Markizės oranžerija - 4 skyrius

Markizė Estera, vos išsilaisvinusi iš grafo Averilo šokio sūkurio, lėtai atsitraukė nuo salės vidurio, kur gyveno muzika ir šilkas. Jos skruostus dar degino šokio karštis, bet žvilgsnis jau ieškojo prieglobsčio nuo akinančios minios. Nuleidusi lengvas, rausvu nėriniu puoštas suknelės klostes, ji tyliai prasiskverbė į puotos užkulisius – ten, kur menkai apšviesta salės niša, nusidriekusi šalia didingų marmurinių kolonų, viliojo maloniu vėsumu ir ramybe.

Tarp prabangaus audinio ir ryškių kristalinių šviestuvų blyksėjimo, Estera sustojo prie paauksuoto veidrodžio, tarsi norėdama sugrįžti į save po įkaitusios šokių aikštelės. Ji lengvai priglostė garbanotą, perlų sagėmis sutvirtintą šukuoseną, nors šie menki taisymai veikiau buvo tik pretekstas sulėtinti širdies plakimą, nei būtinybė tvarkytis.

Grafas Averilas, nors buvo subtilus ir puikus šokėjas, pažadino Esteros širdyje tą lengvą nerimo virpėjimą, kurio ji nelabai norėjo pripažinti. Jo artumas buvo malonus, tačiau kiekvienas žingsnis su juo pažymėtas nebylia užuomina, lyg tarp judviejų būtų glūdėjusi nepasakyta praeities paslaptis.

Šalimais skambėjo muzikos aidai, o šventinė puota toliau alsavo savo nepriekaištinga harmonija, bet Estera jautė, jog jai reikia akimirkos pabūti vienumoje. Netoli, prie išpuošto lango, stovėjo aukso ir sidabro ornamentais papuošta kėdė. Ji atsisėdo, žvelgdama į naktinį dangų pro lango stiklą, kur žvaigždės buvo išsibarsčiusios lyg prašmatnios brangenybės ant aksomo. Laikas, rodės, sulėtėjo, o jos mintys ėmė laisviau sklandyti tarp to, kas buvo, ir to, kas galėjo būti.

Sėdėdama prie lango, Estera vis dar jautė šokių sukelto jaudulio likučius, nors aplinka jau skleidė raminančią tylą. Jos pirštai, papuošti smulkiu deimantiniu žiedu, lengvai braukė per aksominį kėdės atlošą, lyg ieškodami mintims ramybės atramos. Lauke švelniai mirgėjo tolimi žibintai, atspindintys žvaigždėtą dangų, o už nugaros, salėje, vis garsiau ir greičiau sukosi prabangių damų suknelės, vilnijančios pagal valsų melodijas.

Tačiau Estera ilgai neturėjo ramybės. Išgirdusi lengvus žingsnius, sklindančius iš už jos nugaros, ji lėtai apsisuko. Prie jos priėjo jaunas vyras – vikontas de Lanžė, gerai pažįstamas aukštuomenės sluoksniuose dėl savo žavingo manieringumo ir rafinuotų pokalbių. Jo žvilgsnis, nors ir nenuovokus, kažką tyliai kalbėjo, lyg tarp jo ir Esteros jau būtų įvykęs nebylus susitarimas.

-         Markize, – tarė jis švelniu, tačiau užtikrintu balsu, nusilenkdamas – Tikiuosi, netrukdau Jūsų atsipūsti nuo šokių šurmulio.

Estera vos šyptelėjo, bet jos akys išliko atsargios.

-         Ne, visai ne, vikonte. Tai vieta, kur retai kas randa ramybę, tad jūsų draugija galbūt netgi maloniai sutrukdys vienatvę. - Ji ištarė šiuos žodžius be jokio skubėjimo, tarsi būtų tik patikrinusi pašnekovo ketinimų tikrumą.

-         Puikiai suprantu, kad tokiose šventėse vienatvė gali būti maloni draugė, - vikontas kalbėjo toliau, lengvai atsisėsdamas ant kėdės priešais ją. - Visgi, negalėjau praleisti progos bent kelias minutes praleisti su viena iš labiausiai aptarinėjamų damų šį vakarą. Jūsų šokiai su grafu Averilu buvo... kerintys.

-         Tai tik šokis, – atsakė Estera švelniai, bet kartu taip, lyg norėtų atgręžti pokalbį nuo temos, kuri jai jautėsi per daug asmeniška. - O ir pats grafas yra puikus šokėjas, nieko daugiau.

Vikontas nusišypsojo.

-         Žinoma, markize, bet jūs puikiai žinote, kad šokiai kartais pasako daugiau nei žodžiai. Ypač kai kalbama apie žmones, kuriuos vienija... ypatingas ryšys. - jis žvelgė į ją su tam tikra užslėpta šypsena, lyg bandydamas išgauti iš jos atsakymą, kurio ji nenorėjo duoti.

Estera trumpam sulaikė kvapą, pajutusi šį mažytį psichologinį spaudimą. Tačiau ji dar nebuvo pasiruošusi atskleisti, ką pati apie tai manė.

-         Vikonte, jūs, kaip ir visi, pernelyg greitai linkstate daryti išvadas. Leiskite man mėgautis vakaru be bereikalingų insinuacijų.

Vikontas nusijuokė, pakeldamas ranką atsiprašydamas.

-         Aš neketinu Jūsų spausti. Jūs, markize, visada buvote garsi savo išmintimi ir diplomatiškumu. Tik norėjau patikinti, jog, jei kada prireiks sąjungininko, drąsiai galite kreiptis į mane.

Estera, nors ir neparodė išorinio susierzinimo, šiek tiek sukluso. Vikonto žodžiuose slypėjo kažkas daugiau – lyg jis norėtų pasiūlyti pagalbą ne tik diplomatiniuose ar socialiniuose reikaluose, bet galbūt ir kažką daug gilesnio, susijusio su galios intrigomis. Ji atsakė mandagiai, tačiau santūriai:

-         Dėkoju už jūsų pasiūlymą, vikonte. Tikrai vertinsiu jūsų draugystę.

Po šių žodžių vikontas dar kelias minutes maloniai kalbėjo apie paskutinius Paryžiaus įvykius, paskalas iš aukštuomenės ir politinius manevrus, tačiau Estera jautė, kad tikrasis šio pokalbio tikslas liko nepasakytas. Galbūt jis tik bandė pasitikrinti, kiek ji pasiryžusi atsiverti, o gal laukė palankesnės akimirkos.

Kai vikontas galiausiai atsistojo ir atsisveikino, Estera dar ilgai sėdėjo prie lango, žvelgdama į nakties tylą. Mintys apie Averilą ir vikonto žodžius persipynė su jos pačios abejonėmis. Buvo akivaizdu, kad ši puota buvo daugiau nei tik išorinė prabanga – čia, už žvilgančių veidrodžių ir krištolinių taurių, virė nematomas šachmatų žaidimas, kuriame dalyvavo ne tik grafo ir vikonto figūros, bet ir pati Estera.

Ji lengvai atsistojo, dar kartą nužvelgdama puotos salę. Aplink sužibo šimtai brangenybių, suknelių šilkas ir aksomas mirgėjo pagal lempų šviesą, o muzika, tarsi nieko neįvyko, vėl užliejo orą. Visgi Estera žinojo, jog ne viskas šią naktį liks taip lengva ir paviršutiniška, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio.

Naktis jau ėjo į pabaigą, o puotos salė, iki tol buvusi pilna gyvenimo, dabar po truputį tuštėjo. Svečiai, paskendę pokalbiuose ar paskutiniuose šokiuose, ruošėsi palikti šventę. Markizė Estera, stovėdama prie didžiulių rūmų laiptų, stebėjo, kaip jos seserys Heizė ir Ainslė lengvais judesiais taisė savo sukneles, ruošdamosi kelionei namo. Abi merginos, gerokai jaunesnės už Esterą, buvo kupinos jaunatviško žavesio ir nerūpestingumo. Heizės žvilgsnis vis dar žvilgėjo po šokių, o Ainslė švelniai kikeno, girdėdama vieną iš tarnaitės komplimentų dėl savo rubino raudonumo suknelės.

Estera, švelniai paglosčiusi ranka savo perlų vėrinį, lėtai sugrįžo mintimis į dabartį. Nors jos žvilgsnis buvo nukreiptas į seseris, jos mintys klajojo tarp dienos įvykių, o ypač tarp pokalbio su vikontu de Lanžė ir neišvengiamo jo užuominų svorio. Jos siela tebesiblaškė, nerasdama ramybės po to subtilaus, bet vis dėlto nerimastingo flirto ir užslėpto pasiūlymo. Visgi šį vakarą jos laukė dar viena akimirka, apie kurią, galbūt, širdyje jau spėjo užmiršti, bet likimas turėjo kitų planų.

Staiga, kol Heizė ir Ainslė kalbėjo su tarnaitėmis, Estera pajuto, kaip kažkieno žingsniai tyloje artinasi prie jos. Ji nesunkiai atpažino tuos subtilius, bet tvirtus žingsnius, nes jie priklausė niekam kitam, o tik grafui Averilui. Ji nesuklydo – vos po akimirkos grafas atsirado greta, nusilenkdamas su išskirtiniu kilmingam džentelmenui būdingu manieringumu.

-         Markize, – švelniai tarė jis, o jo balsas skambėjo tokia švelnia intonacija, kurią Estera jau buvo perpratusi – tame balse slypėjo nenušlifuotos, bet stiprios emocijos. - Šią naktį neturėjau progos tinkamai su jumis atsisveikinti. Buvote tokia užimta šokiais ir pokalbiais, kad galėjau tik stebėti iš tolo. - jo akys trumpam sustojo ties Estera, ir jis švelniai nusišypsojo. - Tačiau negaliu leisti jums išvykti be tinkamo atsisveikinimo.

Estera, pajutusi tą lengvą širdies virptelėjimą, kurį Averilas sugebėdavo sukelti, žengė mažytį žingsnį artyn, lyg pati save nesąmoningai traukdama prie jo.

-         Grafe Averilai, – atsakė ji santūriu balsu, bet jos žvilgsnis išdavė šiokį tokį vidinį džiaugsmą. - Buvo malonu su jumis šokti ir praleisti laiką šiame vakare. Jūsų kompanija visada vertinama.

Grafas trumpam patylėjo, tarsi apmąstydamas, kaip formuluoti savo mintis. Jo veide pasirodė švelnus, bet kartu ir ryžtingas išraiškos atspalvis.

-         Markize Estera, – pradėjo jis, žvelgdamas į ją giliau, - Tikiuosi, jog šis vakaras nebus paskutinis kartas, kai susitinkame tokiomis aplinkybėmis. Leiskite man tikėtis, kad dar bus progų... šokti ir bendrauti. - jo balsas nebuvo tiesmukas, bet už kiekvieno žodžio slypėjo didesnė reikšmė.

Estera trumpam žvilgtelėjo į savo seseris – Heizė ir Ainslė toliau linksmai kalbėjosi su tarnaitėmis ir laukė, kol atvyks karieta, tad jos dėmesys buvo nukreiptas kitur. Tuo tarpu Estera jautė, kaip Averilo žodžiai prikausto visą jos dėmesį. Ji suvokė, kad jis laukia ne tik įprasto atsakymo, bet kažkokio pažado. Jų santykiai, nuoširdžiai prasidėję nuo nekaltų šokių, tapo labiau užuominų ir nepasakytų troškimų lauku, kurio ribos buvo dar neištirtos.

-         Grafe, – švelniai prabilo Estera, - Jūs žinote, kad visuomet vertinu jūsų kompaniją. Ir taip, manau, jog dar turėsime progų susitikti. - jos žodžiuose slypėjo atsargus atidėliojimas – pažadas, bet kartu ir erdvė, kurioje liko galimybė pasirinkti tinkamą momentą.

Grafas šyptelėjo, nes buvo patenkintas šiuo atsakymu, nors suprato, kad Estera nepaskubėjo įsipareigoti. Jo akyse švystelėjo susidomėjimas ir susižavėjimas – viskas, kas buvo tarp jų, liko švelnia užuomina, kuriai dar reikėjo laiko išsiskleisti.

-         Tikiuosi to visomis savo širdies galiomis, – tarė jis ramiai, tarsi patvirtindamas, jog daugiau nevers šios temos.

Tuo metu lauke jau pasirodė karieta. Ainslė mostelėjo Esterai, pranešdama, kad laikas išvykti. Estera, nusišypsojusi grafo link, švelniai linktelėjo ir praskleidė savo suknelės klostes, ruošdamasi lipti į karietą.

-         Iki kito karto, grafe Averilai,“ – ištarė ji atsisveikinant, o jos balsas skambėjo lyg pažadas, kurį vis dar laikė savo širdyje.

Grafas stebėjo, kaip ji įsėda į karietą, o jos seserys jau linksmai šnekučiavosi viduje. Jis stovėjo kiek atsitraukęs, tačiau jo akys vis dar sekė Esterą, lyg stengtųsi išsaugoti kiekvieną šio vakaro akimirką. Kai karieta pajudėjo, jo lūpos tyliai ištarė:

-         Iki kito karto, Estera. - tai buvo nebylus pažadas ne tik jai, bet ir sau.