Mazikyna ėjo greta manęs, jos ranka vos vos lietė mano delną. Vos juntamas prisilietimas, tarsi lengvas vėjo dvelksmas, kuris vargu ar galėjo būti laikomas apkabinimu. Bet net ir toks menkas prisilietimas man atrodė kaip ugnis. Kiekvieną kartą, kai mūsų pirštai trumpam susijungdavo, pajusdavau šilumos pliūpsnį, plintantį per visą kūną.
Žingsniavome lėtai, be žodžių. Akys slydo nuo vieno pražydusio krūmo prie kito, kur alyvos ir jazminai skleidė svaigų aromatą, tarsi visa šita grožybė buvo sukurta tik dėl mūsų. Tik mūsų pavasario šventei. Bet visa tai atrodė blanku, palyginus su ja — su Mazikyna, kurios juokas dar liko ore nuo mūsų trumpų pokalbių, o akys blizgėjo tarsi upelių vanduo.
Galiausiai priėjome mažą akmeninį suolelį, pasislėpusį tarp aukštų medžių. Jo paviršius buvo šiek tiek atšalęs, ir kai abu atsisėdome, pajutau, kaip mažytis šaltukas lengvai dilgtelėjo per odą. Bet tada Mazikyna pasisuko į mane, ir visos smulkmenos aplink mus staiga prarado reikšmę. Ji atsisėdo taip arti, kad pajutau jos šiltą kvėpavimą ant savo kaklo, o kai mūsų akys susitiko, pasaulis aplink mus tiesiog išnyko.
- Keista, – tyliai pratarė ji, žiūrėdama man tiesiai į akis. Jos balsas skambėjo lyg ilgo sapno aidai, o lūpose švietė švelni, beveik neįtikėtina šypsena. – Šiame sode buvome tiek kartų, bet tik šiandien jis man atrodo toks ypatingas. Tarsi tai, kas vyksta, būtų iš anksto numatyta.
Žiūrėjau į ją, akimis sekdama kiekvieną jos veido bruožą, kiekvieną linkį, tarsi bandyčiau įsiminti ją visam laikui.
- Kodėl taip manai? – paklausiau švelniai, nors mano balsas buvo duslus nuo to, ką iš tikrųjų norėjau pasakyti.
- Nes šiandien viskas… – jos žodžiai nutrūko, ir tada ji tyliai atsiduso, lyg bandydama surasti tinkamus žodžius. – Šiandien viskas atrodo kitaip, Seifere. Mes jau ne tik sąjungininkės, ne tik partnerės. Šiandien tu esi mano karalienė. Mano… – jos balsas nutilo, ir ji trumpam nuleido akis, tarsi bandydama įveikti save, kad ištartų tai, kas slypėjo jos viduje. Tada, lėtai pakėlusi galvą, vėl pažvelgė tiesiai man į akis. – Mano meilė.
Širdis sustojo. Tas vienas žodis, tas trumpas, paprastas, bet tokio svorio ir tokios prasmės žodis, perskrodė mane iki pat gelmių. Mano rankos ėmė nežymiai virpėti, ir aš trumpam užmerkiau akis, leisdama šiam jausmui mane apimti. Viskas, ką bandžiau pasakyti sau per visus tuos metus, viskas, ką slėpiau nuo kitų — viskas dabar buvo čia, viename jos išreikštame žodyje.
- Mazikyna… – sušnibždėjau, vos tvardydama balsą. – Tu… tu esi daugiau nei mano karalienė. Tu esi mano sielos dalis. - rankos lengvai susispaudė į kumštelius, nes nežinojau, kaip perteikti tai, kas kunkuliavo manyje. Visos kovos, visos išgyventos kančios, viskas, ką teko atlaikyti dėl šios akimirkos — viskas staiga susispaudė ir tapo skaidria ašara, įstrigusia mano gerklėje.
- Aš bijojau, – prisipažinau, žiūrėdama tiesiai į ją. – Bijojau, kad šios akimirkos niekada nesulauksiu. Kad tai, ką mes turime, bus tik politinis žaidimas, kurio širdyje nebus vietos mums… - mano balsas duso nuo visų neišsakytų jausmų. – Bet tu, Mazikyna, tu… visada buvai daugiau. Visada buvai ne tik mano sąjungininkė, ne tik partnerė. Tu buvai mano svajonė. Ir dabar, kai esu čia, šalia tavęs, aš galiu pagaliau pasakyti — myliu tave.
Ji tylėjo, bet tada jos rankos švelniai pakilo ir palietė mano skruostą. Pirštai, šilti ir tokie švelnūs, braukė per mano odą, ir jaučiau, kaip mano širdis staiga užsiliepsnojo. Pajutau, kaip jos šiluma persmelkia mane, kaip visos abejonės, visos baimės pamažu tirpsta nuo jos prisilietimo.
- Tu esi mano pasaulis, – sušnibždėjo ji, jos balsas virpėjo kaip vėjyje linguojančios gėlės. – Kai pirmąkart tave pamačiau, dar nebūdama čia — tu buvai kažkas tolimo, kažkas nepasiekiamo. Kažkas, kuo niekada nedrįsau tikėti. Bet tu… tu man tapai šviesa. Ir viskas, ką darau, viskas, kuo aš tapau, yra dėl tavęs.
Jos žodžiai plūdo į mane tarsi raminanti upė, ir aš nesusilaikiau. Lėtai pakėliau rankas ir švelniai įsikibau į jos veidą, traukdama ją arčiau. Mūsų lūpos susijungė, lėtai ir atsargiai, tarsi bijodamos, kad ši akimirka išnyks, jei skubėsime. Jaučiau jos kvėpavimą, jos odos šilumą, ir kiekviena šios akimirkos sekundė atrodė kaip stebuklas.
Kai pagaliau atsitraukėme, mūsų veidai vis dar buvo arti, o akys žiūrėjo viena į kitą su tuo švelniu, šventu suvokimu. Buvome ne tik valdovės, ne tik žmonos. Mes buvome dvi sielos, pagaliau suradusios viena kitą, ir dabar stovėjome priešais pasaulį, visiškai atviros.
- Nuo šios dienos, nuo šios akimirkos, – prabilau tyliai, bet tvirtai, – Prisiekiu saugoti ir mylėti tave. Kad ir kas nutiktų. Kad ir kiek vėjų mus blaškytų. Tu esi mano namai, Mazikyna.
Ji nusišypsojo, švelniai nusijuokė ir priglaudė kaktą prie manosios.
- Tu esi mano širdis, Seifere. Ir mes kartu atlaikysime viską, ką pasaulis mums pasiųs.
Vakare rūmuose tvyrojo maloni tyla, ir bibliotekos oras dvelkė šviežiu pergamentu bei švelniu vašku iš tirpstančių žvakių. Kambaryje sklandė tykus šurmulys — švelnus, lapų vartymo garsas, plunksnos čežėjimas, kai Mazikyna, pasilenkusi virš stalo, rašė eilutes ant lygios, kreminės spalvos pergamento. Pro langus krito mėnulio šviesa, lengvai slysdama lentynomis ir senų knygų viršeliais, tarsi pati naktis būtų norėjusi prisėsti šalia ir pasiklausyti mūsų pokalbio.
Aš sėdėjau šalia, rankoje laikydama atverstą knygą, bet žvilgsnis vis sugrįždavo prie Mazikynos — kaip ji tyliai pakreipdavo galvą, susimąstydama dėl žodžių, kaip jos lūpos vos matomai judėdavo, tarsi bandydamos iš anksto pajusti kiekvieno parašyto sakinio prasmę. Ji atrodė visiškai pasinėrusi į šį užsiėmimą, tarsi šis rašymas būtų ne šiaip darbas, o gilus, intymus dialogas tarp jos ir mūsų bendrų minčių. Kiekviena linija, kiekviena ištartis buvo ne šiaip žodžiai ant popieriaus — tai buvo mūsų bendra istorija, įprasminanti viską, ką buvome patyrusios ir ką tikėjomės sukurti.
- Ką manai apie šitą skyrių? – galiausiai paklausė ji, pakeldama galvą ir susimąsčiusiu žvilgsniu pažvelgusi į mane. Jos akyse degė tas kūrybinis ryžtas, kurį mačiau taip retai — tas gilus, žaižaruojantis jaudulys, kai ji imdavosi ko nors svarbaus. – Ar šie žodžiai atspindi mūsų sąjungą? Ar jie išreiškia tai, ką mes siekiame perduoti mūsų tautoms?
Nusijuokiau tyliai ir atsisukau į ją, užversdama knygą, kurią laikiau ant kelių.
- Mazikyna, tu parašei jau tris skyrius, o dar tik pradėjome. Net jei ir nori perteikti kiekvieną mūsų žingsnį, turėtum šiek tiek atsikvėpti. - šyptelėjau, kai ji pašaipiai pakėlė antakį. – Bet… taip. Manau, kad ši dalis tobulai išreiškia, ką mums reiškia šie nauji keliai.
Ji atsiduso ir palinko į priekį, jos veidas buvo vos per kelis centimetrus nuo manęs.
- Rašydama jaučiu, kad turiu perteikti daugiau, nei tik mūsų istoriją, – tyliai tarė, pirštais braukdama per pergamento kraštą. – Tai nėra tik tekstas. Tai mūsų pažadas ateities kartoms. Aš noriu, kad jie suprastų, kaip svarbu stovėti kartu, kaip svarbu nenusileisti dėl to, kas svarbiausia. Ir… kaip mes abi kovojome už tai.
Jos žodžiai užliejo mane šiluma. Tai buvo mūsų kova — ne ginklų, ne kariuomenių, bet idėjų kova. Ir dabar ši kova virto lėtais, kruopščiai parinktais žodžiais ant pergamento, kuriais siekėme užrašyti visą tiesą apie mūsų sąjungą, apie mūsų pasaulį.
- Tu rašai nuostabiai, – pasakiau, nuleisdama akis į pergamentą ir lėtai brūkštelėdama pirštais per jos parašytas eilutes. – Bet galbūt mums reikia šiek tiek daugiau… - sustojau, ieškodama tinkamo žodžio. – Nuojautos? Juk ne viską lemia tik mūsų valia. Kiti veiksniai, kiti žmonės taip pat dalyvauja šioje istorijoje. O kai kurie iš jų nėra tokie palankūs mums.
Mazikyna akimirkai sučiaupė lūpas, o jos veidas tarsi patamsėjo.
- Tu kalbi apie Anakiną, – pratarė ji, ir tai nebuvo klausimas. – Jis dabar kažkur pakeliui ten, kažkur pasienyje. Hyfeltis… Ar tikrai… - ji nutilo, ir jos pirštai lengvai susigniaužė į kumštį. – Ar tikrai jis nori mus supriešinti?
- Nežinau, – prisipažinau, sugniaužusi savo rankas, kol jos atsidūrė ties mano keliu. – Anakinas visada buvo neprognozuojamas. Jis gali įsiliepsnoti nuo nieko, bet taip pat — nurimti, kai to visai nesitiki. Nesu tikra, ar jis nori mums pakenkti. Bet žinau, kad jis vis dar ieško savo vietos. - pakėliau akis į ją ir pastebėjau, kaip ji įsitempė, lyg bandydama suvaldyti savąsias mintis. – Mazikyna, jis kovoja ne su mumis. Jis kovoja su savimi.
- O kas, jei kova su savimi privers jį įtraukti ir mus? – paklausė ji, akys žybčiojo nerimu. – Jis pavojingas, Seifere. Pavojingas ne todėl, kad turi galią, bet todėl, kad yra pasiryžęs ją panaudoti prieš tai, kol pats supras, ką daro. Ir aš bijau, kad vieną dieną jis nuspręs, jog ši sąjunga… – ji giliai įkvėpė. – Jam yra kliūtis.
- Todėl mes rašome šią knygą, – atsakiau ramiai, pirštais švelniai liesdama pergamento kraštą. – Kad ateities kartos suprastų. Kad net ir tie, kurie stovi tarp mūsų — net ir tie, kurie mus prieštarauja, — suvoktų, kad mūsų sąjunga nėra laikina. Tai daugiau nei politika. Daugiau nei valdžia. - pakėliau akis į ją, ir ji pažvelgė į mane su tokiu rimtumu, kad jaučiau, kaip mano širdis stipriau suplakė. – Mes tai įveiksime. Kad ir kas bandytų mus atskirti.
Ji lėtai linktelėjo, o tada, įkvėpusi giliai, vėl atsisėdo tiesiai ir paėmė plunksną į rankas.
- Gerai, – sušnibždėjo ji, akys vėl sugrįžo į pergamentą, bet šįkart jų šviesa buvo stipresnė, ryžtingesnė. – Tada parašykime tai teisingai. Parašykime taip, kad net ir jis, kur bebūtų, pajaustų šių žodžių galią.
Stebėjau, kaip jos ranka lėtai braukia plunksna per popierių, kiekvienas žodis atsiduria lape su tokia kruopštumo pilna jėga, kad atrodė, lyg ji kirstų kardą, ne tik rašytų. Tai buvo mūsų atsakymas Anakinui — ne kova, ne grasinimas, bet tiesa, kuri įsišaknys ir laikysis stipriau nei bet kokia jo kelionė.
Akimirką dar stebėjau, kaip ji rašo, ir širdyje pajutau keistą ramybę. Nesvarbu, kur dabar buvo Anakinas. Nesvarbu, kokius planus jis rezgė. Mes abi stovėsime kartu — ir tai, ką rašome, bus stipresnė jėga nei bet kokia jo abejonė.
- Mazikyna, – galiausiai prabilau, o ji pakėlė akis į mane. Šyptelėjau, paliesdama jos ranką. – Mūsų istorija prasideda dabar. Rašykime ją kartu.
Jos lūpose sužibo šypsena, šilta ir tikra.
- Kartu, – pritarė ji, o tada sugrįžo prie darbo, mūsų žodžiais lyg ginklu kurdama naują tikrovę.
Sėdėjome iki vėlyvos nakties, kol žvakės pavirto vaško balutėmis, o mūsų žodžiai pripildė pergamentus pažadų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą