Markizės oranžerija - 6 skyrius

Grafas Averilas ir Estera sėdo į elegantišką karietą, kuri laukė prie Egertonų dvaro didžiųjų durų. Karieta, traukiama dviejų žvilgančių juodų žirgų, lengvai pajudėjo keliu, vedančiu link Averilo dvaro. Nors šis nebuvo toli – vos kelių minučių kelionė – pati kelionė buvo tyli ir maloni, praskaidrinta ankstyvos dienos ramybe ir paukščių čiulbėjimu, sklindančiu iš netoliese besidriekiančių miškelių. Saulės šviesa švelniai glostė žalius laukus, o ant medžių lapų šmėkščiojo rasos lašai. Estera sėdėjo šalia grafo, žvelgdama pro langą, bet jautė jo buvimą šalia, tą raminančią ramybę, kurią spinduliavo jo laikysena.

Vos tik jie pasiekė grafo dvarą, Averilas elegantiškai išlipo iš karietos ir ištiesė ranką Esterai, padėdamas jai išlipti. Jo dvaras, supamas plačių sodų ir žalių pievų, atrodė beveik magiškai. Vartai, kuriuos jie pervažiavo, buvo apsodinti vijokliais, kurių žaluma susiliejo su tvarkingai prižiūrimomis gyvatvorėmis. Pati dvaro teritorija buvo didžiulė – sodo takeliai vinguriavo pro vešlius augalų masyvus, o pačiame centre matėsi didingas fontanas, iš kurio tryško vanduo, užburiantis savo tyru kriokimu.

-         Mano sodas yra viena iš tų vietų, kur mėgstu leisti laiką, – tyliai tarė grafas, kai jie pradėjo eiti žvyro takeliu, vedančiu gilyn į sodą. Jo balsas skambėjo natūraliai, bet jame slypėjo kažkoks asmeniškas švelnumas. - Tai vieta, kurioje, manau, atsiskleidžia tikrasis dvaro grožis.

Jie ėjo palei gėlių lysves, kurias kruopščiai prižiūrėjo sodininkai. Grafas trumpam stabtelėjo ir, švelniai palenkęs galvą į šoną, parodė į vieną iš lysvių.

-          Čia auga mano mėgstamiausios žiedynų rūšys – angliškos rožės. Ši veislė – 'Abraham Darby' – yra ne tik graži, bet ir turi itin stiprų vaisių aromatą. Užuoskite.

Estera sustojo, atsargiai palinkdama prie vieno iš rožių krūmų. Žiedai buvo sodriai rožinės spalvos, švelniai banguoti, ir iš jų sklido intensyvus, saldus kvapas, primenantis abrikosų ir citrinų mišinį. Ji užmerkė akis, leisdama kvapui apsvaiginti jos pojūčius, ir tyliai nusišypsojo.

-         Nuostabus aromatas, – sušnibždėjo ji.

-         O čia, – tęsė grafas, vesdamas ją toliau į sodą, – Auga mano mirtelės ir alyvos. Mirtelės simbolizuoja meilę ir ramybę, o alyvų kvapas primena man pavasario pradžią, kai sodas atgyja po ilgo žiemos miego.

Estera jautėsi lyg keliautų per pasakų sodą – kiekvienas augalas čia turėjo savo vietą ir prasmę, o grafas, rodos, puikiai išmanė apie kiekvieną jų. Jis ne tik džiaugėsi gamtos grožiu, bet ir suprato jo subtilumus. Tai buvo ypatingas jausmas, vaikštant šalia vyro, kurio susižavėjimas augalais buvo taip artimas jos pačios vidiniam pasauliui.

Toliau jie priėjo mažą tvenkinį, apsuptą gležnomis lelijažiedėmis ir aukštomis, plonomis nendrėmis. Vandens paviršiuje žaidė saulės spinduliai, o lengvas vėjas švelniai sušlamėjo nendrėse. Čia jie sustojo. Grafas atidžiai pažvelgė į Esterą ir tyliai tarė:

-         Ši vieta – viena ramesnių mano dvaro kampelių. Čia dažnai randu ramybę, kai reikia apmąstyti kai kuriuos dalykus ar tiesiog pabėgti nuo pasaulio šurmulio.

Estera žiūrėjo į vandenį, jausdama, kaip aplinkui sklinda ramybė, o jųdviejų žingsniai įsilieja į švelnų gamtos ritmą. Ji jautėsi lyg viename iš tų paveikslų, kurie vaizduoja tobulą gyvenimo akimirką – kur viskas atrodo harmoningai ir natūraliai.

-         Tai nuostabi vieta, – galiausiai prabilo ji, žvelgdama į vandenį. - Jūsų sodas dvelkia ramybe.

Averilas trumpam nusišypsojo, bet jo žvilgsnis buvo rimtas.

-         Džiaugiuosi, kad jums patinka, Estera. Norėjau pasidalyti šia vieta su jumis, nes... – jis stabtelėjo akimirkai, lyg rinkdamasis tinkamus žodžius, – Nes jaučiu, kad Jūs suprantate tokių vietų vertę. Tai ne tik augalai. Tai – sielos poilsio kampelis.

Estera tyliai linktelėjo, suprasdama jo žodžių svarbą. Jiems tęsiant pasivaikščiojimą, tyla tarp jų nebuvo nepatogi – atvirkščiai, tai buvo abipusė ramybė, kurios nereikėjo užpildyti nereikalingais žodžiais.

Estera ir Averilas toliau ramiai vaikščiojo po dvaro sodus, bet jų tylą netrukus nutraukė Estera, kurios mintys vis sugrįždavo prie augalų.

-         Mano seserys dažnai juokiasi iš manęs dėl to, kiek laiko praleidžiu oranžerijoje, – pradėjo ji, lengvai šyptelėdama. - Turiu nemažą kolekciją egzotiškų augalų, kuriuos pamilau. Ten randu ramybę, kaip ir jūs čia, savo sode.

Averilas žvilgtelėjo į ją su nuoširdžiu susidomėjimu.

-         Oranžerija? Tai nuostabu. Egzotiški augalai – jie turi kažkokį ypatingą žavesį, tarsi būtų iš kitokio pasaulio, ar ne? Ką labiausiai mėgstate auginti?

-         Man ypač patinka tropiniai augalai – orchidėjos ir bromelijos. Jų spalvos ir formos tokios įvairios, o kai kurios jų žydi tik vieną kartą per metus. Man tai primena, kaip trapus ir tuo pačiu įstabus gali būti gyvenimas, – tarė Estera. - Kartais, kai turiu laisvo laiko, piešiu juos. Tai mano mėgstamiausias pomėgis.

-         Jūs piešiate? – nustebo Averilas, lėtindamas žingsnį ir akimirką atidžiai pažvelgdamas į ją. - Tai nuostabi kūrybos forma, kuri reikalauja kantrybės ir dėmesingumo. Ar dažnai piešiate savo augalus?

-         Taip, – patvirtino Estera, žvelgdama į žemę, akimirkai atsidengdama kuklumui. - Man patinka pagauti tą akimirką, kai augalas pražysta, ir perteikti jo grožį popieriuje. Tai būdas jį išsaugoti, nes tikrovėje jie greitai vysta. Piešdama galiu juos padaryti nemirtingais.

-         Jūsų piešiniai tikriausiai dvelkia meile ir atidumu detalėms, – ramiai tarė grafas, kurio žodžiai atspindėjo pagarbą jos talentui. - Norėčiau juos pamatyti. Gal kada nors, jei leisite, apsilankysiu Jūsų oranžerijoje ir pamatysiu jūsų darbus.

Estera linktelėjo, šiek tiek nustebinta ir maloniai jaudindamasi dėl šio jo pasiūlymo.

-         Būtų man didelė garbė, grafe Averilai. Mielai parodyčiau jums savo oranžeriją ir augalus.

Jie dar kurį laiką ėjo per sodą, kalbėdami apie įvairias augalų rūšis, abipusiškai dalindamiesi pastebėjimais ir įspūdžiais. Buvo akivaizdu, kad juos abu vienijo ne tik mandagumas, bet ir gilesnis susižavėjimas gamtos grožiu bei jos trapumu. Kiekvienas augalas jiems tapo pokalbio gija, jungiančia jų mintis ir pojūčius.

Kai saulė pakilo aukščiau, Averilas pažvelgė į Esterą su švelnia šypsena.

-         Manau, metas pailsėti. Leiskite man jus pakviesti išgerti arbatos į dvarą. Po tokio pasivaikščiojimo būtų malonu prisėsti ir atsigaivinti.

Estera su dėkingumu priėmė jo pasiūlymą, ir jie lėtai patraukė atgal link dvaro. Grafo Averilo dvaras iš išorės jau buvo palikęs stiprų įspūdį, tačiau jo vidus pranoko Esteros lūkesčius. Jie įžengė į didingą vestibiulį, kur šviesa iš aukštų langų pripildė erdvę šiltos ir malonios atmosferos. Lubos buvo aukštos, puoštos elegantiškomis freskomis ir smulkiais auksiniais ornamentais, o grindys buvo išklotos tamsiomis marmuro plokštėmis, kurios atspindėjo pro langus sklindančią saulės šviesą.

Dvaras alsavo subtiliu prabangaus, bet jaukaus interjero deriniu. Paveikslai, kabantys ant sienų, vaizdavo įvairius peizažus ir portretus – kiekvienas jų atspindėjo kokį nors šeimos istorijos fragmentą. Baldai, nors ir buvo tamsios medienos, atrodė patogūs ir kvietė prisėsti. Kilimai, išmarginti rytietiškais raštais, minkštino žingsnius, o šilko užuolaidos lengvai plazdėjo nuo vos juntamo vėjo gūsio.

-         Dvaras – kaip ir sodas – yra vieta, kurioje randu pusiausvyrą, – paaiškino Averilas, vesdamas Esterą į mažesnį, bet jaukų kambarį, kurio centre stovėjo ovalus stalas, padengtas puikia balta staltiese. - Ši vieta gal ir didinga, bet noriu, kad ji būtų ir namai, o ne tik reprezentacinė erdvė.

Tarnai greitai ir diskretiškai paruošė stalą arbatos ritualui. Ant jo atsirado sidabrinis arbatos servizas, porcelianiniai puodeliai, padėklas su mažais pyragėliais ir sausainiais. Arbatos garai lengvai kilo į orą, skleidžiantys malonų kvapą. Estera atsisėdo priešais Averilą, jaukiai įsitaisydama minkštoje kėdėje, ir pajuto, kaip aplinkos ramybė ir malonumas užlieja ją.

-         Papasakokite man daugiau apie jūsų pomėgį piešti, – paprašė grafas, kai jie ėmė gurkšnoti arbatą. - Kaip pradėjote tai daryti? Ar kas nors jus įkvėpė?

Estera nusišypsojo, gurkšnodama karštą arbatą ir pajusdama jos šilumą rankose.

-         Piešti pradėjau dar vaikystėje. Mano tėvas visada skatino domėtis menu ir gamta. Jis dažnai vesdavosi mane į miškus ir laukus, rodydamas įvairius augalus ir paaiškindamas, kuo jie ypatingi. Būtent ten, gamtoje, pirmą kartą pradėjau juos piešti. Tai buvo mano būdas užfiksuoti akimirkas, kurių negalėjau išsaugoti kitaip.

Averilas linktelėjo, klausydamasis su nuoširdžiu susidomėjimu.

-         Manau, kad tai nuostabus būdas išreikšti save. Ir, manau, tai puikiai tinka Jums – Jūs turite tą subtilų ryšį su gamta ir grožiu.

Estera vėl šyptelėjo, šį kartą šiek tiek kukliau, bet jautėsi patogiai šioje draugijoje.