Markizės oranžerija - 5 skyrius

Rytas po puotos aušo švelnus ir ramus, tačiau Esteros mintyse vis dar gyvavo praėjusio vakaro prisiminimai. Ji pramerkė akis, o silpnas saulės spindulys, prasiskverbęs pro aksomo užuolaidų kraštus, glostė jos veidą. Namuose tvyrojo rytinė ramybė, o tolimi tarnų žingsniai ir šnabždesiai sukūrė tylų foną prabudimui.

Estera lėtai atsisėdo ant lovos krašto, leisdama šilkinėms patalynės klostėms nuslysti nuo jos pečių. Praėjusio vakaro šurmulys pamažu blėso, tačiau grafas Averilas ir jo paskutiniai žodžiai tebekabojo jos mintyse, lyg nebaigta melodija. Ji lengvai palietė perlais puoštą vėrinį, kuris dar vakar vakare puošė jos kaklą, ir tyliai atsiduso. Ką reiškė tas subtilus pažadas, slypėjęs jų atsisveikinime?

Ji lėtai apsirengė šviesia šilkine suknele, paprastesne nei vakar vakaro puošnios suknelės, tačiau vis tiek nepriekaištingai elegantiška. Susitvarkiusi plaukus, ji nutarė eiti žemyn – jos seserys, Heizė ir Ainslė, tikriausiai jau buvo prabudusios, ir jų jaunatviškas klegesys būtinai skambėjo namuose.

Eidama žemyn didžiaisiais laiptais, ji išgirdo vos sulaikytą Heizės kikenimą ir Ainslės švelnų balsą, tariant kažką su džiaugsminga nuostaba. Kai Estera įžengė į vestibiulį, seserų figūros išryškėjo priešais jos akis. Heizė stovėjo prie mažo stalelio, o Ainslė palinkusi virš puikiai sudėtos gėlių kompozicijos. Jų susižavėjimo objektas buvo nuostabi puokštė rožinių rožių, kurios šviežumas ir spalva užliejo visą kambarį. Rožės buvo tokios subtilios, lyg kruopščiai atrinktos, o jų kvapas tvyrojo ore, kaip ir tylus švelnumas, kuriuo jos buvo siunčiamos.

Vos pamačiusi Esterą, Heizė entuziastingai pakėlė galvą ir, pamatydama ją, plačiai nusišypsojo.

-         Estera! – sušuko ji, lyg lauktų jos ištisas valandas. - Pažiūrėk, ką turime!

Ainslė, visuomet labiau santūri, bet ne mažiau susižavėjusi, ištiesė ranką su mažyte kortele, kurią laikė tarp pirštų, lyg tai būtų trapiausias daiktas pasaulyje.

-         Tai tau, – tarė ji švelniu balsu, su draugišku žibančių akių šypsniu. - Nemanau, kad tai skirtos mums.

Estera priėjo artyn ir žvilgtelėjo į puokštę. Rožės buvo nepriekaištingos – kiekvienas žiedlapis lyg iš šilko, švytintis blankioje rytinėje šviesoje. Gėlių spalva – švelniai rožinė – atspindėjo subtilumą ir eleganciją, kurią Estera vertino. Ji pajuto, kaip širdyje plūstelėjo šiluma, nes jau nujautė, kas buvo šių gėlių siuntėjas, net nepaėmusi kortelės. Visgi, laikydama save ramią ir išlaikytą, Estera ištiesė ranką į Ainslę ir paėmė kortelę.

Kortelės popierius buvo prabangus, su aukso krašteliais, o rašysena – rafinuota, tiksliai išdėlioti raidžių vingiai. Ji atidarė kortelę ir perskaitė žodžius, kurie buvo trumpi, bet kalbantys daugiau, nei iš pradžių atrodė:

„Markizei Esterai, su prisiminimais apie malonią puotą ir viltimi, kad tai tik pradžia. – A.“

Estera tyliai perskaitė kortelę mintyse dar kartą, širdyje pajusdama švelnų džiaugsmo dūžį. „A“ – be abejonės, tai buvo Averilas. Jis ne tik atsiuntė šias puikias rožes, bet ir pridėjo tuos kelis žodžius, kurie daugiau reiškė nei tiesiog mandagų atsisveikinimą.

Heizė ir Ainslė nekantriai stebėjo Esterą, tarsi laukdamos jos reakcijos. Heizė nesusilaikė ir paklausė su švelnia ironija:

-         Kas parašė? - jos akyse žaidė susidomėjimas, nors ji turbūt jau buvo numaniusi atsakymą.

Estera trumpam pagalvojo, ar norėtų pasidalinti savo mintimis su seserimis, bet galiausiai nusprendė palikti dalį šios akimirkos sau. Ji atsargiai uždarė kortelę ir šyptelėjo.

-         Gėlės nuo draugo, – atsakė ji lengvai, bet jos žodžiuose slypėjo daugiau, nei Heizė galėjo suprasti.

Ainslė akimirkai pažvelgė į Esterą su nuovokiu, bet švelniu žvilgsniu.

-         Draugas? – tarė ji puse lūpų, tačiau daugiau nieko nesakė. Ji nebuvo tokia impulsyvi kaip Heizė, bet jos žvilgsnis išdavė, kad ji taip pat spėjo daugiau nei tik draugiškumą už tų žodžių.

Estera tyliai nusišypsojo, leisdama puokštės kvapui persismelkti visame vestibiulyje. Rožės tapo ne tik gražiu rytiniu akcentu, bet ir nebyliu pažadu – užuomina į tai, kas galėjo prasidėti tarp jos ir grafo Averilo.

Rytas Egertonų dvare tęsėsi ramiai, o po to, kai Estera ir jos seserys ilgai apžiūrinėjo rožių puokštę, visos trys kartu su Heizės ir Ainslės vyrais susirinko į didžiulę valgomojo salę pusryčių. Saulės šviesa, skverbdamasi pro aukštus langus, lengvai apšvietė baltomis staltiesėmis dengtą stalą, ant kurio buvo išdėstyti puikiausi patiekalai: šviežia duona, sviesto ir uogų sviesteliai, vaisių salotos, minkšti sūriai ir skrudinti pyragėliai. Seserys buvo linksmos, o jų vyrai, sėdėdami prie stalo, ramiai dalijosi dienos planais ir aptarinėjo naujienas iš miesto. Tarp lengvo šurmulio ir juokų Estera buvo kiek tyliau nei įprastai – nors ir stengėsi dalyvauti pokalbiuose, jos mintys vis dar sugrįždavo prie rytinių gėlių ir tos paslaptingos kortelės žodžių.

Heizė, būdama linksmiausia iš seserų, energingai naršė po savo lėkštę, kartkartėmis mesteldama savo seseriai žaismingą šypsnį, tarsi norėdama užduoti dar vieną klausimą apie tą puokštę. Ainslė, labiau įnikusi į pokalbį su vyru, tik retkarčiais pakeldavo akis į Esterą, kartais rodydama švelnų susidomėjimą, bet daugiau nieko nesakydama.

Estera stengėsi išlaikyti ramų išorės fasadą, nors jos mintyse sklandė įvairios emocijos. Ar grafas Averilas tikrai norėjo užmegzti rimtesnį ryšį? Ar tai buvo tik dar viena kilmingųjų žaidimų forma, kur jausmai buvo supinti su mandagumo taisyklėmis ir užslėptomis užuominomis? Ji dar nebuvo tikra, bet širdyje jautė, kad šis ryšys nebuvo visiškai paviršutiniškas.

Pusryčiai jau ėjo į pabaigą, kai tarnas įžengė į salę ir tyliai nusilenkė link Esteros.

-         Panele Estera, grafas Averilas ką tik atvyko ir teiraujasi, ar galėtumėte jį priimti, – tarė jis, balsu, kaip visada, mandagiu ir santūriu.

Estera trumpam suglumo, tačiau greitai susitvardė. Netikėtumas užliejo ją, bet ne iš baimės ar nerimo – greičiau iš lengvo jaudulio, kurį kėlė pats faktas, kad grafas asmeniškai atvyko. Prieš akis iškilo jo švelnus veidas ir tvirtas, bet kartu subtilus žvilgsnis, kuriuo jis vakarykštėje puotoje lydėjo ją žingsniu. Širdis suvirpėjo nuo minties, kad jis atėjo pas ją, neapsiribodamas vien mandagiais raštais ir gėlių puokštėmis.

Heizė, visa spindinti iš smalsumo, vos išgirdusi tarną, plačiai šyptelėjo.

-         Averilas! Oho, Estera, jis tikrai nepraleidžia laiko! – sušuko ji lengvai besijuokdama. - Kas gi atsispirtų tokiam pasiūlymui?

Ainslė, santūresnė ir apdairesnė, tik nusišypsojo ir pažvelgė į Esterą su seserišku pritarimu. Ji nieko nepratarė, bet jos žvilgsnis pasakė viską – Ainslė visada palaikė savo seserį, ypač kai reikalai klostėsi taip netikėtai.

Estera atsisuko į tarną, akimirką pagalvodama, bet tada ramiai atsakė:

-         Prašau, pasakykite grafui, kad po kelių akimirkų jį pasitiksiu. - ji atidėjo šakutę ir atsistojo nuo stalo, stengdamasi išlikti rami, nors širdyje pradėjo plakti greičiau.

-         Na, Estera, tikriausiai nėra reikalo sakyti, kad tai daugiau nei tik paprastas vizitas, – su žaisminga ironija pridūrė Heizė, žvelgdama į ją iš po pakeltų antakių. - Nesidrovėk, papasakosi mums vėliau.

Estera lengvai šyptelėjo, bet nespėjo daugiau nieko atsakyti, nes jau žinojo, kad reikės greitai išeiti į vestibiulį. Ji priėjo prie veidrodžio, šiek tiek taisydama suknelę ir šukuoseną, bandydama nuslėpti lengvą jaudulį, kuris degino jos vidų.

Kai ji pasirodė vestibiulyje, grafas Averilas stovėjo ties durimis, elegantiškas kaip visuomet, jo laikysena dvelkė ramybe ir pasitikėjimu. Jo veide žaidė šilta šypsena, o akyse švietė gyvas, bet tuo pačiu rimtas susidomėjimas. Jis priėjo artyn ir lengvai nusilenkė.

-         Markize Estera, – pasisveikino jis, ištiestą ranką tiesdamas į jos delną. - Atėjau su viltimi, kad galėsiu jus pasikviesti į trumpą pasivaikščiojimą mano dvare. Šiandien oras nuostabus, o dvaro sodai – kaip tik tam, kad praleistume ramų rytą tarp jų grožio.

Estera sulaikė kvapą. Tai buvo netikėtas, bet itin malonus kvietimas. Jo pasiūlymas skambėjo toks natūralus, bet kartu ir ypatingas – diena, kurią ji pradėjo be jokių ypatingų planų, staiga virto galimybe geriau pažinti šį vyriškį, kurio žodžiuose ir gestuose ji jautė ne tik mandagumą, bet ir gilesnį ketinimą.

Ji švelniai šyptelėjo ir atsakė:

-         Būtų malonu, grafe Averilai.