Rytas
po puotos aušo švelnus ir ramus, tačiau Esteros mintyse vis dar gyvavo
praėjusio vakaro prisiminimai. Ji pramerkė akis, o silpnas saulės spindulys,
prasiskverbęs pro aksomo užuolaidų kraštus, glostė jos veidą. Namuose tvyrojo
rytinė ramybė, o tolimi tarnų žingsniai ir šnabždesiai sukūrė tylų foną
prabudimui.
Estera
lėtai atsisėdo ant lovos krašto, leisdama šilkinėms patalynės klostėms nuslysti
nuo jos pečių. Praėjusio vakaro šurmulys pamažu blėso, tačiau grafas Averilas
ir jo paskutiniai žodžiai tebekabojo jos mintyse, lyg nebaigta melodija. Ji
lengvai palietė perlais puoštą vėrinį, kuris dar vakar vakare puošė jos kaklą,
ir tyliai atsiduso. Ką reiškė tas subtilus pažadas, slypėjęs jų atsisveikinime?
Ji
lėtai apsirengė šviesia šilkine suknele, paprastesne nei vakar vakaro puošnios
suknelės, tačiau vis tiek nepriekaištingai elegantiška. Susitvarkiusi plaukus,
ji nutarė eiti žemyn – jos seserys, Heizė ir Ainslė, tikriausiai jau buvo
prabudusios, ir jų jaunatviškas klegesys būtinai skambėjo namuose.
Eidama
žemyn didžiaisiais laiptais, ji išgirdo vos sulaikytą Heizės kikenimą ir Ainslės
švelnų balsą, tariant kažką su džiaugsminga nuostaba. Kai Estera įžengė į
vestibiulį, seserų figūros išryškėjo priešais jos akis. Heizė stovėjo prie mažo
stalelio, o Ainslė palinkusi virš puikiai sudėtos gėlių kompozicijos. Jų
susižavėjimo objektas buvo nuostabi puokštė rožinių rožių, kurios šviežumas ir
spalva užliejo visą kambarį. Rožės buvo tokios subtilios, lyg kruopščiai
atrinktos, o jų kvapas tvyrojo ore, kaip ir tylus švelnumas, kuriuo jos buvo
siunčiamos.
Vos
pamačiusi Esterą, Heizė entuziastingai pakėlė galvą ir, pamatydama ją, plačiai
nusišypsojo.
-
Estera! – sušuko ji, lyg lauktų jos
ištisas valandas. - Pažiūrėk, ką turime!
Ainslė,
visuomet labiau santūri, bet ne mažiau susižavėjusi, ištiesė ranką su mažyte
kortele, kurią laikė tarp pirštų, lyg tai būtų trapiausias daiktas pasaulyje.
-
Tai tau, – tarė ji švelniu balsu, su
draugišku žibančių akių šypsniu. - Nemanau, kad tai skirtos mums.
Estera
priėjo artyn ir žvilgtelėjo į puokštę. Rožės buvo nepriekaištingos – kiekvienas
žiedlapis lyg iš šilko, švytintis blankioje rytinėje šviesoje. Gėlių spalva –
švelniai rožinė – atspindėjo subtilumą ir eleganciją, kurią Estera vertino. Ji
pajuto, kaip širdyje plūstelėjo šiluma, nes jau nujautė, kas buvo šių gėlių
siuntėjas, net nepaėmusi kortelės. Visgi, laikydama save ramią ir išlaikytą,
Estera ištiesė ranką į Ainslę ir paėmė kortelę.
Kortelės
popierius buvo prabangus, su aukso krašteliais, o rašysena – rafinuota,
tiksliai išdėlioti raidžių vingiai. Ji atidarė kortelę ir perskaitė žodžius,
kurie buvo trumpi, bet kalbantys daugiau, nei iš pradžių atrodė:
„Markizei
Esterai, su prisiminimais apie malonią puotą ir viltimi, kad tai tik pradžia. –
A.“
Estera
tyliai perskaitė kortelę mintyse dar kartą, širdyje pajusdama švelnų džiaugsmo
dūžį. „A“ – be abejonės, tai buvo Averilas. Jis ne tik atsiuntė šias puikias
rožes, bet ir pridėjo tuos kelis žodžius, kurie daugiau reiškė nei tiesiog
mandagų atsisveikinimą.
Heizė
ir Ainslė nekantriai stebėjo Esterą, tarsi laukdamos jos reakcijos. Heizė
nesusilaikė ir paklausė su švelnia ironija:
-
Kas parašė? - jos akyse žaidė
susidomėjimas, nors ji turbūt jau buvo numaniusi atsakymą.
Estera
trumpam pagalvojo, ar norėtų pasidalinti savo mintimis su seserimis, bet
galiausiai nusprendė palikti dalį šios akimirkos sau. Ji atsargiai uždarė
kortelę ir šyptelėjo.
-
Gėlės nuo draugo, – atsakė ji lengvai, bet
jos žodžiuose slypėjo daugiau, nei Heizė galėjo suprasti.
Ainslė
akimirkai pažvelgė į Esterą su nuovokiu, bet švelniu žvilgsniu.
-
Draugas? – tarė ji puse lūpų, tačiau
daugiau nieko nesakė. Ji nebuvo tokia impulsyvi kaip Heizė, bet jos žvilgsnis
išdavė, kad ji taip pat spėjo daugiau nei tik draugiškumą už tų žodžių.
Estera
tyliai nusišypsojo, leisdama puokštės kvapui persismelkti visame vestibiulyje.
Rožės tapo ne tik gražiu rytiniu akcentu, bet ir nebyliu pažadu – užuomina į
tai, kas galėjo prasidėti tarp jos ir grafo Averilo.
Rytas
Egertonų dvare tęsėsi ramiai, o po to, kai Estera ir jos seserys ilgai
apžiūrinėjo rožių puokštę, visos trys kartu su Heizės ir Ainslės vyrais
susirinko į didžiulę valgomojo salę pusryčių. Saulės šviesa, skverbdamasi pro
aukštus langus, lengvai apšvietė baltomis staltiesėmis dengtą stalą, ant kurio
buvo išdėstyti puikiausi patiekalai: šviežia duona, sviesto ir uogų
sviesteliai, vaisių salotos, minkšti sūriai ir skrudinti pyragėliai. Seserys
buvo linksmos, o jų vyrai, sėdėdami prie stalo, ramiai dalijosi dienos planais
ir aptarinėjo naujienas iš miesto. Tarp lengvo šurmulio ir juokų Estera buvo
kiek tyliau nei įprastai – nors ir stengėsi dalyvauti pokalbiuose, jos mintys
vis dar sugrįždavo prie rytinių gėlių ir tos paslaptingos kortelės žodžių.
Heizė,
būdama linksmiausia iš seserų, energingai naršė po savo lėkštę, kartkartėmis
mesteldama savo seseriai žaismingą šypsnį, tarsi norėdama užduoti dar vieną
klausimą apie tą puokštę. Ainslė, labiau įnikusi į pokalbį su vyru, tik
retkarčiais pakeldavo akis į Esterą, kartais rodydama švelnų susidomėjimą, bet
daugiau nieko nesakydama.
Estera
stengėsi išlaikyti ramų išorės fasadą, nors jos mintyse sklandė įvairios
emocijos. Ar grafas Averilas tikrai norėjo užmegzti rimtesnį ryšį? Ar tai buvo
tik dar viena kilmingųjų žaidimų forma, kur jausmai buvo supinti su mandagumo
taisyklėmis ir užslėptomis užuominomis? Ji dar nebuvo tikra, bet širdyje jautė,
kad šis ryšys nebuvo visiškai paviršutiniškas.
Pusryčiai
jau ėjo į pabaigą, kai tarnas įžengė į salę ir tyliai nusilenkė link Esteros.
-
Panele Estera, grafas Averilas ką tik
atvyko ir teiraujasi, ar galėtumėte jį priimti, – tarė jis, balsu, kaip visada,
mandagiu ir santūriu.
Estera
trumpam suglumo, tačiau greitai susitvardė. Netikėtumas užliejo ją, bet ne iš
baimės ar nerimo – greičiau iš lengvo jaudulio, kurį kėlė pats faktas, kad
grafas asmeniškai atvyko. Prieš akis iškilo jo švelnus veidas ir tvirtas, bet
kartu subtilus žvilgsnis, kuriuo jis vakarykštėje puotoje lydėjo ją žingsniu.
Širdis suvirpėjo nuo minties, kad jis atėjo pas ją, neapsiribodamas vien
mandagiais raštais ir gėlių puokštėmis.
Heizė,
visa spindinti iš smalsumo, vos išgirdusi tarną, plačiai šyptelėjo.
-
Averilas! Oho, Estera, jis tikrai
nepraleidžia laiko! – sušuko ji lengvai besijuokdama. - Kas gi atsispirtų
tokiam pasiūlymui?
Ainslė,
santūresnė ir apdairesnė, tik nusišypsojo ir pažvelgė į Esterą su seserišku
pritarimu. Ji nieko nepratarė, bet jos žvilgsnis pasakė viską – Ainslė visada
palaikė savo seserį, ypač kai reikalai klostėsi taip netikėtai.
Estera
atsisuko į tarną, akimirką pagalvodama, bet tada ramiai atsakė:
-
Prašau, pasakykite grafui, kad po kelių
akimirkų jį pasitiksiu. - ji atidėjo šakutę ir atsistojo nuo stalo, stengdamasi
išlikti rami, nors širdyje pradėjo plakti greičiau.
-
Na, Estera, tikriausiai nėra reikalo
sakyti, kad tai daugiau nei tik paprastas vizitas, – su žaisminga ironija
pridūrė Heizė, žvelgdama į ją iš po pakeltų antakių. - Nesidrovėk, papasakosi
mums vėliau.
Estera
lengvai šyptelėjo, bet nespėjo daugiau nieko atsakyti, nes jau žinojo, kad
reikės greitai išeiti į vestibiulį. Ji priėjo prie veidrodžio, šiek tiek
taisydama suknelę ir šukuoseną, bandydama nuslėpti lengvą jaudulį, kuris degino
jos vidų.
Kai
ji pasirodė vestibiulyje, grafas Averilas stovėjo ties durimis, elegantiškas
kaip visuomet, jo laikysena dvelkė ramybe ir pasitikėjimu. Jo veide žaidė šilta
šypsena, o akyse švietė gyvas, bet tuo pačiu rimtas susidomėjimas. Jis priėjo
artyn ir lengvai nusilenkė.
-
Markize Estera, – pasisveikino jis,
ištiestą ranką tiesdamas į jos delną. - Atėjau su viltimi, kad galėsiu jus
pasikviesti į trumpą pasivaikščiojimą mano dvare. Šiandien oras nuostabus, o
dvaro sodai – kaip tik tam, kad praleistume ramų rytą tarp jų grožio.
Estera
sulaikė kvapą. Tai buvo netikėtas, bet itin malonus kvietimas. Jo pasiūlymas
skambėjo toks natūralus, bet kartu ir ypatingas – diena, kurią ji pradėjo be
jokių ypatingų planų, staiga virto galimybe geriau pažinti šį vyriškį, kurio
žodžiuose ir gestuose ji jautė ne tik mandagumą, bet ir gilesnį ketinimą.
Ji
švelniai šyptelėjo ir atsakė:
-
Būtų malonu, grafe Averilai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą