Tai buvo įprasta diena rūmuose — saulė švietė pro didžiulius langus, apšviesdama didžiąją menę, kurioje kaip tik vyko tarybos susitikimas. Sienos buvo padabintos Rugorijos ir Serhos herbo vėliavomis, jų audiniai lengvai siūbavo nuo praviro lango dvelksmo. Pati atmosfera buvo rami, tokia rami, kad net keista dabar apie tai galvoti. Kiekvienas narys, susėdęs aplink didelį ąžuolinį stalą, aptarinėjo kasdienius reikalus — žemių pasiskirstymą, būsimus prekybos susitarimus, o aš, stovėdama prie lango, klausiausi jų balsų, akimis sekdama lauke žydinčius medžius. Atrodė, kad mūsų šventė, mūsų sąjunga tebesklinda po visą karalystę, tarsi net pati gamta būtų palaiminusi mus.
Bet tada — tylų menės šurmulį nutraukė aštrus durų trenksmas. Akimirksniu visi nutilo. Atsigręžiau ir pamačiau įsitempusį Amirą, įėjusį į menę. Jo akys buvo pilnos rūpesčio, o rankose jis laikė susuktą pergamentą su skubiu spaudu. Kiekvienas tarybos narys kaipmat išsitiesė, jų žvilgsniai susmego į mano patarėją, tarsi lauktų kažko siaubingo, ko niekas nenorėjo išgirsti.
- Amirai? – prabilau lėtai, mano balsas nuskambėjo aidu tarp tylos. – Kas nutiko?
Jis trumpam sustojo, tada žengė pirmyn ir ištiesė pergamentą man. Pastebėjau, kad jo pirštai virpėjo, kai jis padavė man laišką. Suspaudžiau jį rankose, žvilgsniu nuskenuodama kraštus, ir staiga išvydau — Hyfelčio herbą. Tą patį simbolį, kurį taip gerai pažinojau nuo vaikystės. Širdis pradėjo plakti greičiau, ir atrodė, kad visas oras, vos akimirką buvęs toks gaivus ir šiltas, staiga išnyko.
- Jūsų didenybe, tai... – Amirui balsas staiga užsikirto. Jis įkvėpė ir, pažvelgęs į mane, tęsė: – Pranešimas iš Hyfelčio. Iš Anakino.
Pajutau, kaip kažkas manyje subyrėjo. Tyliai, nepastebimai, lyg trapus krištolo lašas. Bet įveikusi save, lėtai atidariau laišką ir pradėjau skaityti. Raidės buvo tvirtos, aiškios, ir kiekvienas žodis degė kaip peilio ašmenys į odą:
Karalienei Seiferei,
Aš, Anakinas, teisėtas Hyfelčio karalystės valdovas, skelbiu karą Serhos karalystei. Jūsų sąjunga su Mazikyna yra ne tik priešinga visiems padorumo ir teisėtumo principams, bet ir kelia pavojų visam mūsų regionui. Aš nebeketinu daugiau stebėti jūsų vadovavimo ir jūsų bandymų pajungti Serhą po savo įtakos kupolu. Mano kariai jau pasirengę ir netrukus įžengs į Serhos žemes. Tikėkitės mūsų antplūdžio.
Anakinas, Hyfelčio valdovas.
Žodžiai plūdo į mane kaip šaltas vanduo. Neprisimenu, kiek laiko stovėjau, laikydama laišką rankose, kol galiausiai pirštai taip stipriai suspaudė pergamentą, kad jis vos nesuplyšo. Mano žvilgsnis nuklydo per tekstą dar kartą, ir kiekvienas žodis, kiekviena jo raidė skaudino taip, tarsi mane būtų plakę rimbais.
- Ką jis… – mano balsas buvo duslus, lyg nepriklausytų man. – Ką jis padarė? - nuleidau akis į laišką, tarsi jis būtų gyvas padaras, bandantis mane užpulti. Pamažu, labai lėtai, pakėliau akis ir pažvelgiau į tarybos narius. Visi buvo sustingę, veidai išblyškę. Net tie, kurie paprastai taip tvirtai laikydavo savo emocijas po šarvais, dabar atrodė priblokšti.
- Anakinas… paskelbė mums karą, – ištariau, balsas skambėjo tvirtai, bet širdyje kunkuliavo ugnis. Ugnis, tokia karšta, kad net galėjau prisiekti, jog oras aplink mus užsidegs. - Jis paskelbė karą.
- Tai negali būti tiesa… – išgirdau tylų murmesį iš kairės. Vienas iš vyresniųjų narių, Marla, staiga atsistojo. Jos veidas buvo iškreiptas siaubo. – Jis… tai visai prieš ką jis kovojo! Jis buvo jūsų bendražygis, jūsų kraujo! Kaip jis galėjo…
- Tai nebėra apie kraują, – tyliai įsiterpė Mazikyna, atsistojusi iš savo vietos. Jos balsas buvo žemas, bet pilnas geležinio ryžto. Akys, tamsios ir ryžtingos, buvo įsmeigtos į mane. – Tai apie tai, kas slypi jo viduje. Neapykanta. Pyktis. Tai buvo tik laiko klausimas, kol jis pasirinks. Bet dabar… - Ji pažvelgė į tarybą, veide buvo griežta rimtis. – Dabar mes turime stoti į kovą. Prieš žmogų, kuris, deja, buvo mums brangus.
Stovėjau, laikydama laišką, kuris tarsi degtų rankose, ir jaučiausi, lyg man ką tik būtų išplėšę gabalą širdies. Anakinas, tas pats žmogus, kurį laikiau artimiausiu žmogumi, kuris buvo mano draugas, mano sąjungininkas… Jis nusprendė mus užpulti. Mus. Mane. Mūsų tautą. Mūsų bendrą svajonę. Ir staiga viskas aplinkui atrodė beprasmiška — visos mūsų kovos, visi mano bandymai pasiekti jį… viskas buvo veltui.
- Seifere, – Mazikynos balsas grįžo į mano sąmonę, ir pajutau, kaip jos ranka švelniai uždėjo delną ant manųjų, kurios laikė tą laišką. Jos akys, pilnos užuojautos ir ryžto, žvelgė tiesiai į mano sielą. – Jis padarė savo pasirinkimą. Dabar — laikas daryti savąjį.
Akys susitiko su jos akimis, ir tada pamažu įkvėpiau. Tai buvo skaudi, nuodinga tiesa, bet ji buvo teisi. Nuleidau galvą, žvilgsniu sekdama mūsų susikibusius pirštus.
- Jis pats pasirinko būti mūsų priešu, – ištariau, ir kiekvienas žodis skambėjo kaip nuosprendis. Pajutau, kaip tarybos nariai sustingo, lyg jų kūnai būtų pasidavę mano balsui. – Jei jis nusprendė, kad jo vieta ne su mumis, vadinasi, jis pats stovi mums priešais. Ir mes turime pasiruošti.
Mazikyna švelniai spustelėjo mano ranką.
- Mes susitvarkysime, – tyliai pasakė, jos balsas virpėjo, bet jame buvo ir geležinio pasitikėjimo. – Kartu.
Pažvelgiau į ją ir pajutau, kaip ugnis manyje pamažu perauga į kažką tvirto ir kieto. Anakinas, buvęs mano sąjungininkas, mano pusbrolis, dabar stovės kitoje mūšio lauko pusėje. Bet jei jam atrodė, kad aš nusileisiu… jis smarkiai klydo.
- Taip, – atsakiau, suspausdama jos ranką. – Kartu. Ir šįkart jis pats pamatys, ką reiškia mesti iššūkį mūsų sąjungai.
Tyliai žengėme iš tarybos menės, durims užsidarant už mūsų su dusliu trenksmu. Rūmų koridoriai, paprastai tokie šviesūs ir erdvūs, šią akimirką atrodė niūrūs ir tušti. Kiekvienas mūsų žingsnis aidėjo tarp akmeninių sienų, ir netgi kilimai po kojomis negalėjo nuslopinti įtampos, tvyrančios ore. Jaučiau, kaip mano vidus verda — tarsi įniršis ir nusivylimas susimaišytų į vieną aitrų mišinį, kurio negalėjau išlieti. Žinojau, kad kiekvienas mano jausmas dabar atsilieps visai karalystei, todėl stengiausi išlaikyti tvirtą veidą ir aiškų žvilgsnį. Bet širdyje — širdyje buvo tik skausmas ir karšti, aštrūs prisiminimai.
Mazikyna žengė šalia, akys įsmeigtos tiesiai į priekį. Jos veidas buvo griežtas, lūpos suspaustos į tvirtą liniją. Žinojau, kad ji taip pat viduje kovoja su savo jausmais. Ji visada buvo stipri, bet dabar, kai Anakinas mus išdavė, jos įtampa buvo tokia akivaizdi, kad galėjau kone užuosti jos pyktį. Mazikyna niekada nemėgo beprasmių kovų, ir ši — mano pusbrolio pavirtimas priešu — buvo pati prasčiausia iš visų galimų kovų.
- Tu nepadarei nieko blogo, – tyliai pratarė ji, kai staiga sustojome prie vieno iš didžiųjų langų, pro kurį buvo matyti rūmų kiemas ir laukai už jo. – Noriu, kad žinotum tai. Anakinas buvo sužeistas dar prieš tai, kai mes jį radome. Jo širdis jau seniai nebe ten, kur ji turėjo būti.
Atsikvėpiau giliai, leisdama akims trumpam pailsėti nuo niūrių minčių ir pažvelgdama į mūsų laukiančius sodus, į Serhos žemę, kuri dabar buvo pavojuje.
- Bet galėjau jį sustabdyti, – pratariau, balsas skambėjo užgniaužtas. – Aš… maniau, kad galiu jį išgelbėti.
- Ne kiekvienas gali būti išgelbėtas, – griežtai atkirto ji, ranką trumpam uždėdama ant manųjų. Pajutau jos tvirtą spaudimą, šilumą, kuri bandė mane nuraminti. – Dabar laikas galvoti ne apie tai, ką praradai, Seifere. Laikas galvoti apie tai, ką turime.
Linktelėjau, lėtai iškvėpdama, ir atsisukau į ją.
- Tu teisi,“ – atsakiau tvirtai. - Tai nėra laikas gailėti savęs. Tai — laikas veikti.
Ji nusišypsojo, bet šypsena buvo menka, lyg priblėsusi liepsnelė.
- Veikti, – pakartojo ji ir tada ryžtingai žengė pirmyn. Mes pajudėjome toliau koridoriumi, kur mūsų laukė kitas tikslas: generolas Ikaras.
Jį radome vidinėje rūmų menėje, apsuptą savo karininkų. Aukštas, platūs pečiai, trumpi žili plaukai ir kietas, geležinis žvilgsnis — jis atrodė lyg tikras karys, net stovėdamas tarp stalo, nukloto žemėlapiais ir pergamentais. Kai įžengėme, visi karininkai, susirinkę aplink jį, staiga sustingo ir žvilgsniai nukrypo į mus. Jie suprato, kad ši akimirka nebuvo skirta mandagiems pasisveikinimams ar kariniams pasitarimams. Tai buvo daugiau — pirmas žingsnis į karą.
- Jūsų didenybės, – generolas Ikaras nusilenkė, bet jo akys buvo budrios, kiekvienas raumuo įsitempęs lyg laukdamas įsakymo. – Ar tai tiesa, ką girdėjome?
Pajutau, kaip Mazikyna šalia manęs įtempė pečius, tada žengė pusę žingsnio į priekį.
- Taip, – atsakė ji aiškiai, balsas skambėjo tarsi plienas. – Hyfelčio princas paskelbė mums karą. Mes turime ruoštis.
Niekas net nesujudėjo. Karininkai tyliai įsmeigė žvilgsnius į savo generolą, o jis, dar nesitraukdamas nuo mūsų, lėtai linktelėjo.
- Ką jis pasakė? – paklausė jis, bet klausimas nebuvo iš smalsumo. Tai buvo paskutinis patvirtinimas — visų tų nuojautų ir kalbų, kurios pastarąsias savaites tvyrojo Serhoje.
- Jis mano, kad mūsų sąjunga silpna, – tarstelėjau. Balsas skambėjo šaltai, netikėtai ramiai, kai žodžiai liejosi iš lūpų. – Jis mano, kad mes nesame pasiruošę. Kad galės įžengti į mūsų žemes ir sutrypti viską, ką pastatėme.
Generolas trumpam užsimerkė, tarsi bandytų suvirškinti mano žodžius, o tada giliai įkvėpė.
- Klysta, – sušnypštė jis, ir akyse plykstelėjo grynas įniršis. – Serhą sutrypti ne taip lengvai.
- Bet mes turime veikti greitai, – įsiterpė Mazikyna, peržvelgdama susirinkusius karininkus. Jos balsas skambėjo švariai, aiškiai, tarsi jis būtų sukurtas vadovauti. – Pateikite mums savo planus, generole. Ką galime daryti?
Ikaras palinko į priekį ir, ranka perbraukęs per žemėlapį, atidengė mūsų karalystės sienas. „
- Pirma, sustiprinsime pasienį. Turime užtikrinti, kad Hyfelčio kariai nepasieks mūsų pagrindinių kelių. Antroji armija bus išsiųsta į vakarus, prie Rivono upės, kad užblokuotų bet kokį bandymą mus apeiti. Bet… - jis stabtelėjo, tada pažvelgė tiesiai į mane. – Mums reikia daugiau karių. Reikės mobilizuoti visus Serhos karius, bet net ir tada…
Jis nutilo. Akimirksniu supratau, ką jis turėjo omenyje. Net jei surinksime visą kariuomenę, Hyfeltis turi pranašumą. Jie pasiruošė. Jie žinojo, ką daryti. O mes — mes buvome priversti reaguoti. Anakinas žinojo, kur mums kirsti, ir dabar mūsų laikas buvo ribotas.
- Mes susitvarkysime, – atsakiau ryžtingai, pasilenkusi arčiau žemėlapio. - Surinkime visus pajėgumus, bet taip pat — mobilizuokime žvalgus. Noriu žinoti, kiek tiksliai jų karių pajudėjo, kur jie yra ir ką ketina daryti.
Generolas linktelėjo.
- Bus padaryta, Jūsų Didenybe.
- Ir daugiau nei tai, – įsiterpė Mazikyna, pažvelgusi į mane. Jos akyse buvo tylus, bet tvirtas įkarštis. – Siųskime žinią į Rugoriją. Jie taip pat turi pasiruošti. Šis karas nėra tik Serhos reikalas. Jei Anakinas nusprendė pulti mus, jis turi pamatyti, kad mes nebesame vieni.
Akimirką buvo mirtina tyla. Tada generolas pakėlė galvą ir, įsmeigęs akis į mane, lėtai linktelėjo.
- Mes būsime pasiruošę, – tarė jis. – Ir šįkart — mes kovosime ne dėl gynybos. Mes kovosime už viską.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą