Atsidususi atsikėliau iš savo sunkios, minkštomis pagalvėmis išklotos lovos ir pajutau, kaip šalčio gūsis slystelėjo per nuogus pečius. Akimirksniu pajudėjo šešėlis kambario kampe.
- Gero ryto, Jūsų Didenybe, – sušnibždėjo Kordelija, mano ištikima tarnaitė. Ji visada atsirasdavo tada, kai to reikėdavo, taip tyliai, kad kartais atrodė, jog ji tiesiog išnyra iš rūmų sienų. Jos balsas buvo ramus, o žingsniai lengvi it snaigių šnarėjimas. Prieš man dar nespėjus pilnai išsitiesti, Kordelija jau stovėjo su sunkiais, tamsiais drabužiais rankose.
- Kaip miegojote po tokios nakties, Jūsų Didenybe? – paklausė ji, akimis greitai permetusi mano veidą, tarsi bandytų įžvelgti nuovargio ar ligos ženklus.
- Gana gerai, nors galva dar sunkoka, – šyptelėjau. – Bet vakarykštis džiaugsmas buvo to vertas. Atsisėdau ant krašto, leisdama jai apsiausti mane šiltu, kailiu apsiūtu apsiaustu. Kordelija dirbo su tokia meistriška tyla, kad kartais užmiršdavau, jog šalia manęs vis dar yra kitas žmogus. Bet jos rankų prisilietimas buvo švelnus ir dėmesingas.
- Visi šįryt apie jus kalba, Jūsų Didenybe. Sako, kad Jūsų laimikis — puikus simbolis karalystės klestėjimui, – kalbėjo ji, lygiai ir ramiu tonu, tvarkydama mano plaukus. Ji juos šukavo lėtai ir atsargiai, lyg atgaivindama kiekvieną sruogą po ilgos nakties. - O princesė Mazikyna šįryt, kiek girdėjau, irgi atrodė puikiai nusiteikusi.
Atsisukau į ją ir mačiau, kaip jos lūpose šmėsteli menka, beveik nepastebima šypsena. Kordelija, kaip ir visi rūmuose, mėgo Mazikyną ir dažnai leisdavo sau mažas, vos jaučiamas užuominas apie mus abi. Bet jos akyse mačiau kažką daugiau nei tarnaitės lojalumą — buvo ir rūpestis, tarsi ji pati savo mintyse matuotų kiekvieną mano judesį.
- Mazikyna žino, kaip pagyvinti rūmus, – atsakiau, o Kordelija tik linktelėjo, užsegdama sunkias, auksinėmis siūlėmis išsiuvinėtas rankogalių sagtis.
- Taip, Jūsų Didenybe. Bet šįryt jūs irgi turite žibėti, – pridūrė ji, tyliai ir švelniai įsegdama mano segę prie krūtinės, tada atsitraukė žingsniu ir akimirką sustingo, lyg laukdama mano pritarimo. Pažvelgiau į savo atvaizdą veidrodyje — su jos rankų pagalba mano juodi plaukai buvo sukelti į elegantišką kuodą, dekoruotą sidabriniais siūlais. Auksinė suknelė, tviskanti kaip šerkšno raštai, man suteikė didybės ir šaltos, bet kartu ir šviesios elegancijos.
- Ačiū tau, Kordelija. Vėl padarei stebuklą, – pasakiau, o ji tik kukliai nusišypsojo, žemai nusilenkdama.
- Toks mano darbas, Jūsų Didenybe, – tyliai ištarė, tada dar kartą apžiūrėjo mane, tvarkydama paskutines suknelės klostes.
- O dabar, – tariau, atsitiesusi ir pakėlusi galvą, – pažiūrėkime, ką šis rytas mums atneš.
Kordelija dar kartą linktelėjo, ir jos akys sužibėjo neabejotinu pasididžiavimu.
- Jūsų didenybė visada pasiruošusi, – atsakė ji, – kaip ir pridera tikrai karalienei. - Tada ji tyliai nusilenkė ir žengė atgal, leisdama man išeiti į didžiąją menę, kur manęs laukė naujas rytas — ir naujos pergalės, tokios pat šlovingos kaip vakar.
Slenkant tyliems žingsniams per akmeninį koridorių, aplink tvyrojo rytmečio ramybė. Rūmų gyventojai dar tik pradėjo busti, tačiau aš jau žinojau, kur ją rasiu. Sunku buvo nesimėgauti tokia tyla, kai aplinkui nebuvo nei tarnų šurmulio, nei klegesio iš menės. Nusileidusi sunkiais laiptais į pirmąjį rūmų aukštą, atidariau senosios bibliotekos duris ir akimirką stabtelėjau.
Į akinančiai švytinčią erdvę pro aukštus vitražus krito ryški rytmečio saulės šviesa, švelniai glostydama eilėmis išdėstytas knygas ir dulkes, kurios šoko ore kaip mažos šviesos skeveldros. Bet visą mano dėmesį patraukė figūra, pasilenkusi prie plataus, storu aksomu iškloto stalo pačiame kambario centre. Ji sėdėjo nugara į mane, bet net iš tolo atpažinau tą šviesių plaukų užuolaidą, švelniai krentančią jai ant pečių, ir ją supančią rimties aurą.
Mazikyna.
Prie jos kojų ilsėjosi tylus kurtas, ištiesęs ilgas kojas ir pasinėręs į mieguistą ramybę. Tuo tarpu princesė buvo visiškai susitelkusi ties pergamentų rietuvėmis, sukrautomis ant stalo. Plunksna, mirkoma rašalo buteliuke, judėjo greitai ir dailiai. Pastebėjusi, kaip jos rankos tvirtai veda pirmuosius žodžius — vos vos virpančiais mostais, bet vis tiek užtikrintai — nusišypsojau, nesusilaikiusi nuo džiaugsmo. Ji jau pradėjo be manęs.
- Tu negali sulaukti nė akimirkos, ar ne? – švelniai kreipiausi į ją, balsu vos paliesdama tylią bibliotekos atmosferą. Mazikyna staiga krūptelėjo ir pakėlė galvą, šviesios akys plačiai atsivėrė iš netikėtumo, bet kai pamatė mane, lūpose subolavo nuoširdi šypsena.
- Atsiprašau, nenorėjau pradėti be tavęs, – tarė ji, lengvai priglaudusi plunksną prie popieriaus krašto. Bet jos balsas išdavė kita — džiaugsmą ir entuziazmą. Aš prislinkau arčiau ir atsisėdau ant kėdės šalia jos, leisdama akims slysti per šviežiai parašytus pirmuosius žodžius. Popierius vis dar dvelkė švelniu rašalo kvapu.
- Nesikuklink, Mazikyna. Aš tik džiaugiuosi, kad taip nekantriai nori pradėti, – šyptelėjau, paimdama vieną iš puslapių. Rašalas dar visai neseniai buvo išdžiūvęs, ir raidės žibėjo saulės šviesoje. Jos raštas buvo dailus, bet neįmantrus, kiek paprastesnis, nei tikėjausi. Bet kiekviename vingyje, kiekvienoje raidės kilpoje jutau jos asmenybę — stiprią, šiek tiek griežtą, bet kupiną gilaus nuoširdumo.
Ji žiūrėjo į mane lyg laukdama įvertinimo, tarsi būtume vėl tos dvi mergaitės, slaptai besikalbančios rūmų sode. Bet šįkart nebuvo nei baimės, nei drovumo — tik laukimas ir ramus ryžtas.
- Mano Seifere, – ji tyliai prabilo, žvilgsniu įsikibusi į manąjį, – norėjau, kad pirmieji žodžiai būtų mūsų — tokie, kokios mes esame iš tikrųjų.
Širdyje kažkas suvirpėjo. Aš nuleidau akis į pergamentą. „Tai yra pasakojimas apie dvi valdoves, kurios stovėjo viena priešais kitą mūšio lauke ir pasirinko ne kovoti, o kurti. Jos įveikė praeities šešėlius ir statė karalystę, kuri suklestėjo iš vienybės, o ne iš kardo.“
Nustebusi įkvėpiau. Ji žinojo, kad šie žodžiai taps mūsų istorijos pagrindu. Būtent čia mes pasakosime, kaip susitiko mūsų gyvenimai — ne kaip varžovės, bet kaip sąjungininkės.
- Mazikyna... – vos išlemenau, bet daugiau žodžių neprireikė. Ji paėmė mano ranką ir švelniai spaudė, tarsi norėdama, kad suprasčiau visa, kas buvo paslėpta tarp šių eilučių.
- Tai mūsų pradžia, – tyliai pridūrė, atsargiai padėdama plunksną ant stalo. - Ir noriu, kad ši knyga pasakotų ne tik apie pergales ir kovas, bet ir apie mus abi.
Pajutau, kaip visos rūmų intrigos, šurmulingos menės ir net šalčio sukaustyta žemė už storų pilies sienų išnyko. Dabar buvome tik mudvi — dvi moterys.
- Tada tęskime kartu, – tyliai tariau, perėmusi jos plunksną.
Mazikyna nusišypsojo ir vos pastebimai linktelėjo. Aš įmerkiau plunksną į rašalą ir, laikydama ją tvirtai bei užtikrintai, šalia jos pradėtų eilučių išvedžiojau savo pirmąsias žodžių gijas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą