Priešais mane iškilo masyvios medinės durys, už kurių dabar gyveno Anakinas. Giliai įkvėpiau, susikaupdama. Žinojau, kad šis pokalbis bus dar vienas iššūkis. Bet man reikėjo tai padaryti. Jis nesiliovė prieštarauti mūsų vestuvėms ir skleidė nesantaiką, kurios negalėjau ignoruoti. Jei neįveiksiu šio kivirčo dabar, kiekvienas artėjantis mūsų žingsnis bus paverstas kova.
Pastūmiau duris, ir jos sunkiai prasivėrė. Anakino kambarys buvo apšviestas menkomis žvakėmis, jų šviesa driekė ilgus, aštrius šešėlius ant pilkų sienų. Kambarys buvo apstatytas kukliai, kaip jis mėgo: sunkūs, tamsūs baldai, nė vieno nereikalingo papuošimo. Prie lango stovėjo Anakinas — įsitempęs, nugara į mane. Jis buvo susikūprinęs, rankos suspaustos ant lango rėmo, tarsi bandytų iš jo išspausti atsakymą, kurio neranda.
- Anakinai, – prabilau, o mano balsas, nors ir tylus, aidėjo tuščioje erdvėje. Jis akimirką sustingo, bet neatsisuko. Jaučiau, kaip jo kūnas įsitempė dar labiau.
- Ko nori? – galiausiai sušnypštė, bet vis dar neatitraukė žvilgsnio nuo tamsaus kiemo už lango. Už jo, už lango stiklo, snigo — snaigės lėtai krito, tyliai sūkuriais sukdamosi ore. Jos atrodė tokios ramios, priešingai nei šis kambarys.
- Atėjau pasikalbėti, – atsakiau, lėtai įžengdama vidun. Durys užsidarė už manęs, palikdamos mus dviese šioje tvankioje erdvėje. – Negalime toliau taip tęsti, Anakinai. Visi tavo prieštaravimai — visos tos abejonės… Jos griauna Serhos rūmus iš vidaus.
- Serhos rūmus? – staiga apsisuko, akys žibėjo lyg du tamsūs smaragdai. Jis atrodė taip, lyg jame vis dar rusentų vakarykštė liepsna. – Tu rūpiniesi tik savo rūmais, Seifere. O aš — esu čia, įkalintas kaip koks nereikalingas tarnas, stebėdamas, kaip mano teisė į sostą tirpsta su kiekviena diena.
- Įkalintas? – paklausiau lėtai, leisdama savo žodžiams sustoti tarp mūsų lyg sunkiais akmenimis grįstam keliui. – Tu čia ne įkalintas, Anakinai. Tu atvykai savo noru.
- Atvykau, nes mane pakvietėte, – sušnypštė jis, vėl žengdamas žingsnį artyn, jo balsas dvelkė aštriu nuoskaudos kartėliu. – Bet niekas man nepaaiškino, kodėl. Kam reikėjo, kad būčiau čia, jei tik nori paversti mane stebėtoju? - jis mostelėjo ranka, žvilgsnis degė įtūžiu. – Kodėl mane pakvietėte, Seifere? Kodėl iš viso reikėjo mano buvimo čia, jei tu taip užsispyrusi dėl tų vestuvių?
Ilgai žiūrėjau į jį — matydama ne tik tą įsiutusį vyrą priešais save, bet ir praeities šešėlį: berniuką, kuris kažkada šalia manęs buvo kaip brolis, ištikimas sąjungininkas. Tas pats berniukas, kurį serhiečių rūmai sugėrė kaip savą, ir vis dėlto atmetė kaip svetimą. Mano širdyje virpėjo menkas atgarsis prisiminimų, bet tai buvo per daug toli, kad galėtų sustabdyti mūsų ginčą.
- Pakviečiau tave, – prabilau galiausiai, aiškiai ir ramiai, – nes norėjau, kad dalyvautum vestuvėse. - Jis akimirksniu sustingo. Jo akys praplatėjo, lyg būtų laukęs kito atsakymo, lyg šis teiginys jį užklupo nepasiruošusį.
- Vestuvių svečias? – tarė lėtai, ir balsas pasikeitė: vietoje rūstybės atsirado nesupratimas ir kartėlis. – Tu mane kvietei būti… svečiu? - Jo akyse sužibo nuoširdi nuostaba. – Tu manyje matai tik svečią? – šįkart jis jau kalbėjo tyliau, beveik skausmingai.
- Ne tik svečią, – atsidusau. Priėjau arčiau, lėtai žengdama link jo. Mano balsas skambėjo ramiai, bet tvirtai. – Aš norėjau, kad būtum čia ir matytum, kaip karalystės susijungia. Kaip kažkada mes abu stovėjome kartu už Serhos ateitį, taip ir dabar noriu, kad tu būtum mūsų pusėje. Ši santuoka — tai ne tik asmeninis pasirinkimas. Tai karalystės stiprybė. Tu vis dar svarbus, Anakinai. Bet ne kaip priešas. Kaip šeima.
Jo veidas susiraukė, tarsi bandytų suvirškinti mano žodžius. Akimirką jis tiesiog stovėjo, bejėgiškai trūkčiodamas pečiais, jo krūtinė kilnojosi nuo užgniaužtų emocijų. Šviesos ir šešėlių žaismas ant jo veido atrodė beveik tragiškas, kai Anakinas galiausiai atsiduso ir atsitraukė, nusisukdamas nuo manęs.
- Šeima? – pakartojo jis tyliai, tarsi šis žodis būtų sudaužęs jį į šukes. – Šeima… - Jis užsimerkė, o jo kūnas atrodė toks trapus, toks vienišas, tarsi visas pasaulis jį būtų pamiršęs. Bet tada jis staiga pakėlė galvą, o jo akyse vėl sužibo tas pats ryžtas. – Ne, Seifere. Aš negaliu būti šeima. Ne, kol tavo širdis priklauso jai. Ne, kol tu renkiesi ne mane, o ją.
Susiėmiau save, neleisdama jam matyti skausmo, kuris trumpam suspaudė krūtinę.
- Tai ne pasirinkimas tarp tavęs ir jos, Anakinai. Tai pasirinkimas tarp praeities ir ateities. - pajutau, kaip mano balsas vos virptelėjo. – Ir ateitis, kurią mes kuriame, turi būti taiki.
- Taika… – pašaipiai atsiduso jis, lėtai nusisukdamas nuo manęs. – Jeigu galėčiau patikėti, kad tai įmanoma. - Ir tada Anakinas tiesiog stovėjo, nugara į mane, atsisakydamas vėl susitikti žvilgsniais. Staiga visas jo pyktis ir įniršis išblėso, liko tik nusivylimas, kurio aš negalėjau išgydyti.
- Ateik į vestuves, Anakinai, – pratariau tyliai, bet tvirtai. – Būk ten ne kaip priešininkas, o kaip pusbrolis.
Anakinas stovėjo nugara į mane, o jo siluetas tarsi skendėjo šaltos mėnesienos šešėlyje, sklindančiame pro langą. Jo kūnas atrodė įsitempęs, tarsi jis bandytų surasti kažkokį atsakymą tamsoje už lango. Laikiausi atstumu, rankos neramiai ilsėjosi prie šonų. Nenorėjau dar labiau jo išprovokuoti, bet man reikėjo, kad jis išgirstų. Kad suprastų, ką šios vestuvės reiškia ne tik karalystei, bet ir mums abiem.
- Ateik į vestuves, – pakartojau tyliai, beveik šnabždesiu, bet jis tik papurtė galvą.
- O ką aš ten veiksiu? – galiausiai iškošė, pagaliau atsisukdamas į mane. Jo akys žibėjo, veide šmėstelėjo pasimetimas ir kažkas dar gilesnio — skausmas, kurį jis bandė nuslėpti po kietu įniršio apvalkalu. – Stovėsiu ir žiūrėsiu, kaip tu susižieduoji su ja? Kaip abi dalijatės įžadais ir kuriate ateitį? – jo balsas sudrebėjo, ir akimirką mačiau jį tokį, koks buvo anksčiau: nepykstantį, bet nuoširdžiai sužeistą. – Ką man daryti, kai tu… kai tu tiesiog atstumi mane į šoną ir sakai, kad turiu būti svečias savo pačio karalystėje?
Akimirką įsivyravo tyla, gili ir slegianti. Man reikėjo laiko apgalvoti atsakymą, bet kartu ir žinojau, kad negaliu laukti. Kiekviena sekundė atrodė kaip prarastas tiltas tarp mūsų, ir jei dabar nerasčiau tinkamų žodžių, galėčiau viską sugadinti.
- Tai ne apie tave, Anakinai, – galiausiai prabilau, bandydama susigrąžinti ramų toną. - Ir ne apie tai, kas liks nuošalyje. - Žengiau vieną žingsnį į priekį, bet jis neatsitraukė. Akys liko įsegtos į mane, kupinos skaudaus įtarumo. – Tai apie tai, kad reikia kurti tai, kas išliks. Tai apie mūsų ateitį. Mūsų žmones. Mūsų žemę. Mazikyna ir aš — mes kuriame ateitį, kurioje nėra vietos karams ir nesantaikai. Ir tau joje taip pat yra vieta. Bet kaip šeimos nariui, o ne priešininkui.
Jis sugniaužė rankas, pirštai pabalo nuo jėgos.
- Šeimos nariui, – pakartojo su kartėliu. – Tu vis kartoji tą patį, Seifere. Bet niekada manęs neišklausi. O kaip man priimti tai? - jis mostelėjo ranka, lyg norėtų sugriauti tą nematomą sieną tarp mūsų. – Kaip man stebėti, kaip tu sakai ‘taip’ kažkam kitam, kai… kai aš visą gyvenimą tikėjau, kad būtent aš valdysiu šį kraštą? Kaip tu gali tiesiog stumti mane į šoną ir sakyti, kad tai mūsų abiejų ateitis?
Jo balsas skambėjo per griežtai, per skaudžiai. Jis švokštė, tarsi vos sulaikydamas pyktį, kuris kunkuliavo jame jau daugelį metų. Giliai įkvėpiau, stengdamasi išlikti rami. Reikėjo, kad jis suprastų. Net jei tai, ką ketinau pasakyti, skaudins abu mus.
- Anakinai, – švelniau prabilau, akimis ieškodama jo žvilgsnio. –Aš visada buvau tau artima, kaip draugė, kaip sąjungininkė. - jo veidas dar labiau išblyško, lūpos suspaudė kietą liniją, o aš giliai įkvėpiau, pajusdama, kaip man taip pat skaudu ištarti šiuos žodžius. – Mazikyna man — ne tik partnerė valdant. Ji yra mano širdis. Ji yra mano pasirinkimas. O tu… tu esi mano pusbrolis. Tą, ką jaučiu tau, niekada negalėsiu paversti tuo, ką jaučiu jai.
Akys jam sužibo tarsi nuo šviesos blyksnio, o tada jis nusisuko. Rankos nuslydo nuo lango rėmo, ir jis giliai įkvėpė. Šįkart tyliau, skausmingiau.
- Tu pasirinkai ją, – tarė tvirčiau, bet ne su įniršiu. Dabar tai buvo nuosprendis. –Tai ji užėmė mano vietą.
- Ji užėmė vietą mano širdyje, bet ne tavo vietą mano gyvenime, – atsakiau tvirtai. Priėjau dar arčiau, vos keliais žingsniais atskirta nuo jo. Pajutau, kaip įtampa, vis dar tvyranti ore, įgauna kitokią formą — tai buvo nebesutarimų, bet tikros nuoskaudos ir netekties svoris. – Tu vis dar svarbus, Anakinai. Aš noriu, kad tu būtum šalia, kad matytum, kaip mes statome tai, apie ką kažkada svajojome abu. Ir tikrai tikiu, kad tavo vieta čia — tik ne tokia, kokią įsivaizdavai.
Jis tylėjo ilgą akimirką. Tylėjo taip ilgai, kad atrodė, jog šie žodžiai liks tik tarp šių keturių sienų, paskandinti tamsos ir užgožti skausmo. Bet galiausiai jis pakėlė galvą ir pažvelgė į mane. Veidas vis dar buvo įtemptas, bet akyse nebeliko tokio griaunančio įsiūčio, kuris liepsnojo anksčiau.
- Ir tu nori, kad aš ateičiau į vestuves, – galiausiai prabilo, balsas buvo vos girdimas. – Kad stovėčiau ir stebėčiau, kaip tu sakai jai tuos žodžius? Kaip prisieki nepalikti jos visą gyvenimą?
Aš linktelėjau, lėtai ir apgalvotai.
- Taip, – atsakiau tiesiai. – Noriu, kad būtum ten, nes noriu, kad būtum mano šeimos dalimi. Kad tu taptum kažkuo daugiau nei tik princu, kurį karūna pamiršo. Tu esi vertas daugiau, Anakinai.
Jo žvilgsnis trumpam nusileido, o tada jis vėl pakėlė akis į mane, suspaudęs lūpas. Jo balse buvo kažkas, kas privertė mano širdį skaudžiai susitraukti.
- Aš dar pagalvosiu, – tarė, ir tai buvo viskas, ką jis sugebėjo išsakyti. Bet, Seifere... niekada nebesakyk man, kad tai buvo mūsų abiejų svajonė. Nes aš ją svajojau vienas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą