Žvelgiau į svečius, kurie, prisipildę šventinės nuotaikos, suko ratus aplink šokių aikštelę. Juokas ir dainos aidėjo visoje erdvėje, lyg visą įtampą ir rūpesčius, kurie mus slėgė tiek ilgai, būtų nunešęs vėjas. Mazikyna stovėjo šalia manęs, jos raudona suknelė, dabar švelniai žvilganti mėnesienos šviesoje, atrodė kaip gyvas ugnies ir kraujo sūkurys tarp besisukančių porų. Ji juokėsi, žvelgdama į šokančius, o tada atsisuko į mane, švelniai paliesdama mano alkūnę.
- Ar tu kada nors galvojai, kad mūsų vestuvės atrodys būtent taip? – paklausė ji, jos balsas skambėjo lengvai, kupinas nuoširdaus džiaugsmo. – Aš visada įsivaizdavau daugiau… raitelių, kovos šūkių ir chaoso.
Nusišypsojau, trumpam paėmusi jos ranką ir švelniai spustelėjusi.
- Tai tik pirmas mūsų žingsnis į naują gyvenimą, – atsakiau, akimis sekdama svečius, kurie net ir dabar vis dar lūkuriavo, laukdami mūsų dėmesio. – Bet, kaip visada, šiek tiek chaoso mums nepamaišytų.
Ji linktelėjo, o akyse sušvito šelmiška kibirkštis. „
- Galbūt vakaro pabaigoje. Niekada nežinai, kas gali nutikti. - abi nusijuokėme, bet tada pamačiau, kaip į mus artinasi du svečiai — vienas iš jų buvo garbingas Rugorijos ministras, o šalia jo stovėjo Tafardiano ambasadorius, aukštas ir išdidus vyras su griežtais veido bruožais. Jie abu neskubėdami artėjo link mūsų, o Mazikyna staiga tapo rimtesnė, žvilgsnis susitelkė į juos tarsi medžiotojos, stebinčios artėjantį grobį.
- Karaliene Seiferė, princese Mazikyna, – kreipėsi pirmasis Rugorijos ministras, žemai nusilenkdamas, bet jo judesyje buvo matyti įprasta elegancija. – Leiskite pasveikinti jus su šiuo ypatingu vakaru. Rugorijos karalystės vardu linkiu jums sėkmės ir klestėjimo.
- Ministre Evorai, – pasisveikinau aš, grakščiai linktelėjusi. – Dėkojame už jūsų palinkėjimus. Tai — mūsų abiejų bendras siekis. Esame dėkingos, kad Rugorija palaiko šią sąjungą.
- Palaiko, – pratarė jis lėtai, žodžius rinkdamasis labai atsargiai. Jo akys trumpam susitvėrė su ambasadoriaus Tafardiano žvilgsniu, kuris, nors ir tylėjo, visą laiką mus stebėjo. Jo žvilgsnis buvo aštrus, kaip vilko, stebinčio avį, ir pajutau lengvą įtampą, lyg kažkas ore vos pastebimai virptelėjo. – Mūsų karalius tikisi, kad ši sąjunga atneš stabilumą ir taiką visame regione. Rugorija siekia stiprių, patikimų sąjungininkų, kurie užtikrintų, kad kraujas vėl nebus pralietas dėl menkų nesutarimų.
- Tikimės to paties, – atsakė Mazikyna ramiai, bet jos balse girdėjosi plieno aidas. – Serha ir Rugorija kartu yra stipresnės nei atskirai. Visi tie, kurie ieško sąjungininkų, galės rasti paramą mūsų žemėse.
- Taip, žinoma, – įsiterpė Tafardiano ambasadorius, pagaliau ištaręs pirmuosius žodžius. Jo balsas buvo gilus, ramus, bet pilnas potekstės. Jis buvo vyresnis vyras su sidabriniu plaukų sruogų vainiku aplink smilkinius, o jo rūbai buvo papuošti kukliu, bet išraiškingu auksiniu kraštu. - Bet kai kurios karalystės vis dar abejoja, ar ši sąjunga atlaikys spaudimą. Yra jėgų, kurios gali bandyti jus susilpninti. O tai... neabejotinai darytų įtaką visam regionui.
Jo žodžiai tvyrojo ore, o jo akys lėtai nuklydo į Mazikyną, tada vėl į mane. Iškart supratau, ką jis bandė pasakyti. Tai buvo tarsi tylus klausimas: ar mūsų sąjunga, tokia stipri ir graži šį vakarą, galės išlaikyti savo stiprybę, kai prieš mus stos realūs iššūkiai? Ar tai, kas mus jungia, — tik šventės spindesys, ar iš tikrųjų tikra, neišardoma gija?
- Ambasadoriau Morave, – atsakiau ramiai, leisdama balsui skambėti tvirtai. – Sąjungos stiprybę išbando ne išorės grėsmės, o vidinis ryžtas ir pasitikėjimas. Mes abi — ir aš, ir mano žmona — žinome, kad teks kovoti dėl mūsų ateities. Bet mes tam pasiruošusios. Serha ir Rugorija nebekovos viena prieš kitą. Mes stovime viena šalia kitos — prieš bet kokį priešą.
Ministras Evoras akimirką pasikeitė žvilgsniais su ambasadoriumi, tada nuleido galvą su šypsena.
- Žinoma, Jūsų Didenybe. Tikimės, kad šią ryžtingą valią išlaikysite net ir tada, kai kiti bandys jus išbandyti.
Mazikyna, stovėdama šalia manęs, lengvai įkvėpė ir atsitiesė.
- Galbūt tada kitiems teks sužinoti, kad mūsų sąjunga stipresnė nei bet kada, – pridūrė ji tyliai, o jos balsas, nors ir švelnus, dvelkė užtikrinta galia.
Ambasadorius dar kartą linktelėjo, lėtai, o tada peržvelgė mus abi su ilgu, tyrinėjančiu žvilgsniu.
- Na, mes stebėsime, – tarė jis, trumpai nusišypsojęs, bet šypsena buvo beveik bejausmė. – Tafardianas visuomet atidžiai stebi įvykius.
Kai jie abu galiausiai atsitraukė, leidau sau atsipalaiduoti, pajutusi, kaip Mazikyna švelniai paliečia mano ranką, glostydama ją lyg norėdama nuraminti.
- Jie abejoja mumis, – tyliai tarė ji, žvelgdama jiems iš paskos. – Bet juk visada abejoja, tiesa?
- Tiesa, – atsakiau. – Bet jie išmoks. Mes jiems parodysime, kokia iš tikrųjų galinga ši sąjunga.
Mazikyna nusišypsojo, tada pažvelgė tiesiai man į akis.
- Mes parodysime visiems, Seifere. Ir jie nebeturės ko abejoti.
Vestuvių puota baigėsi lėtai ir ramiai, palikdama po savęs malonų šurmulio aidą, kuris dar tvyrojo rūmų koridoriuose. Paskutiniai svečiai atsisveikino, nulenktomis galvomis išsiskirstydami, linkėdami mums ramybės ir laimės. Girdėjau, kaip pamažu nutyla muzikantų melodijos, kaip tarnai švelniai ima tvarkyti tuščius stalus, o sodas už mūsų, vis dar žydintis gėlėmis ir girliandomis, pasidengia minkštu vakaro šešėlių šydu.
Stovėjau šalia Mazikynos prie išėjimo į pagrindinę menę, kai paskutinis svečias — Rugorijos ministras Evoras — galiausiai nusilenkė ir pasitraukė. Jis trumpai pažvelgė į mus abiejų akis, o tada lėtai nusilenkė dar kartą. Niekas nebeskubėjo, niekas nešūkavo ar garsiai juokėsi. Oras tvyrojo ramybėje ir susikaupime. Jaučiausi lyg pamažu grimzčiau į kažkokią mistinę, tylos pripildytą erdvę, kurioje galėjome būti tik mudvi.
- Ar esi pasiruošusi? – tyliai paklausė Mazikyna, jos balsas buvo vos girdimas, švelniai vibruojantis ore tarp mūsų. Ji atsigręžė į mane, o akys žibėjo taip, kaip dar niekada nesu mačiusi.
- Taip, – atsakiau trumpai, bet pajutau, kaip mano balsas sudrebėjo. Ši akimirka, šis vakaras, ši naktis — viskas atrodė taip tikra ir tuo pačiu neįtikėtina. Nuo dabar mes nebebūsime tik dvi sąjungininkės, dvi karalystės vadovės. Dabar mes buvome viena — dvi širdys, sumuštos į tą pačią melodiją.
Ji ištiesė ranką ir pirštais lengvai palietė manąją, tada atsargiai suspaudė. Jos oda buvo šilta ir švelni, o pirštai virptelėjo nuo jaudulio. Lėtai pasisukome ir ėmėme kilti laiptais aukštyn, į mūsų miegamojo sparną. Kelias atrodė toks ilgas, kiekvienas žingsnis aidėjo tyliu ritmu, tarsi pats rūmų oras šnibždėtų: „Štai jos eina.“ Tarnai, sutikę mus koridoriuose, tyliai pasitraukė į šalį, galvas nulenkę, o akyse švytėjo pagarba. Bet niekas nekalbėjo. Šį vakarą mums nebereikėjo žodžių.
Kai pagaliau pasiekėme savo bendrą miegamąjį, stovintį giliai už pačių rūmų menių, durys, atidarytos, laukė mūsų. Mazikyna sustojo prieš pat jas, akimirką įdėmiai žvelgdama į mane. Tada lėtai atsisuko, patraukė mane už rankos arčiau ir atidarė duris.
Viduje degė kelios žvakės, šviesa švelniai žaisdama ant storų, šilkinių užuolaidų ir brangių baldų. Didžiulė lova su baldakimu stovėjo kambario centre, apsupta minkštų pagalvių, išsiuvinėtų gėlių raštais. Švelnus, šiltas kvapas tvyrojo ore — levandų ir jazminų mišinys, kuris akimirksniu ramino ir svaigino.
Mazikyna švelniai uždarė duris už mūsų ir tada sustojo priešais mane. Jos akys, šviesios ir gilios, žiūrėjo tiesiai į manąsias. Akimirką mes tiesiog stovėjome, nejudėdamos, nesakydamos nė žodžio. Širdis plazdėjo krūtinėje, bet tai buvo ne nervingumas. Tai buvo laukimas. Tylus, šventas laukimas.
- Pagaliau, – švelniai sušnibždėjo ji. Jos balsas buvo toks tylus, kad vos jį išgirdau, bet jis persmelkė mane iki pat sielos gelmių. Ji švelniai palinko į priekį, jos pirštai lėtai nuslydo mano plaukais, vos vos paliesdami sruogas. – Mes esame kartu, be niekieno žvilgsnių, be niekieno lūkesčių. Tiesiog… mudvi.
- Tik mudvi, – pakartojau, švelniai liesdama jos ranką, jaučiau, kaip jos pirštai virptelėjo po manuoju prisilietimu. – Tik mes.
Lėtai, neskubėdamos, priėjome prie lovos. Jos rankos įsikibo į manąsias, o tada ji atsargiai pakreipė galvą ir pažvelgė man tiesiai į akis.
- Nuo šios nakties, Seifere, – tarė ji, – Mes esame viena. Karalienė ir karalienė. Sielos ir širdys.
Linktelėjau, jausdama, kaip šiluma užlieja mano kūną. Ši naktis nebuvo apie valdžią, apie mūsų įtaką ar ateities politinius žingsnius. Ši naktis buvo apie mus — mūsų pirmąją bendrą naktį kaip porai, kaip vienai šeimai, kaip sąjungininkėms, tapusioms viena dėl daugiau nei pareiga.
- Tu esi mano namai, Mazikyna, – sušnibždėjau, žvelgdama į jos akis, kurios dabar švytėjo švelnia šviesa. Ji trumpai nusišypsojo ir tada, neatitraukdama akių nuo manęs, palinko arčiau.
Akimirką mūsų lūpos susiglaudė — lėtai, švelniai, kaip pirmas pavasario saulės spindulys, paliečiantis sustingusią žemę. Tai nebuvo skubus bučinys, o gilus ir tikras. Bučinys, kuriame slypėjo ne tik meilė, bet ir pažadas — pažadas būti kartu, kad ir kas nutiktų.
Kai ji atsitraukė, mano širdis plakė taip stipriai, kad rodėsi, girdėsis visame kambaryje. Bet jos rankos liko įsikibusios manųjų, o akys žvelgė tiesiai į mano sielą.
- Tu esi mano šeima, mano karalystė, – sušnibždėjo ji ir tada dar kartą lėtai palinko į priekį.
Šią naktį praleidome kalbėdamos, bučiuodamos, prisiglausdamos viena prie kitos ir leisdamos sau būti tokios, kokios visada norėjome būti: ne karalienės, ne valdovės, o tiesiog dvi mylinčios moterys, suradusios ramybę viena kitos glėbyje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą