Mazikyna sėdėjo šalia manęs, šiek tiek pakreipusi galvą ir besistengianti neparodyti emocijų. Bet aš jutau jos nerimą, jaučiau jį vos pastebimame rankų suspaudime, kai ji slėpė jas po stalu. Mūsų žvilgsniai trumpam susitiko — trumpas, vos juntamas akimirkos susiliejimas, kol priešais mus, kitoje stalo pusėje, sujudėjo keli tarybos nariai, keisdami šaltus žvilgsnius ir šnabždėdami vieni kitiems į ausis.
- Taigi, – prabilo ponas Hektoras, vienas iš seniausių ir įtakingiausių mano tarybos narių. Jo balsas buvo žemas ir įsakmus, lyg vis dar manytų, kad jo žodžiai vieninteliai turi prasmę. – Jei jūsų didenybė ir jos... sužadėtinė nusprendė tęsti šią... sąjungą, — žodis „sąjunga“ tarsi išlėkė iš jo lūpų su tam tikru nepasitenkinimo kartėliu, — tada turime nustatyti vestuvių datą.
Prie stalo atsirado popieriaus ritinys — tvarkingas sąrašas, nusėtas galimais renginių laikotarpiais, šventėmis ir kitais politiniais susitikimais. Mačiau, kaip Hektoras trumpam dirstelėjo į mane, tarsi bandytų išskaityti mano mintis. Bet aš išlaikiau ramią, šalčiui abejingą veido išraišką, tiesiog spoksodama į jį virš stalą kertančių popieriaus lapų.
- Pavasaris būtų tinkamas metas, – galiausiai pasakiau, nuleidusi akis į sąrašą. Pajutau, kaip Mazikyna šalia šiek tiek atsipalaidavo, ir tai buvo viskas, ko man reikėjo tęsiant. – Tai bus laikas, kai Serha klestės. Gamta atgims, ir mūsų sąjunga simbolizuos naują karalystės pradžią.
- Pavasaris, – pratarė kitas narys, senukas su sidabro spalvos barzda. – Tai dar už trijų mėnesių. Galbūt... per daug ilgai laukti?
Prieš spėdama atsakyti, iš kairės staiga pasigirdo tas balsas — aštrus, piktas ir kupinas pašaipos.
- Tai per ilgai laukti, – įsiterpė Anakinas, atsistojo staigiai ir sunkiai atsirėmė į stalą. Jo rankos buvo suspaustos į kumščius, o tamsios akys — įsmeigtos į mane. – Tai per ilgai, nes ši sąjunga neturėtų vykti apskritai.
Posėdžių salė staiga nuščiuvo. Tarybos nariai sustingo vietose, lyg netikėdami, kad jis vėl išdrįso prieštarauti man viešai. Pajutau, kaip visų žvilgsniai ėmė lakstyti tarp manęs ir jo — lyg lauktų, kas pirmas pratrūks.
- Anakinai, – tyliai prabilau, bet mano balsas buvo tvirtas. Jis sustingo, akimirkai susiraukęs, bet neatsitraukė nė per žingsnį. – Jei turi ką pasakyti, sakyk dabar. Bet nepamiršk, kad šis klausimas jau buvo nuspręstas.
Jo veidas įsitempė, lūpos susispaudė į siaurą liniją. Iškvėpė sunkiai, lyg bandydamas nuslopinti pykčio bangą, kuri virpėjo kiekvienoje jo kūno dalyje. Pajutau, kaip Mazikyna šalia manęs vos pastebimai pasisuko link jo, lyg ketindama stoti priešais mane, bet delnu atsargiai paliečiau jos kelį po stalu. Ji sustingo, palikusi man erdvės kalbėti.
- Šis sprendimas buvo padarytas be manęs, – pagaliau tarė jis, balsu virpėdamas. – Be mano pritarimo, nors aš turiu teisę pasisakyti. - Jo akys, tamsios ir pilnos aštrių aistrų, persmelkė mane. – Mano kraujas Serhoje stipresnis nei tavo, Seifere. Ši karalystė turėtų priklausyti man, o ne tau ir tavo... – jo žvilgsnis nukrypo į Mazikyną, ir tai, ką mačiau jame, privertė mane įtempti pečius. – ...ne tavo svetimšalei.
Mazikyna akimirksniu atsitiesė, lūpose subangavo kažkas aštraus, bet aš pakėliau ranką, nutildydama ją dar prieš jai pradedant. Lėtai atsistojau, įbedusi akis į Anakiną, kol mūsų žvilgsniai įsisiurbė vienas į kitą, kaip dvi nesutaikomos jėgos.
- Svetimšalė, sakai? – paklausiau lėtai, leidusi kiekvienam žodžiui nusėsti lyg sunkiai uždėtam akmeniui. Jaučiau, kaip mano kraujas ima virti, bet kartu ir išlaikiau ramią, šalčio šypseną veide. – Mazikyna — mano pasirinkta sužadėtinė, mano karalystės partnerė. Kiekvienas čia esantis žmogus, kuris pritaria šiam sąjungos sprendimui, žino, kad mūsų sąjunga užtikrins Serhos klestėjimą.
Anakino veidas vis labiau raudo. Mačiau, kaip jo žvilgsnyje pasirodo pykčio žaibai, ir jis pakėlė smakrą tarsi dar kartą mestų iššūkį.
- Tai ne sąjunga, – atkirto jis, – tai apgaulė. Tu tik bandai išlaikyti valdžią, Seifere. Bet žinok, kad tokia sąjunga nieko nepakeis. Mano teisė į Serhos sostą — vis dar gyva.
Jaučiau, kaip visi tarybos nariai dar labiau įsitempė, kai atsistojau tiesiai prieš jį. Įsmeigiau akis į jo veidą ir tariau, balsu skambančiu kaip įšalusi upė.
- Tavo teisė? Tu manai, kad Serhos sostas — žaislas, kurį gali griebti, kai tik užsigeisi? – Mačiau, kaip jo žvilgsnis sutemo. – Ne. Serhos sostas priklauso ne tam, kuris mano turįs teisę, bet tam, kuris moka valdyti.
Akimirka atrodė, kad jis puls į priekį — rankos sutrauktos, akys tarsi liepsnotų. Bet tada jis staiga atsitiesė, priversdamas save ramiai stovėti vietoje.
- Tai dar nesibaigė, – sušnypštė jis, lėtai iškvėpdamas. Tada, kol dar kas nors spėjo sureaguoti, apsisuko ant kulno ir žengė atgal. Jo apsiaustas plaikstėsi paskui jį, kai jis išdidžiai išėjo iš posėdžių salės, durims užsidarant už jo su kurtinančiu trenksmu.
Atsidusau, atsisėsdama atgal į savo vietą. Posėdis liko sustingęs. Mazikyna, akimis sekusi kiekvieną jo judesį, pagaliau atsitiesė ir įdėmiai pažvelgė į mane.
- Jis nesustos, Seifere...
Įsivyravusios tylos svoris dar tvyrojo ore, kai Anakinas išėjo, palikdamas mus visus sėdėti vienoje įtampoje, lyg tvankus lietaus debesis būtų neišsiliejęs iki galo. Tarybos nariai trumpam tyliai stebėjo užsivėrusias duris, lyg tikėtumeisi, kad jos vėl prasivers ir princas įsiverš atgal, dar įniršęs ir dar atkaklesnis. Bet jis negrįžo. Durys liko uždarytos, o įtampa pamažu išsisklaidė, lyg kambario oras būtų atsigavęs nuo staiga dingusios audros.
- Taigi, – prabilau galiausiai, mano balsas buvo žemas, bet skaidrus. Tarybos nariai akimirksniu atsisuko į mane, jų akys žybčiojo atsargumu. Kelių veiduose mačiau dar likusį susirūpinimą, bet kai kurie atrodė tiesiog pavargę nuo nesibaigiančio ginčo. – Grįžkime prie svarbiausio klausimo. Kaip jau nusprendėme, vestuvės įvyks pavasarį. Noriu, kad viskas būtų parengta iki tada, kai sodai sužaliuos.
Ponas Hektoras nervingai sukrizeno, bet vėl susigrąžino rimtą išraišką. Jo rankos mikliai tvarkė ant stalo išdėliotus lapus su užrašais ir sąrašais.
- Žinoma, Jūsų Didenybe. Tačiau turėtume suderinti keletą detalių. Juk suprantate — karalystė laukia šios šventės su dideliu nekantrumu. Norėtume įsitikinti, kad visa tai taps įsimintinu įvykiu ir… tinkamu politiniu pareiškimu.
Žvilgtelėjau į Mazikyną. Ji sėdėjo tiesiai, nugara įtempta, tačiau akyse degė ryžtas. Mūsų vestuvės nebuvo vien tik asmeninis pasirinkimas — jos buvo karalystės simbolis, pažadas visiems, kad ši sąjunga stiprins Serhą ir suteiks galimybę karalystėms susivienyti taikoje. Tai buvo mūsų bendra pareiga.
- Pavasaris bus tobula pradžia, – pritarė ji tyliai, bet tvirtai, žodžiai skambėjo aiškiai ir užtikrintai. - Bet mes neturime daug laiko, kad parengtume viską tinkamai. - ji perbėgo akimis per stalą nuklojančius pergamentus, kiekvieną siūlomą datą ir įrašus apie dvariškių kvietimus, renginių eiliškumą ir iškilmingas ceremonijas. - Norėčiau, kad šventė atspindėtų ne tik Serhos, bet ir mano gimtinės dvasią. Kai kurie papročiai iš Onduno — tai būtų ženklas ir mano žmonėms, kad jų kultūra bus gerbiama ir puoselėjama.
Nariai sujudo. Keli iš jų nervingai pasimuistė, akivaizdžiai nustebinti Mazikynos prašymo. Serhos rūmuose Onduno tradicijos visada buvo laikomos šiek tiek pernelyg laukinėmis, egzotiškomis. Aš pastebėjau, kaip keletas veidų susiraukė vos išgirdę žodį „Ondunas“. Bet dabar nebuvo laikas sentimentams. Žinojau, kad tai, ką Mazikyna siūlė, nebuvo tik simbolinis gestas — tai buvo tiltas tarp mūsų tautų, kurį privalėjome pastatyti tvirtą ir patikimą.
- Manau, tai puiki idėja, – tariau, leisdama savo balsui skambėti griežtai. Jutau, kaip mano žodžiai nuslopina bet kokius prieštaravimus, sklindančius nuo tarybos narių. - Tai turi būti šventė abiejų karalysčių garbei. Noriu, kad į šventę būtų įtraukti ir Onduno muzikantai, ir amatininkai. Parodykime, kad mūsų sąjunga — ne tik simbolis, bet ir pažadas visiems šios žemės žmonėms.
Ponia Marla, viena iš seniausių narių, palinko į priekį, pirštais perbėgdama per sąrašus. Jos veidas buvo ramus, bet akyse spindėjo gudrumas.
- Žinoma, Jūsų Didenybe. Bet ar mes galėsime užtikrinti, kad kiekviena smulkmena bus derama? – atsargiai paklausė ji. – Kai kurios Onduno šventės yra… Ji trumpam sutriko, ieškodama tinkamo žodžio. - Garsėja laisvumu.
Mazikyna ramiai pakėlė smakrą.
- Niekas neprašys jūsų dalyvauti mūsiškuose šokiuose, ponia Marla, – sušnibždėjo ji, jos balsas buvo vos vos girdimas, bet aš aiškiai jutau užslėptą pašaipą. – Bet, kaip mano karalienė minėjo, tai yra šventė abiejų karalysčių. Ir kiekvienas atspalvis bus gerbiamas.
Pajutau, kaip šypsena vos palietė mano lūpas, ir greitai nuslėpiau ją. Mazikyna turėjo savo būdų priversti rūmų tarybą jausti savo vietą. Staiga, visi tie šaltai protingi žmonės atrodė šiek tiek mažesni ir mažiau reikšmingi priešais ją.
- Taigi, – tarė ponas Hektoras, atgavęs savitvardą, – derinsime tiek Serhos, tiek Rugorijos tradicijas. Turime tiksliai nustatyti datas. Siūlau pavasario vidurį — balandžio pradžią.
- Tuo metu sodai bus pilni pirmųjų žiedų, – pridūrė Marla, lyg su tuo norėdama užglaistyti anksčiau išsakytą abejonę. – O svečiai iš tolimų kraštų jau bus čia. Turėtume pasikviesti ir kitų karalysčių ambasadorius — tai galėtų būti puiki proga parodyti, kad jūsų sąjunga — taikos ir klestėjimo garantija.
- Puiku, – linktelėjau. – Vestuvės įvyks balandžio pradžioje. Ir, ponia Marla, pasirūpinkite, kad kvietimai būtų nusiųsti kuo greičiau. - Tada atsisukau į Mazikyną. – O tu, Mazikyna, pateik man sąrašą žmonių, kuriuos norėtum matyti iš savo šalies. Noriu, kad šis renginys būtų toks, kokio dar nematė nei viena karalystė.
Mazikyna man šyptelėjo — tas šiltas, vos matomas šypsnys buvo skirtas tik man, ir joje mačiau ne tik dėkingumą, bet ir ramybę. Šiandien mes buvome daugiau nei sužadėtinės. Šiandien, prieš visą tarybą, mes buvome sąjungininkės, kovojančios už bendrą tikslą.
- Žinoma, mano karaliene, – tarė ji, o jos balsas skambėjo kaip tylus prisipažinimas. - Aš pateiksiu tau sąrašą. Ir kartu sukursime šventę, kuriai neprilygs jokia kita.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą