija, – rodydama pirštu į aukštą, ryškiai raudoną augalą, tarė ji. - Šią rūšį atvežėme iš Brazilijos. Ji labai lėtai auga, bet kai pražysta, žiedai išlieka kelias savaites.

Averilas stebėjo ją, tarsi norėdamas įsijausti į kiekvieną detalę, kurią Estera pasakojo. Jam atrodė, kad kiekvienas augalas čia turi savo istoriją, kurią Estera išmoko per ilgus metus prižiūrėdama savo žaliąją kolekciją. Ji kalbėjo apie kiekvieną rūšį su tokiu entuziazmu, kad net ir tie, kurie galbūt nesuprastų šio pasaulio subtilybių, negalėtų likti abejingi.

-         O štai čia yra mano orchidėjų kolekcija, – pridūrė ji, rodydama į eilę puodų, kuriuose augo įvairiausių spalvų žiedai. - Jos yra tokios subtilios, reikalauja daug priežiūros. Bet kai jos pražysta, jų grožis atperka visą darbą.

Averilas linktelėjo, įdėmiai klausydamasis ir kartkartėmis paliesdamas švelnų lapelį ar kietą stiebą. Jam patiko stebėti, kaip Estera kalba apie savo augalus – tai, ką jis suprato per šią kelionę, buvo daugiau nei tik augalų auginimas. Estera įdėjo dalelę savo sielos į kiekvieną augalą, o dabar ji jam atvėrė šį pasaulį, tarsi jis būtų jos ypatingas svečias.

Galiausiai, po trumpo pasivaikščiojimo oranžerijoje, Estera švelniai jam nusišypsojo.

-         Dabar norėčiau jums parodyti savo piešinius. Bet jie ne čia – palaukite manęs koridoriuje, aš tuoj grįšiu.

Ji atsargiai uždarė oranžerijos duris ir paliko Averilą koridoriuje, kol pati nukreipė žingsnius aukštyn laiptais, į savo kambarį. Įžengusi vidun, Estera rado savo katiną, Mauricijų, patogiai įsitaisiusį ant jos piešinių albumo, gulinčio ant stalo. Gyvūnas miegojo taip giliai, kad net nepastebėjo jos įėjimo. Estera tyliai nusišypsojo, matydama šią sceną – Mauricijus visada rasdavo pačią netinkamiausią vietą miegui.

Švelniai pakėlusi katiną, ji atsargiai padėjo jį ant fotelio, o tada pati atsisėdo prie stalo ir peržiūrėjo savo piešinių albumą, kuriame buvo gausu jos piešinių, užfiksuotų per daugelį metų. Piešiniai buvo įvairių augalų – nuo pačių egzotiškiausių, kuriuos ji augino oranžerijoje, iki laukinių gėlių, kurias piešdavo per išvykas į kaimą. Ji trumpai sustojo prie vieno piešinio – subtilios, žydinčios orchidėjos – ir lengvai prisilietė prie popieriaus, tarsi dar kartą pergyvendama akimirką, kai ją piešė.

Paėmusi albumą, Estera išėjo iš kambario ir grįžo pas Averilą, stovintį koridoriuje.

-         Štai, – tarė ji, lengvai pakeldama albumą, - Dabar galime eiti į svetainę.

Jie drauge nusileido laiptais į svetainę, kurioje Estera atsargiai padėjo albumą ant stalo ir atvertė pirmąjį puslapį.

-         Tai vienas iš pirmųjų mano piešinių, – tarė ji, rodydama į subtiliai išpieštą gėlę. - Tai laukinė rožė, kurią radau mūsų dvaro apylinkėse. Nuo to viskas prasidėjo.

Averilas priartėjo arčiau, įdėmiai žvelgdamas į piešinius, o Estera toliau atvertė puslapį po puslapio. Piešiniuose atsispindėjo ne tik botaninės žinios, bet ir kažkas gilesnio – jos meilė augalams ir gamtai. Kai kurie piešiniai buvo tokie detaliai ir kruopščiai padaryti, kad gėlės, rodos, galėjo bet kurią akimirką pražysti ant popieriaus.

Estera jautėsi truputį nedrąsiai rodydama savo darbus. Nors ji buvo įpratusi kalbėti apie savo augalus, piešiniai buvo dar asmeniškesnė dalis jos gyvenimo. Bet dabar, žvelgdama į Averilo akis ir matydama jo nuoširdų susidomėjimą bei pagarbą, ji suprato, kad tai buvo teisingas sprendimas – leisti jam pamatyti šią dalį savęs.

Estera atsargiai atvertė paskutinį albumo puslapį ir sustojo ties savo naujausiu piešiniu – įspūdinga Fritillaria imperialis. Ji atidžiai stebėjo Averilo reakciją, kai jo akys įsmego į sodriai oranžinį gėlės žiedą, įmantriai išpieštą kiekvieną detalę – nuo grakščių žiedlapių iki aukšto stiebo ir karališkosios vainiko formos.

 

-         Štai ji, – švelniai tarė Estera, o balse nuskambėjo vos pastebima šiluma. - Tai mano mėgstamiausia gėlė visame pasaulyje. Fritillaria imperialis. Kiekvieną pavasarį, kai ji pražysta, jaučiuosi lyg išvysčiau tikrą gamtos stebuklą.

Averilas pažvelgė į ją, tarsi norėdamas suprasti šį ypatingą ryšį, ir nusišypsojo, matydamas, kaip šis augalas atspindi pačią Esteros dvasią – stiprią, elegantišką ir subtiliai paslaptingą.

Estera užvertė piešinių albumą ir švelniai padėjo jį ant stalo. Tada atsigręžė į Averilą, jos žvilgsnyje švytėjo lengvas džiaugsmas, o balse nuskambėjo kvietimas.

-         Galbūt norėtumėte pasivaikščioti po mūsų sodą? – pasiūlė ji, lengvai šypsodamasi. - Oras šiandien toks malonus, o mūsų sode kaip tik dabar viskas pradeda žydėti.

Averilas su malonumu sutiko, o Estera pakilo nuo kėdės, parodydama kelią link plačių dvaro durų, už kurių laukė rami, spalvinga jųdviejų popietė.