Pavasaris pagaliau atkeliavo į Serhos žemę. Visą rytą rūmuose sklandė virpantis laukimo jaudulys, lyg pati gamta sustotų įkvėpusi, laukdama to, kas įvyks. Už aukštų rūmų langų soduose buvo matyti pirmieji žali pumpurai, kurie trūkinėjo tarsi ilgos žiemos gniaužtai. Žydėjo vyšnios, jų baltos žiedų gijos lėtai sūpavosi ore, kai vėjas dvelkė pro rūmus, nešdamas švelnius kvapus ir šnabždesius, kurie susipynė su tyliai skambančiais varpų dūžiais.
Stovėjau savo kambaryje, apsupta tarnaičių, kurios tyliai šurmuliavo aplink mane — pirštai meistriškai segė sagas, tvarkė drabužio klostes ir glostė sunkų, baltą nuometą, kuris krito nuo mano pečių kaip žėrintis krioklys. Suknelė buvo tokia lengva, tokia šviesi, kad jaučiausi tarsi pati būčiau šviesa, plevenanti oru. Ji buvo papuošta smulkiais, sidabriniais siuvinėjimais, kurie atrodė lyg ledo raštai ankstyvą rytą. Kiekviena detalė buvo puikiai apgalvota — suknelės klostės, rankovės, kurios švelniai apglėbė rankas, ir aukso siūlais išsiuvinėtas Serhos herbas prie širdies.
Bet mano akys ne kartą nuslydo į langą, pro kurį buvo matyti didžiulė ceremonijos aikštė apačioje. Ten, tarp žydinčių sodų ir gausiai išpuoštų gėlių girliandų, susirinko svečiai — kilmingieji iš visų karalysčių, ambasadoriai, generolai, dvariškiai ir netgi tie, kurie atvyko iš pačios Rugorijos, mano sužadėtinės tėvynės. Tai buvo dviejų tautų šventė, ir ši akimirka buvo svarbesnė nei bet koks mūšis ar taikos susitarimas.
Jaučiau, kaip rankos virpa. Įkvėpiau giliai, bandydama nuraminti širdį. Šios dienos laukiau mėnesius, šią dieną kūriau savo mintyse daugybę kartų, bet dabar, kai ji pagaliau atėjo, jaučiausi lyg mergaitė, pirmąkart pasirodanti prieš visą pasaulį. Dalis manęs norėjo išskubėti iš kambario, bėgti pro visas išpuoštas sales ir tiesiog stovėti priešais ją — vienintelę, dėl kurios visa ši šventė vyko. Mazikyna... kaip ji atrodė dabar? Ar ji taip pat jaudinosi? Ar jos širdis plakė taip pat stipriai kaip manoji?
- Jūsų didenybe, – sušnabždėjo viena iš tarnaičių, atsargiai įsegdama paskutinį brangakmenį į mano plaukų pynę. Ji švelniai palietė mano petį ir atsitraukė, leisdama man atsistoti. – Jūs pasiruošusi.
Pažvelgiau į veidrodį — vaizdas buvo kvapą gniaužiantis. Tyliai įkvėpiau, susikaupiau ir linktelėjau sau. Taip, aš buvau pasiruošusi.
Žengiau pro duris, pajusdama, kaip visas rūmų garsų srautas susilieja į bendrą triukšmą: žingsniai, šnabždesiai, muzikos garsai, varpų dūžiai ir iškilmingų giesmių aidas. Apsidairiau, matydama tarnus, rikiuojančius dekoracijas, ir svečius, lėtai traukiančius į pagrindinę aikštę. Kiekvienas jų sustojo, nusilenkė ir iš paskos sekė mano žingsnius. Bet jų žvilgsniai, visas tas spindintis minios dėmesys atrodė blankus, lyg būčiau stovėjusi ne čia, o kažkur toli.
Kai pagaliau pasiekiau didžiąsias duris, kurios vedė į sodų aikštę, laukianti garbės sargyba vienu metu atidengė savo ginklus, leisdama man praeiti. Akimirką stabtelėjau, įkvėpdama gaivų, žydintį orą. Priešais mane buvo išklotas baltų gėlių takas, vedantis tiesiai prie altoriaus, kur stovėjo Mazikyna.
Ji atrodė nuostabiai. Jos suknelė, kitaip nei maniškė, buvo giliai raudona, austa iš sunkaus Rugorijos šilko, kurio spalva tviskėjo kaip pati gyvybė tarp šaltos žemės. Rankovės buvo plačios, tarsi sukurtos tam, kad apkabintų visą pasaulį, o ant juosmens tviskėjo auksinė diržo sagtis, inkrustuota smaragdais, simbolizuojanti jos tėvynės klestėjimą. Plaukai buvo surišti į aukštą kuodą, įpinti gėlių vainikais ir perlų sruogelėmis, o akys, įsmeigtos tiesiai į mane, spindėjo taip ryškiai, kad viskas aplinkui tarsi išblėso.
Akimirką stovėjome ties dviem tako galais, o svečiai aplink mus virto tik miglotomis figūromis. Niekas nebesvarbu. Tik mes. Pajutau, kaip širdis vėl pradeda plakti stipriai, bet šįkart tai buvo džiaugsmo, nebe baimės ar nerimo plakimas. Kiekvienas žingsnis, kurį žengiau į priekį, atrodė kaip mūsų bendros kelionės simbolis — žingsnis į naują erą, naują pasaulį, kurį mes kursime kartu.
Kai galiausiai priėjau ją, kai mūsų rankos susiliejo ir stovėjome ten, akis į akį, laikas sustojo. Muzika nutolo, šnabždesiai išblėso, ir likome tik mes dvi — Mazikyna, mano sužadėtinė, mano partnerė, mano viskas.
- Tu atrodai… neapsakomai graži, – sušnibždėjau, pirštais švelniai liesdama jos ranką. Jaučiau jos švelnią odą, šiltą ir gyvą, ir pajutau, kaip visas kūnas nusiramina.
- Tu taip pat, mano karaliene, – atsakė ji su lengva šypsena, lūpomis vos vos paliesdama mano skruostą. Akimirka buvo tokia intymi, tokia asmeniška, kad galėjau prisiekti, jog net vėjas nustojo šnarėti medžių lapuose.
Tada, lyg iš toli, pasigirdo dvasininko balsas, kviečiantis mus prie altoriaus. Mūsų rankos susipynė, ir lėtai, žingsnis po žingsnio, priėjome prie jo. Ceremonijos žodžiai, iškilmingi ir didingi, plaukė pro mane, bet aš girdėjau tik Mazikynos balsą, kai ji tyliai ištarė savo įžadus.
- Prisiekiu būti tavo, stovėti greta per džiaugsmą ir audras, kurias atneš gyvenimas. Prisiekiu saugoti ir mylėti ne tik tavo karalystę, bet ir tavo širdį. - jos akys sužibo, kai ji paėmė mane už abiejų rankų. – Tu esi mano šviesa, Seifere.
Kai galiausiai ištariau savo priesaiką, kai įtvirtinau savo įžadus ne tik jai, bet ir visam pasauliui, pajutau, kaip visas kūnas palengvėja. Tarsi būtų dingęs visas nerimas, visos baimės, visos abejonės.
- O dabar, – dvasininkas prabilo garsiai, jo balsas nuskambėjo per visą sodą, – Aš skelbiu jus ne tik valdovėmis, bet ir sielų sąjungininkėmis, per amžius viena kitą mylinčiomis. Tegul jūsų sąjunga tampa šviesa visiems.
Po ceremonijos rūmai ir sodai virto tikra džiugesio oaze. Prieš kelias savaites dar pilkos ir šaltos rūmų sienos dabar alsavo šiluma ir gyvybe. Kiekvienas kampas buvo išpuoštas gausybe gėlių girliandų, kvepiančių pavasario žiedais — alyvomis, jazminais ir rožėmis. Aukštai virš mūsų plazdėjo vėliavos su Serhos ir Rugorijos herbais, sujungtais į vieną — tai simbolizavo mūsų sąjungą ir naująją erą, kurią mes pradėjome. Viskas mirgėjo nuo šviesų, puošmenų ir svečių šypsenų.
Didžioji šventė vyko rūmų soduose, kur buvo išstatyti ilgais linais apkloti stalai su tauriomis vaišėmis — šaltieji gėrimai, garuojantys kepti fazanai, vaisių krepšiai ir gausybė kitų patiekalų, kurie dvelkė prieskoniais ir viliojo kiekvieną, norintį pasimėgauti iškilmingu puotos grožiu. Svečiai, apsisiautę prabangiais drabužiais, juokėsi, gėrė ir šoko pagal muziką, kuri sklido iš visur aplinkui, susiliejusi su džiugiais pašnekesiais. Ši diena buvo šventė ne tik mums, bet ir visai karalystei. Tai buvo ženklas, kad taika, dėl kurios taip ilgai kovojome, tapo tikrove.
Aš sėdėjau prie mūsų garbės stalo, šalia Mazikynos, kurios šviesiai raudoni drabužiai tviskėjo kaip rubinas vakarėjančios saulės spinduliuose. Ji šypsojosi, jos akys švytėjo džiaugsmu, kai šventės svečiai priėjo vienas po kito — išdidūs didikai, ambasadoriai ir riteriai, kurie norėjo pagerbti mūsų sąjungą. Kiekvienas jų linkėjo klestėjimo ir ilgų metų taikos, jų žodžiai skambėjo kaip malda dėl mūsų bendros ateities.
Bet mano akys vis ieškojo vieno žmogaus. Žmogaus, kurio veidą norėjau pamatyti — net jei žinojau, kad tai nebus lengvas susitikimas.
Anakinas stovėjo šalia šventinės aikštės, kiek nuošaliau, lyg šešėlyje, o aplink jį šurmuliavo ir juokėsi kiti svečiai. Jo veidas buvo įtemptas, akys stebėjo mūsų stalą su ta pačia neišnykstančia išraiška: tamsios, gilios, pilnos emocijų, kurių jis niekada iki galo neatskleidė. Jo apranga buvo tamsiai mėlyna, puošni, bet kukli — išdidi, bet be papildomų papuošimų, lyg jis būtų atėjęs čia ne švęsti, o liudyti mums dviejų priešingų karalysčių teisės. Šis kontrastas tarp jį supančios džiaugsmingos šurmulio ir jo paties rimties kirto man per širdį.
Staiga mūsų žvilgsniai susitiko. Akimirką, kuri atrodė kaip amžinybė, laikiau jo žvilgsnį, bandydama suprasti, ką jis jaučia, ką jis galvoja. Bet tada jis lėtai pajudėjo ir žengė link mūsų stalo, atsargiai, tarsi bandytų perbristi per vandenį, kuris galėtų bet kada užtvindyti jį iki pat pečių. Kiekvienas žingsnis atrodė sunkus, kiekvienas jo žvilgsnis kėlė irzlų laukimo jausmą.
Kai pagaliau sustojo priešais mus, akimirkai viskas aplinkui lyg sulėtėjo. Svečiai vis dar kalbėjosi, šokiai tęsėsi, bet visų žvilgsniai nukrypo į Anakiną — į princą, kuris stovėjo priešais mus. Tyla, tokia neįprasta tokioje šventėje, akimirką nuskambėjo ir galiausiai vėl išblėso triukšme. Bet tarp mūsų buvo tik tas įtemptas tylos burbulas.
Mazikyna švelniai suėmė mano ranką po stalu, pirštais liesdama mano delną. Pajutau jos tvirtą palaikymą, bet kartu ir subtilų signalą — ji leido man pačiai nuspręsti, kaip pasielgti šioje akimirkoje.
Anakinas giliai įkvėpė ir trumpai nusilenkė, bet tai nebuvo pagarbus nusilenkimas. Jo judesyje buvo kažkokia aštri ironija, tarsi jis pats kovotų su savimi, nesutikdamas pasiduoti, net ir dabar. Kai pakėlė akis į mane, jo veide žybtelėjo trumpa šypsena — karti, sunkiai užspausta, bet vis dėlto esanti.
- Seifere, – tarė jis, balsas duslus, tarsi pro gerklę būtų prasiėjęs žvėriškas urzgimas. Tada jo žvilgsnis nukrypo į Mazikyną, stovinčią šalia manęs. – Mazikyna.
Jos vardą jis ištarė lėtai, su tokia keista melancholija, kad mano širdis susispaudė. Mazikyna šiek tiek linktelėjo, jos žvilgsnis ramus ir tvirtas. Jos ranka vis dar laikė manąją, bet dabar pajutau švelnų spustelėjimą, tarsi norėdama įspėti mane išlikti budriai.
- Aš… – pradėjo jis, bet tada sustojo, jo žvilgsnis susiraukė, lyg žodžiai būtų jį palikę. Jis atrodė bejėgis, susidūręs su mumis dviem, stovinčiomis čia — vienybėje, kurios jis niekada iki galo nesuprato. – Norėjau jus pasveikinti. Ir… palinkėti. - Paskutinį žodį jis ištarė tarsi per sukąstus dantis. – Tegul jūsų sąjunga atneša… tai, ko norėjote.
Akimirką buvome tik trise — tyliai stebėdami vienas kitą, lyg bandytume išskaityti užslėptus žodžius po paprastu pasveikinimu. Nuoširdumas ir prievarta slypėjo jo balse, sumišę ir kunkuliuojantys kaip dvi nesuderinamos jėgos.
- Ačiū, Anakinai, – atsakiau švelniai, spausdama Mazikynos ranką. – Man tai reiškia daugiau nei bet kas kitas.
Jo lūpose pasirodė kažkas panašaus į šypseną — blanki, vos matoma, bet kartu kupina kartėlio. Atrodė, kad jis pats abejoja savo žodžiais, tarsi jie būtų svetimi jo lūpose.
- Nereikia man dėkoti, – tyliai atsakė jis. – Aš tiesiog darau tai, ką privalau. Kaip visada. - tada dar kartą trumpai linktelėjo, jo akys nusisuko nuo abiejų mūsų veidų. – Sėkmės, Seifere. Mazikyna.
Jis pasitraukė, pasisukęs grįžo atgal į minios šurmulį, palikdamas mus stovėti dviese tarp viso to šventinio spindesio. Tik tada, kai jo siluetas pranyko tarp kitų svečių, iškvėpiau. Mazikyna pasuko galvą į mane ir švelniai nusišypsojo.
- Jis vis dar kovoja su savimi, – tyliai sušnibždėjo ji, o jos balsas buvo pilnas užuojautos.
- Bet jis atėjo, – atsakiau aš, pajutusi, kaip kažkas širdyje atslūgsta. - Ir tai jau pradžia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą