Pasukau galvą ir vos sulaikiau šypseną. Šalia manęs gulėjo Mazikyna, švelniai prisiglaudusi, veidas atsuktas į mane. Jos plaukai, dar suvelti nuo vakarykštės nakties, išsiskleidė ant pagalvės tarsi šviesus šilkinis audinys. Ji atrodė tokia rami, tokia tyra, ir vis dar miegojo. Jos kvėpavimas buvo gilus ir reguliarus, lūpos truputį pravertos, tarsi sapnuotų kažką šviesaus ir gražaus. Akimirką tiesiog stebėjau ją, mano širdyje dar tebebuvo gyvas vakarykštės nakties jaudulys ir švelnumas.
Lengvai atsikvėpiau ir pajutau, kaip mano kūnas lėtai atsipalaiduoja po ilgos, įtampos kupinos dienos. Kiekvienas raumuo buvo dar šiek tiek jautrus, bet tai buvo malonus, šiltas nuovargis, liudijantis ne ką kitą, o tikros laimės pilnatvę. Atmintyje dar sukosi jos šypsena, jos šnabždesiai ir mūsų juokas. Šią naktį mes pagaliau tapome ne tik sužadėtinėmis ar valdovėmis — mes tapome šeima.
Atsargiai, kad jos nepabudinčiau, švelniai pakėliau ranką ir pirštais perbraukiau per vieną iš palaidų jos plaukų sruogų. Ji suvirpėjo, veidas dar labiau įsirausė į pagalvę, bet vis tiek nesugebėjau susilaikyti, pirštais atsargiai brėždama ploną liniją per jos skruostą, kaklą, iki peties. Pajutau, kaip širdis krūtinėje vėl stipriai suplakė, kai ji sumurmėjo ir lėtai pramerkė akis.
- Tu jau pabudusi, – tyliai pratarė, jos balsas buvo šiek tiek prikimęs, dar pilnas miego. Bet akyse žaidė šviesa, kurią atpažinau — šviesa, kuri sakė, kad viskas, kas vyksta, yra tikra. – Kiek laiko jau mane stebi?
Nusijuokiau, tyliai ir minkštai, lyg nenorėčiau sudrumsti šios akimirkos ramybės.
- Tiesiog norėjau įsitikinti, kad visa tai nebuvo sapnas, – atsakiau. - Tu tokia rami, tokia graži… Aš galėjau tik stebėti ir įsitikinti, kad ši akimirka tikrai mano.
Mazikyna nusišypsojo ir atsuko veidą man. Jos ranka lėtai slystelėjo po antklode ir švelniai uždėjo ją man ant šono, prisitraukdama arčiau. Pajutau jos šilumą, jos artumą, ir visi rūpesčiai, visi klausimai, kurie buvo tvyroję ore iki šios dienos, tiesiog išgaravo.
- Tai nėra sapnas, Seifere, – sušnabždėjo ji, veide žaisdama šelmiška šypsena. – Aš čia. Mes čia. Ir ši diena yra mūsų.
Linktelėjau, negalėdama atplėšti akių nuo jos.
- Taip, – tyliai pritariau. - Mūsų pirmoji diena kaip žmonoms, kaip valdovėms, ir... kaip sąjungininkėms visam gyvenimui.
- Ar tai reiškia, kad mes dabar kartu susitvarkysime su visais iššūkiais, kad ir kas nutiktų? – paklausė ji, akyse švytėdama švelniu humoru. - Ar ir tada, kai reikės kovoti su mūsų žmonių rūpesčiais, ir tada, kai teks spręsti, kuris patiekalas bus patiektas per didžiausius pokylius?
- Taip, – patvirtinau, įsivaizduodama, kaip mes stovime kartu — šalia viena kitos, petys į petį prieš visus rūpesčius, kurie laukia ateityje. - Mes tai padarysime kartu. Ir niekas negalės mūsų atskirti.
- Niekas, – švelniai pakartojo ji. Tada tyliai pakreipė galvą ir priglaudė lūpas prie manųjų. Tai buvo lengvas, švelnus bučinys, pilnas ramybės ir meilės. Jame nebuvo skubos, nebuvo aistros — tik šiluma, kuri plūdo iš jos tiesiai į mano širdį.
Kai ji atsitraukė, žiūrėjome viena į kitą ir pajutau, kaip mano širdis vėl persipildo dėkingumo ir jausmo, kurio negalėjau pilnai išreikšti žodžiais.
- Tada, karaliene Mazikyna, – prabilau su nedidele šypsena, – Ką darysime su mūsų pirmąja diena? Ar tau reikia kokių nors potvarkių pasirašyti? Ar galime tiesiog likti čia ir džiaugtis, kad priklausome viena kitai?
Ji nusijuokė ir suvirpėjo iš malonumo nuo mano tono.
- Aš manau, – tyliai sušnibždėjo ji, – Kad būtent to ir turėtume šiandien siekti.
Tada ji švelniai apkabino mane, pritraukdama arčiau, ir aš pajutau, kaip mūsų širdys, dar tik ką tapusios viena, plaka vienu ritmu. Šis rytas buvo daugiau nei pradžia — tai buvo mūsų gyvenimo pagrindas, pamatas, ant kurio statysime viską, kas dar laukia.
Rytas valgomojoje menėje tvyrojo ramiai, tarsi visas rūmų gyvenimas būtų sustojęs trumpam atokvėpiui. Šviesos spinduliai veržėsi pro didelius langus, švelniai plieskė ant baltų staltiesių ir blizgančių sidabrinių įrankių, o aukštos žvakidės buvo tarsi nebylūs sargai, saugantys šią erdvę. Šalia manęs sėdėjo Mazikyna, jos šviesūs plaukai švelniai krito ant pečių, o veide žaidė pirmųjų saulės spindulių šešėliai. Ji atrodė tokia rami ir laiminga, kai lėtai gėrė arbatą, dailiai pakėlusi puodelį prie lūpų, o jos akys blizgėjo kaip šviesios gėlės prie pavasario upelio.
Pusryčiai buvo paprasti, bet iškilmingi, kaip pridera karalienei. Stalai buvo nukrauti vaisių, šviežiai keptos duonos, medaus ir minkšto sūrio lėkštėmis. Bet labiau nei patiekalai, svarbiau buvo pats mūsų buvimas — šis rytas buvo pirmasis mūsų kaip valdovių, sėdinčių vienoje menėje, pirmasis iš daugelio, kurie laukė ateityje. Kiekvienas kąsnis, kiekvienas gurkšnis atrodė simboliškai svarbus, lyg su kiekvienu žingsniu mes po truputį kurtume naują istoriją.
- Ar tu matei visų veidus, kai vakar vakare paskelbėme mūsų sąjungos tikslus? – tyliai sušnibždėjo Mazikyna, jos akyse sužibo žaisminga šviesa. - Net ir tie, kurie visada taip tvirtai laikosi savo nuomonės, atrodė, lyg būtų praradę žemę po kojomis.
Nusijuokiau, lėtai atsidėdama puodelį atgal ant lėkštutės.
- Tai buvo akimirka, kurios jie nesitikėjo. Daugelis galvojo, kad mes tik simbolinė sąjunga, gražiai sukomponuota dėl politikos. Bet kai jie pamatė mūsų tikrąjį tikslą… – pažvelgiau į ją, leisdama balsui nutilti. - Jie suprato, kad mes nesame tiesiog figūros. Mes esame jėga.
Mazikyna švelniai linktelėjo, bet tada staiga sustingo. Ji nukreipė žvilgsnį virš manęs į įėjimą, o veido išraiška pasikeitė. Pajutau tą patį jausmą, ir prieš dar spėdama atsigręžti, jau žinojau, kas ten stovi.
Prie įėjimo į menę stovėjo Amiras. Jis buvo apsirengęs įprastai, jo apranga, kaip visada, tvarkinga, tačiau akyse švietė keistas susirūpinimas. Amiras buvo mano mamos patarėjas jau daugelį metų, ir niekada neatvykdavo anksti be rimtos priežasties. Pajutau, kaip širdis neramiai suspurdo, kai jo lūpos trumpam suvirpėjo, kol jis rinko žodžius.
- Jūsų didenybės, – prabilo jis, trumpai linktelėdamas mums abiem, bet jo žvilgsnis greitai nukrypo į mane. – Turiu jums naujienų, kurios, manau, reikalauja jūsų dėmesio.
- Kas nutiko, Amirai? – paklausiau ramiai, bet jaučiausi įsitempusi, tarsi laukčiau smūgio, kuris bet kurią akimirką gali nukristi ant mūsų galvų.
- Tai… apie princą Anakiną, – pratarė jis lėtai, atsargiai stebėdamas mūsų veidus. – Šįryt jis išvyko.
Žvilgsnis akimirką sustingo ant jo. Mintyse viskas susiliejo į vientisą sumaišties srautą — išvyko? Tik prieš kelias valandas mes visi buvome čia, šiame pačiame rūmų komplekse. Žiūrėjau į Amirą, stengdamasi suprasti, ar tai kokia nors metafora, ar įmanoma, kad jis kalba tiesiai.
- Kur išvyko? – paklausė Mazikyna, staigiai pakeldama galvą. Jos balsas buvo tylus, bet jame buvo aštrus, geležinis kraštas. Ji žinojo, kaip ir aš, kad Anakinas taip paprastai niekur neišvyksta.
- Jis išvyko į Hyfeltį, – atsakė Amiras, o jo veide trumpam sušmėžavo nuovargio šešėlis. – Ankstyvą rytą. Išvažiavo su nedidele palyda, nelaukęs jūsų leidimo ar nurodymų.
Mano rankos suspaudė puodelį taip stipriai, kad keramikos kraštas vos pastebimai suvirpėjo. Pajutau, kaip širdis ėmė greičiau plakti. Hyfeltis buvo toli. Pernelyg toli nuo čia. Tai buvo pasienio karalystė, kupina ne tik mūsų šalininkų, bet ir pavojingų intrigų, kur susirinko jėgos, nepritariančios mūsų sąjungai.
- Ar jis nurodė kokią nors priežastį? – paklausiau tyliai, leisdama balsui skambėti griežtai. Amiras trumpam stabtelėjo, tarsi sverdėtų, kaip pateikti atsakymą.
- Jis paliko Jums laišką, – ištiesė man mažą, kruopščiai užantspauduotą voką. Popierius buvo šiek tiek apglamžytas, bet jo kraštai dar kvepėjo vaško aromatu. Pajutau, kaip įtampa manyje tik didėjo. Perplėšiau antspaudą ir greitai peržvelgiau trumpą pranešimą.
Seifere,
Aš privalau keliauti į Hyfeltį. Tai mano sprendimas, ir aš tikiu, kad tai mano kelias. Mano vieta nėra čia, kai jūs, mano pusesserė ir karalienė, kuriate naują pasaulį. Nenoriu būti jame tik šešėlis. Man reikia laiko apmąstyti, kas aš iš tikrųjų esu.
Tikiuosi, kada nors vėl galėsime kalbėti kaip sąjungininkai. Bet kol kas... palieku.
— Anakinas
Žiūrėjau į popierių, rankos kiek drebėjo. Kiekvienas žodis buvo tvarkingas ir aiškus, bet tarp eilučių jutau šaltį. Jis išvyko ne tik todėl, kad ieškojo kelio sau — tai buvo atsisakymas. Atsisakymas būti čia, būti su mumis. Jis atsisakė viso to, ką aš bandžiau jam duoti.
- Jis… – sušnibždėjo Mazikyna, jos žvilgsnis įsmeigtas į laišką mano rankoje. – Jis mus paliko.
- Paliko, – patvirtinau tyliai. Žiūrėjau į trumpus, aštrius žodžius, ir pajutau, kaip mano širdis staiga prisipildo keistos, tuščios tuštumos. – Jis pasirinko eiti vienas.
Mazikyna uždėjo ranką man ant peties, švelniai, bet tvirtai. Jos delnas buvo šiltas, ir pajutau, kaip jos buvimas įsiskverbia per visą šią sumaištį. Pakėliau galvą ir pažvelgiau į ją. Jos akys žiūrėjo į mane ramiai, pilnos užuojautos.
- Jis grįš, – pasakė ji, jos balsas buvo toks tylus, kad vos išgirdau. – Galbūt ne dabar, bet grįš.
Linktelėjau, bet mano širdis vis dar tvyrojo kažkur tarp šių žodžių. Galbūt ji teisi. O galbūt Anakinas niekada nebegrįš. Bet kol kas — jis pasirinko savo kelią.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą