Kai įėjau į savo kambarį ir tyliai uždariau duris, kambarys buvo tamsus ir šaltas. Tik keletas žvakių skleidė švelnią šviesą, atsispindinčią ant sunkiai šilkiniu audiniu užklotos lovos. Už lango tyliai sūkuriais sukosi snaigės, krisdamos į ramią nakties tamsą. Atrodė, kad žiema, kaip ir aš, negali nurimti, negali sustoti. Širdis vis dar plakė greitai, primindama man kiekvieną Mazikynos prisilietimą.
Sustojau prie lango, rankos tyliai ilsėjosi ant medinio palangės krašto. Mėnulis, švytintis aukštai nakties danguje, skleidė šaltą šviesą, o aplinkui stovintys pliki medžiai, apkloti sniego dangalu, atrodė lyg vieniši žiemos sargai. Atsilošiau, užmerkiau akis ir leidausi į sūkurį minčių, kurios nepaliaujamai veržėsi į paviršių.
Jaučiau Mazikynos rankas ant savųjų, mačiau jos veidą vos per kelis centimetrus nuo manęs, kai lėtai lenkėmės viena prie kitos. Jos lūpos — minkštos ir švelnios, vos sudrėkusios nuo įkvėpto oro — vos tik prisilietė prie manųjų, bet to prisilietimo užteko, kad viskas manyje persismelktų, pervertų iki pat širdies gelmių. Tas jausmas, tas tirpstantis žinojimas, kad visa, ko man reikia, jau yra čia, priešais mane… Bučinys buvo toks tikras, toks gyvas, kad dabar net ir stovėdama viena šaltame kambaryje jaučiau Mazikyną taip arti, lyg ji būtų čia, lyg jos kvėpavimas dar sklistų prie mano odos.
Pasukau galvą į lovą, kur manęs laukė sunkūs, pūkiniai užklotai, bet mintis apie miegą atrodė neįmanoma. Kaip galėčiau užmigti, kai visos kūno dalys, kiekviena ląstelė dar virpa nuo ką tik patirto bučinio? Iš lėto nusivilkau sunkų apsiaustą, rankos lengvai drebėjo. Paliečiau savo plaukus, dar prisimindama, kaip jos pirštai švelniai slinko man per sruogas, ir širdis iš lėto vėl ėmė daužytis. Įkvėpiau giliai, stengdamasi ją nuraminti.
„Ramiai, Seifere,“ – tyliai sušnibždėjau pati sau. Bet raminimas nieko nepadėjo. Tai, ką jutau, buvo kažkas daug daugiau nei jaudulys. Tai buvo laukinis, nesuvaldomas jausmas — tarsi būčiau pati snaigė, suvirpinta vėjo, paleista į nakties tamsą. Kiekviena prisiminimo detalė — jos žvilgsnis, užuomina apie šypseną, net ir tas tylus, trūkinėjantis atodūsis, kai mūsų lūpos susijungė — visa tai virpėjo manyje ir neleido nurimti.
Ėmiau vaikščioti po kambarį, delnais liesdama šaltas akmens sienas, pirštais braukdama per išsiuvinėtą staltiesės kraštą. Niekas nepadėjo. Sienos buvo per siauros, per šaltos, per svetimos. Mano kūnas buvo čia, bet mintys klajojo kažkur toli, atgal prie jos. Kas dabar buvo tarp mūsų? Kas nutiks rytoj, kai susitiksime akis į akį ir bandysime grįžti prie savo pareigų?
Suėmusi save už rankų, sustojau priešais židinį, kuriame vos ruseno keli paskutiniai anglies gabalai. Tyliai uždėjau rankas ant kaklo, tarsi bandydama sulaikyti šilumą, kurios nebegalėjau rasti savyje. Jaučiau, kaip kūnas vis dar dega, tarsi dar būčiau jos glėbyje. Atsisėdau ant lovos krašto ir nuleidau galvą, tarsi galėčiau rasti atsakymus grindų raštuose.
Ką reiškė šis bučinys? Ką jis reiškė mums? Buvome tik dvi moterys, dvi karalystės, tvirtai stovinčios priešais pasaulį. Bet kartu — mes buvome kažkas daugiau. Jos žvilgsnis, pilnas jausmo, tas švelnus prisilietimas prie mano veido, kai jaučiau, kad esu matoma ne tik kaip valdovė, bet ir kaip žmogus, kurį ji iš tiesų suprato…
Įkvėpiau giliai ir pajutau, kaip akys užsimerkia nuo nuovargio. Nuo emocijų, kurios veržėsi į paviršių kaip audros bangos. Bet kaip galėčiau užmigti? Kaip galėčiau ilsėtis, kai visas kūnas, visas mano vidus, vis dar alsuoja jos vardu? Pasilenkiau į priekį, alkūnėmis atsirėmusi į kelius, ir leidau šilumai užlieti mane iš vidaus. Atsiminimas vėl ir vėl sukosi galvoje: tas bučinys, tas trapus, bet kartu toks tvirtas prisilietimas, kai buvome tik mes dvi — be pasaulio, be karalysčių, be intrigų. Tiesiog Seiferė ir Mazikyna.
Už lango snaigės vėl ėmė suktis, nešamos stipresnio vėjo. Tyliai, kaip ir tas pirmasis bučinys, jos krito ant žemės ir pasiliko ten, kur buvo lemta. Taip pat ir šis jausmas — jis jau buvo čia, mano širdyje, ir niekur nebedings.
Tą naktį negalėjau užmigti. Vis vaikščiojau po kambarį, stebėjau mėnesieną pro langą ir vėl mintyse grįždavau prie tos akimirkos. Kol galiausiai atsisėdau prie lango ir leidausi, kad buvau tiesiog užvaldyta jausmų. Žinojau, kad rytojus atneš atsakymus — arba dar daugiau klausimų. Bet dabar… Dabar buvau tik aš ir prisiminimas, likęs ant lūpų kaip neišnykstantis, švelnus bučinys.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą