Princas Anakinas jau stovėjo priešais mus, nugarą atsukęs į visus dvariškius. Jis atrodė kaip įsiutęs vilkas — aukštas, tvirtas, griežtas veidas švietė užslopinta pykčio ugnimi. Jo akys, tamsios it žiemos naktis, buvo įsmeigtos tiesiai į mane, o lūpos trūkčiojo nuo vos sutramdyto įniršio. Net ir apsigaubęs sodriai mėlyna serhiečio didiko mantija, atrodė, lyg vos išlaikytų save vietoje, taip įtemptai stovėjo, rankos tvirtai įsikibusios į kėdės atkaltę priešais jį.
- Taigi, karaliene Seifere, – prabilo jis giliu, kiek užkimusiu balsu. Kiekvienas jo žodis skambėjo lyg priekaištas, persmelktas šalčio, kuris nebuvo susijęs su žiemos vėju lauke. – Nagi, papasakok man, kaip nusprendei įtraukti ją į šią sąjungą? Jis šveitė žodį „ją“ taip, tarsi Mazikyna būtų koks nors svetimkūnis mūsų karalystėje. Pajutau, kaip Mazikyna vos pastebimai krūptelėjo šalia manęs, bet akimirkos susilaikymo pakako, kad ji vėl atsitiestų, veide sušmėžavus šaltai šypsenai.
Aš neatsakiau iškart. Lėtai nusileidau prie stalo, įsitaisydama kėdėje pačiame jo gale. Prieš mus tvyrojo puota, kuri paprastai būtų traukusi dėmesį, bet šiandien nė vienas iš mūsų nesusivertė nė kąsnio. Anakinas stovėjo priešais, dar nė nesėdęs. Pajutau, kaip į mane suveriami visų salėje esančių dvariškių žvilgsniai. Jie laukė. Visi laukė.
- Prince Anakinai, – tariau tyliai, bet aiškiai, – tai nėra tavo sprendimas. Mes su Mazikyna pasirenkame savo kelią, kaip ir karalystės ateitį. O ši sąjunga tik sustiprins Serhos sosto valdžią.
Jo veidas paraudonavo, lyg kiekvienas mano žodis būtų dar labiau kurstęs tą liepsną, kuri jau degė jo viduje. Jis trenkė kumščiu į stalą, taurės lengvai suspirgėjo nuo smūgio.
- Sosto valdžią?!“ – sušnypštė jis. – Tu išdavei karalystę, ketindama tuoktis su ja, užuot rinkusi tą, kuris turi teisę valdyti! Tai turėjau būti aš! - Jo balsas staiga nutilo, įtempdamas orą aplink mus, ir jis lėtai pasilenkė arčiau. - Serha priklauso man, Seifere. Tu tik... laikinai čia sėdi.
Žvelgiau tiesiai į jo akis, jausdama, kaip mano viduje sukyla ramybė, kurią įgijau per trumpą valdymo laiką. Tai buvo pykčio, nuoskaudų ir reikalavimų siena, kurią daugybė varžovų bandė įveikti, bet ne vienas nepalaužė. Anakinui buvau pavojinga, bet ši akimirka, kai jis širsta čia, o aš stoviu ramiai prieš jį, buvo mano triumfas.
- Ir tu galvoji, kad Serha tavęs klausys, jeigu valdysi ją taip, kaip valdai savo liežuvį dabar? – paklausiau su šaltu, aštriu tonu. - Tu kalbi apie galią ir valdžią, bet visa, ką šiandien matau — tai įsiutęs berniukas, nepatenkintas žaislo praradimu. - Mano balsas buvo aštrus kaip peilis, ir jis trumpam sutriko. Akimirką salėje tvyrojo mirtina tyla. Niekas neišdrįso nė krustelėti.
- Tu drįsti... – Anakinas pradėjo, bet Mazikyna žengė į priekį, nutraukdama jį staigiu judesiu. Ji atsistojo tiesiai tarp mūsų, stovėdama išdidžiai, veidas suakmenėjęs.
- Karalystė priklauso ne tam, kuris jos trokšta, o tam, kuris moka ją saugoti, – tvirtai tarė ji. - Jos balsas buvo žemas, bet drebantis nuo sulaikomo įniršio. – Ir mano karalienė tai darė nors ir trumpai, kai tu buvai užsiėmęs keršydamas už įsivaizduojamus įžeidimus. Nevaldyk čia, prince, lyg būtum šios žemės šeimininkas. Mes niekam neatiduosime Serhos, o tavo vieta – ne ant sosto, bet prie jo.
Anakino veidas tapo kietas kaip akmuo, o žvilgsnis nukrypo į Mazikyną, lyg norėtų ją sužeisti vien savo žodžiais. Bet jo pyktis buvo bejėgis prieš jos tvirtumą. Jis atsitraukė žingsniu, jo akys lakstė tarp mūsų, veidas blyško nuo įsiūčio.
- Tai reiškia karą, Seifere, – pagaliau iškošė jis, rankos atrodė pasirengusios įsikibti į kalaviją. -Jei pasirinkai ją, tada laikykis. Nes ateisiu ne vienas.
- Tavo grasinimai man nieko nereiškia, Anakinai, – tariau aš ramiai, bet griežtai. – Sėskis. Mes čia ne tam, kad klausytume tavo pykčio. Jei nori kalbėtis apie taiką, daryk tai kaip žmogus, o ne įsiutęs vaikas.
Jo kūnas suvirpėjo, ir jau pamaniau, kad jis vėl puls į žodžių ataką, bet galiausiai tik tyliai įkvėpė ir atsisėdo, sunkiai trenkdamas kėdę į grindis. Net ir atsisėdęs jis atrodė kaip žvėris narve, bet šįkart jo šypsena buvo lėta ir pavojinga.
- Kaip norite, karaliene, – sumurmėjo jis, akys vis dar įsmeigtos į Mazikyną. – Bet ši sąjunga — jūsų abiejų pabaiga. Žinau daugiau, nei jums atrodo.
Aš sėdėjau nejudėdama, pirštais švelniai paliesdama Mazikynos riešą po stalu, kad pajustų — esu čia, esame kartu. Ir mes nepasiduosime.
- Mes pažiūrėsime, Anakinai, – atsakiau tyliai.
Pietūs baigėsi slogioje, tirštoje tyloje, tvyrojusioje virš mūsų tarsi audros debesis. Niekas nejudėjo, niekas nepakėlė žvilgsnio. Net ir dvariškiai, kurie paprastai nesuvaldomai šnibždėdavosi, šįkart sėdėjo susikaustę, lyg jų žodžiai galėtų praplėšti ore tvyrančią įtampą ir sukelti sprogimą. Anakinas valgė mažai, vos vos liesdamas savo peilį ir šakutę, tarsi kiekvienas kąsnis būtų nuodų kupinas. Akimirką atrodė, kad jis vėl pratrūks — jo akys be perstojo lakstė nuo manęs prie Mazikynos ir atgal, degančios pykčiu.
Galiausiai, kai tarnai tyliai nunešė paskutinius padėklus, jis staiga atsistojo, stumdamas kėdę taip, kad ši triukšmingai sudundėjo į akmenines grindis. Salėje nuskambėjo kelios prislopintos dūsavimo bangos, bet niekas nedrįso prabilti.
- Štai kaip bus, – tarsi vien sau sumurmėjo jis. Jo žvilgsnis trumpam sustingo ties manimi — gilus, šaltas ir grėsmingas. – Jūs dar susitiksite su pasekmėmis. - Tada be kito žodžio apsisuko ir išėjo, sunkiais žingsniais išdidžiai žengdamas pro masyvias duris, jo apsiausto kraštas šlavė grindis tarsi koks keršto šešėlis. Pajutau, kaip lengviau atsikvėpiau, kai galiausiai jis dingo už uždarų durų. Liko tik visiškas tylos vakuumas, kurį netrukus nutraukė atsargus kėdžių girgždesys ir šnabždesiai, kai dvariškiai ėmė keltis ir ramstytis atgal į savo vietas.
Pajutau Mazikynos ranką ant peties, jos pirštai, švelniai palietę mano odą, atnešė keistą, vos juntamą ramybės bangą.
- Eime, – sušnibždėjo ji, švelniai timptelėdama mane už rankos. – Nesėdėkime čia tarp tų tuščių žvilgsnių.
Leidau jai mane nuvesti. Išėjome iš menės, nelaukdamos kitų, ir sklendėme pro tuščius koridorius, kol užnugaryje liko visa rūmų sumaištis ir šnabždesiai. Mazikyna tylėjo visą kelią, bet jaučiau, kaip jos ranka vis stipriau suspaudė manąją. Su kiekvienu žingsniu ji atrodė vis labiau atgimstanti, kol galiausiai sustojome prie jos kambario durų. Ji trumpam pažvelgė į mane — jos akyse švietė keistas ryžtas, lyg būtų nutarusi kažką svarbaus.
- Įeik, – pratarė ji, atsargiai pravėrusi duris. Pajutau švelnų dažų kvapą, vos įžengusi į kambarį, ir širdis akimirką suspurdėjo.
Mazikynos kambarys, visada kupinas šviesos, atrodė kaip jaukus prieglobstis. Langai čia buvo platūs, ir net žiemos šviesa, įkrentanti į vidų, krito švelniai, tarsi per šilko skraistę. Aplink išmėtyti popieriaus lapai ir mažyčiai rašalo dėmelėmis paženklinti pieštukai iškart išdavė, kad ji čia leido valandų valandas. Ties langais stovėjo molbertas su įtemptu šviežiu drobės gabalu.
Mazikyna palydėjo mane iki stalo ir tyliai nustūmė į minkštą krėslą, kuris visada laukė šalia jos kūrybos erdvės. Ji nusijuokė trumpai, greitai užmesdama mano apsiaustą ant stalo krašto.
- Aš noriu tave nupiešti, – pratarė ji staiga, o jos akys įgavo tą keistą, kūrybinį blizgesį, kurį regėdavau tik tada, kai ji visiškai įnikdavo į savo amatą. Prieš spėdama jai prieštarauti ar paklausti, ji jau pasigriebė popieriaus lapą ir ploną anglies pieštuką, kurį, atrodo, visuomet nešiojosi su savimi.
- Kodėl dabar? – paklausiau, šypsodamasi jai. Jaučiau, kaip iš lėto atslūgsta visa įtampa po susitikimo su Anakinu, tarsi Mazikyna sugebėtų savo buvimu išsklaidyti debesis virš mano galvos.
- Todėl, kad tu tokia, kokia esi dabar — stipri, bet tuo pačiu ir šiek tiek pavargusi. Žinau, kaip tu atrodai, kai esi pasiruošusi kovoti, bet šiandien… šiandien matau kitą tavo pusę, – tyliai atsakė ji, mostelėdama man patogiai atsisėsti. Tada įdėmiai pažvelgė į mane, jos rankos suglebusią pozą pavertė tvirta, lyg ištiesintų nematomą peilių liniją.
- Ramiai, – sumurmėjo ji, tarsi kalbėtų ne su manimi, o su pačia erdve aplink mus. Jos ranka lėtai brėžė pirmąsias linijas ant popieriaus — aš stebėjau, kaip iš lėto ima ryškėti mano veido kontūrai. Lyg lietutis braukdamas per žemę, jos pieštukas lengvai slydo drobe, ir mano atvaizdas po truputį ėmė kilti į paviršių.
- Aš noriu įamžinti tave tokią, kokią matau tik aš, – tyliai tęsė ji, nepakeldama akių nuo piešinio. Jos balsas buvo ramus, lėtas. – Kai kiti mato karalienę, stiprią ir grėsmingą, aš matau žmogų, kuris nepalūžta net po sunkiausių akimirkų. Tai noriu įdėti į šį portretą. Tai noriu, kad išliktų mūsų istorijoje.
Akimirką sėdėjau be žodžių. Stebėjau, kaip ji dirba — kruopščiai, pasinėrusi į kiekvieną liniją. Jos veidas buvo susikaupęs, lūpos vos vos prasižiojusios, kai piešė, o kiekvienas mano bruožas, kiekviena linija tarsi atgijo jos akyse. Galiausiai nuleidau galvą, leisdama jai tęsti, nes žinojau, kad jos tyloje slypi viskas, ko negalėjo pasakyti žodžiai.
Leidau jai mane matyti — ne tik kaip karalienę, bet ir kaip žmogų, kuris čia sėdi priešais ją ir leidžia save įamžinti vien jos žvilgsnyje.
Žvakės liepsna tyliai virpėjo prieblandoje, skleisdama švelnų švytėjimą, kuris lėtai judėjo kartu su Mazikynos rankos mostais. Sėdėjau nejudėdama, stebėdama ją — jos veidą apšvietė tik menkutis šviesos ratilas, kai mėnulio spinduliai, prasiskverbiantys pro langą, susiliejo su žvakės švytėjimu, sukurdami vos pastebimą aureolę aplink jos plaukus. Mazikyna dar labiau palinko prie drobės, įsmeigusi akis į paskutines linijas. Kambaryje buvo tylu, girdėjosi tik lengvas popieriaus čežėjimas ir retkarčiais lauke besigirdintis sniego šnarėjimas.
Diena jau seniai baigėsi, ir už lango tvyrojo gili naktis. Už tų didelių, raižiniais puoštų rūmų langų buvo įsivyravusi tikra žiemos pasaka: snaigės, švytinčios sidabriniais šešėliais, sukosi ore, lėtai, atsargiai leidžiamos šalto vėjo. Jos plaukė tyliai kaip vaiduokliai, lyg stebėdamos mus, užsisklendusias čia, tarp tapybos reikmenų ir minkštų pagalvių.
- Dar truputį... – sušnibždėjo Mazikyna, pieštuku brėždama paskutinius, vos matomus potėpius. Jos akys įtemptai sekė kiekvieną liniją, kiekvieną mano veido vingį, tarsi bandytų įsiminti kiekvieną niuansą. Tą akimirką ji atrodė tarsi iškaltas paveikslas — lyg netikra. Veido bruožai sustingę, šviesios akys sukoncentruotos į mane, o lūpose žaidė vos pastebima šypsena, kurią pastebėdavau tik tuomet, kai ji būdavo visiškai panirusi į kūrybą. Kai jos paskutinis potėpis galiausiai palietė drobę, ranka sustingo.
Ji tyliai iškvėpė ir atsitraukė.
- Baigiau, – pratarė, švelniai padėdama pieštuką į šoną. Jos akys švietė — išvargusios, bet kartu ir sužibėjusios nuo jaudulio. Ji žengė žingsnį atgal, leisdama man pamatyti save.
Akies krašteliu peržvelgiau drobę, o širdis suvirpėjo. Portretas buvo nepaprastas. Tamsios mano plaukų sruogos, kurias ji nutapė anglimi, švelniai rėmino veidą, o akys žvelgė tiesiai į ją — šviesios, ramios, bet kupinos tos stiprybės, kurią, kaip sakė Mazikyna, matė tik ji. Nebuvo nė vienos perdėtos linijos, nė vienos nereikalingos detalės — tik tai, kas tikra. Tai buvau aš. Ne karalienė, ne valdovė, o tiesiog Seiferė, kuri šiuo metu sėdėjo prieš ją, tyloje stebėdama savo atvaizdą.
- Mazikyna… – vos išlemenau. Žodžiai strigo, lyg neturėčiau pakankamai oro plaučiuose. Pajutau, kaip jos žvilgsnis, pilnas lūkesčio ir nerimo, įsmigo į mane. Mačiau, kaip ji laukia įvertinimo, bet kartu ir kažko daugiau. Kažko, kas pakankamai iškalbinga, kad užpildytų tarp mūsų atsivėrusią tylą.
Atsistojau ir priėjau arčiau. Rankos vos virptelėjo, kai ištiesiau delną, pirštais vos paliesdama drobę, kol galiausiai pasukau galvą į ją. Ji stovėjo visai arti, jos veidas buvo pusiaukelėje tarp šešėlio ir šviesos, o akys, lyg didžiuliai ežerai, įsmeigtos tiesiai į mane. Su kiekvienu mano judesiu jos krūtinė lengvai kilnojosi, o lūpos vos virptelėjo.
- Tai... – pradėjau, bet baigti neįstengiau. Žodžiai buvo nereikalingi. Mes abi žinojome. - Tai tobula, – sušnibždėjau, pažvelgusi jai tiesiai į akis. Mačiau, kaip jos lūpose subolavo šypsena, o tada žvilgsnis trumpam nuklydo į drobę, tarsi ieškodamas dar kažko, ko galėtų taisyti ar papildyti. Bet ji jau viską buvo padariusi.
- Ne, Seifere, ne tobula, – pratarė ji lėtai, atsargiai. Jos balsas buvo žemas, bet nuoširdus. – Tobula tai, kaip aš tave matau. Tu tokia, kokia esi dabar. - Akimirką abu mūsų žvilgsniai susitiko ir kažkas nutiko. Visa įtampa, visi nesutarimai, net šios dienos įvykiai tiesiog pranyko, liko tik mudvi.
Neskubėdama priėjau dar arčiau, vos keliais centimetrais nutolusi nuo jos, ir pakėliau ranką, švelniai pirštais paliesdama jos veidą. Mazikyna neužsimerkė, bet lėtai įkvėpė, jos akys sekė kiekvieną mano judesį. Tą akimirką žinojau, kad nebegalėsiu išlaikyti atstumo tarp mūsų. Tyliai, kaip šnabždesys, priartėjau prie jos veido.
Už lango vėl sukosi snaigės — didelės, baltos, lyg tylūs liudininkai. Mėnesienos švytėjimas tarsi šviesos šydas krito ant jos veido, ir aš negalėjau atsispirti. Staiga visa toji tylos magija susitelkė į mus abi. Pajutau, kaip jos ranka pakilo ir atsargiai palietė mano skruostą.
Lėtai, vos pajudinusi lūpas, pakreipiau galvą ir prisislinkau dar arčiau. Mazikyna, lyg užburta, taip pat palinko į mane, ir mūsų veidai pagaliau susiglaudė. Iš pradžių vos paliečiau jos lūpas — tai buvo švelnus prisilietimas, lyg snaigės bučinys, toks šviesus ir trapus. Bet kai ji atsakė tuo pačiu, kai mūsų lūpos susijungė, o kvėpavimas tapo vienu ritmu, pajutau, kaip viskas aplink mus ištirpo.
Bučinys buvo tarsi seniai lauktas atsakymas į tylų klausimą, kurį nė viena iš mūsų nedrįso užduoti. Mazikyna atsargiai, lėtai įsikibo į mano pečius, tarsi bijodama, kad bet koks grubesnis judesys viską sugadins. Bet buvau čia — visa, kiekviena esybės dalis susiliejo į šį bučinį, ir jaučiau, kaip šiluma užlieja mus abiem.
Akimirką pasimetusi užmerkiau akis, ir viskas išnyko — rūmai, pavojai, net Anakino grasinimai. Likome tik mes dvi, stovinčios tarp šviesos ir šešėlio, tarp realybės ir pasakos. Ir kai galiausiai atsitraukiau, pirštais vis dar švelniai laikydama jos veidą, supratau, kad ši akimirka priklausys mums amžinai.
Mazikyna tyliai iškvėpė, jos akys buvo plačiai atmerktos ir pilnos tiek jausmo, kad pajutau, kaip mano širdis spurda dar greičiau.
Tavo portretas gal ir baigtas, – tyliai ištarė ji, švelniai paliesdama mano lūpas pirštais, – bet mūsų istorija tik prasideda...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą