Prie mūsų prisiartino Amiras, mano patikimiausias patarėjas, akimis sekdamas kelią. Jo įžvalgumas niekada nenuvylė, tad patikėjau jam rūpintis saugumu, kol mes leidžiamės į šį žiemos žygį. Amiras, net ir apsigaubęs storu kailiniu apsiaustu, atrodė orus bei ramus. Jo akys buvo kaip visada šviesios ir budrios, tarsi bandytų įžvelgti kiekvieną menkiausią judesį tarp apsnigtų medžių.
- Ar tikitės šiandien laimikio, Jūsų Didenybe? - tyliai paklausė Amiras, palenkęs galvą link manęs.
- Tikiuosi daugiau nei tik laimikio, – atsakiau, neatsitraukdama akių nuo tamsių miško glūdų, kur snaigės plaukte plaukė, ir atrodė, kad pačios medžių dvasios lūkuriuoja mūsų atvykimo. Tą akimirką, kai įžengėme į mišką, tylos skraistė krito ant mūsų grupės. Niekas garsiai nekalbėjo, kiekvienas pajuto tą ypatingą laukimo įtampą, kuri įsivyrauja tik tuomet, kai medžiotojai bei medžiojamieji susilieja į vieną paslaptingą žaidimą.
Mazikyna kiek spustelėjo savo kumelę į priekį, veide žiburiavo susijaudinimas. Tai buvo jos pirmoji žiemos medžioklė, ir aš žinojau, kad ji troško įrodyti savo vertę.
- Prisimink, princese, medžioklė ne tik apie jėgą. Tai – apie kantrybę ir klastą, – perspėjau, nuleisdama balsą, tačiau ji tik šyptelėjo iš po savo raudono gobtuvo.
- Aš pasiruošusi, Seifere, – tarė ji, tvirtu balsu, tarsi pati sniego karalienė, ir tada akimirksniu su šydu pranyko tarp baltų kamienų.
Amiras pažvelgė į mane su menka šypsena lūpų kampučiuose, bet aš tik linktelėjau. Laikas buvo tinkamas patikrinti, ar princesė sugeba elgtis kaip tikra karališkoji medžiotoja.
Pasiviję Mazikyną nulipome nuo žirgų. Per sniegu užklotą mišką plaukė tik mūsų žingsnių aidas ir kartkartėmis sušnabždantys vėjo gūsiai, glostantys šakose įstrigusias snaiges. Mazikyna ėjo šalia manęs, tyliai it šešėlis, jos žvilgsnis buvo budrus ir ryžtingas. Sniegas girgždėjo po mūsų kojomis, tačiau kitokio garso beveik nebuvo – mūsų judesiai tapo lėti ir atsargūs, tarsi mes pačios būtume tapusios miško dalimi.
Pamačiau jį pirmoji. Elnias stovėjo laukymės pakraštyje, jo didingos ragų šakos, it sniegu pasidabinusios karūnos, kilo virš galvos. Jo šonai lėtai kilnojosi nuo ramių įkvėpimų, o nosis rūkavo garu į šaltą orą. Gyvūno oda buvo beveik šviesi, su rusvais atspalviais, atrodė it pats būtų išaugęs iš miško žemės. Akimirką mes abu stovėjome nejudėdami, tarsi susiliedami į tą sustingusią, amžiną žiemos tylą.
- Dabar, – tyliai sušnibždėjau, vos pajutusi, kaip Mazikyna pakėlė lanką. Mačiau, kaip jos rankos virptelėjo tik akimirką – jaudulys buvo akivaizdus, bet ji jau nebe ta naivi mergaitė. Jos veidas buvo rimtas ir susikaupęs. Ji žinojo, kad šiandienos laimikis priklauso ne tik nuo taiklumo, bet ir nuo mūsų vienybės.
Sukaupusi kvapą, mačiau, kaip strėlė tyliai įsitaiso ant jos lanko, o rankos pakyla, įtempdamos templę. Lygiai tuo pat metu aš žengiau į priekį, vos vos patraukdama elnio dėmesį. Jo galva kryptelėjo į mane, tamsios akys mirktelėjo, ir tą akimirką strėlė iššovė.
Mazikynos šūvis buvo tikslus. Strėlė smigo tiesiai į širdį, ir elnias, vos spėjęs suvokti mūsų buvimą, staiga sudrebėjo. Lėtai, tarsi pati miško dvasia atsisveikindama, jo kojos linko, ir po akimirkos jis jau gulėjo ant sniego, raudonas kraujo lašas ėmė plėsti tamsią dėmę aplink žaizdą.
Aš priėjau prie Mazikynos ir tyliai paliečiau jos ranką. Ji atrodė tarsi apimta transo – įkvėpusi, įsitempusi, vis dar įsikibusi į lanką. Jos veidas buvo šviesus kaip mėnulio atspindys ant ledo.
- Puikiai padaryta, mano sužadėtine, – šnibžtelėjau, švelniai suimdama jos ranką. Ji atsigręžė į mane, veide sužibo šypsena, tokia nuoširdi ir spindinti, kad trumpam net pamiršau šalčio aštrumą.
- Aš tai padariau... mes tai padarėme, – tarė ji dusliai, ir aš pajutau, kaip mūsų žvilgsniai susitinka. Buvo kažkas ypatinga matyti ją tokią – stiprią, laisvą ir pergalės džiugesio apimtą.
Elnias jau buvo nebe miško karalius. Dabar tai buvo jos laimikis. Mūsų laimikis.
Pilies vartai plačiai atsivėrė, kai mūsų raiteliai įjojo į kiemą. Mūsų su Mazikyna laimikis — didingasis elnias — buvo perrištas ant rogėse kinkytų arklių, jo raguose dar žvilgėjo kelios sniego žvaigždės. Akimirką jaučiau, kaip rūmų tarnai ir sargybiniai sustojo stebėti mus. Švelniai šyptelėjau, kai mačiau jų nuostabą ir susižavėjimą — tiek dėl elnio didingumo, tiek dėl mano sužadėtinės taiklumo.
Mazikyna nušoko nuo savo žirgo, veide švietė šypsena, skruostai buvo nuraudę nuo šalto oro. Nulipusi ji akimirksniu priėjo prie manęs, akys spindėjo džiaugsmu. Aš irgi nusileidau, paėmiau jos ranką, ir mudvi kartu įžengėme į rūmų vidų. Koridoriuose iškart pasklido naujiena apie mūsų sėkmę. Medžiotojai ir kiti palydos nariai linksmai juokavo, daugelio pečius slėgė savo pačių laimikiai — kiškiai, lapės, o vienas net parsivežė pilkąjį vilką.
Rūmų salė buvo išpuošta eglių šakomis ir degė žvakės, liepsnelės šildė nuo šalčio sustingusius veidus. Vyno taurės ir šiltas, auksinis midus laukė mūsų ant didžiojo stalo. Tarnai vos suspėjo nešioti dubenis su karštomis sriubomis ir kvapnia mėsa. Visi medžiotojai pakilo pasveikinti mane ir Mazikyną, daugelio akys slydo į didžiulį elnią, kurį tarnai ką tik įnešė į salę ir išdėstė garbingiausioje vietoje, lyg pergalės trofėjų.
- Šiandien triumfavo ne tik mūsų taiklumas, bet ir mūsų bendrystė, – tariau garsiai, kai visi susirinko prie stalo. Pajutau Mazikyną šalia savęs, jos ranka dar stipriai spaudė manąją, tarsi pati negalėtų patikėti, kad šis triumfas ir džiugesys priklauso jai. Pažvelgiau į rūmų didikus, karius ir tarnus, kurie susirinko stebėti. Šią akimirką visi buvo lygūs, ir jų veiduose žaižaravo vienas jausmas – pasididžiavimas ir džiugesys.
Pakėliau taurę, o visi akimirksniu pasekė mano pavyzdžiu.
- Už mūsų medžioklę ir už Mazikyną, kuri šiandien tapo mūsų sėkmės šaukliu! - Mano balsas nuaidėjo salėje, ir aplinkui pasklido pritarimo šūksniai. Princesė šalia manęs paraudo, tačiau jos akys blizgėjo kaip niekad ryškiai.
- Už mūsų karalienę Seiferę, kuriai nėra lygių! – kažkas šūktelėjo, ir visa salė pratrūko juoku bei plojimais. Pajutau, kaip Mazikyna suspaudė mano ranką dar stipriau, ir abi pasisukome į vienas kitą. Taip stovėjome prieš visus, dvi medžiotojos, dvi karalystės valdovės — viena tapusi kitai ramsčiu ir dalinusia šią akimirką.
- Ir už mus abi, – tyliai pridūrė Mazikyna, jos balsas paskendo šurmulyje, bet aš ją išgirdau. Tik linktelėjau, ir kartu įpyliau vyno į jos taurę, nusišypsojusi jai taip, kaip dar niekada nesu šypsojusi.
Šventė įsibėgėjo — muzika užliejo salę, svečiai sukosi šokiuose, ore sklido kvapai ir džiaugsmo šūksniai. Tačiau mums abiem šią naktį svarbiausia buvo ne didingo laimikio šventė, o tas neišsakytas supratimas, kad nuo šiol kiekviena mūsų pergalė bus pasiekta kartu.
Naktis įsibėgėjo, bet rūmuose niekas negalvojo apie poilsį. Salė pulsavo gyvenimu — juokas ir kalbos kilo iki aukštų lubų, aidas grįžo atgal, o laužų liepsnos šildė akmenines sienas. Kiekvienas svečias, didikas, karys ir tarnas mėgavosi laisve ir džiugesiu. Taurės buvo pilamos viena po kitos, vyno ir midaus auksiniais upeliais plūdo taip, lyg šaltis už durų būtų tik tolima ir nebūtina prisiminti grėsmė.
Prie stalo susėdę medžiotojai garsiai pasakojo vienas kitam istorijas apie šiandienos medžioklę — kaip kiaurai krito lapės, kaip šernas šoko ant vieno iš vyrų, o kaip Mazikyna, mano brangioji sužadėtinė, sumedžiojo didingąjį elnią su tokiu taiklumu, kad niekas nedrįso abejoti jos įgūdžiais. Visų žvilgsniai vėl ir vėl krypo į mus — išdidžias ir išaukštintas karalienes, triumfavusias su tokia pergale, kurią įsiminė visi.
Mazikyna sėdėjo šalia manęs, jos skruostai teberaudonavo nuo šokio — buvo ką tik apsisukusi ant grindų, vedama vieno iš medžiotojų, kurio nosis paraudo nuo išgerto midaus. Ji sukosi taip lengvai ir laisvai, lyg snaigių šokėja per pūgą. Mūsų akys susitiko, ir ji trumpam šelmiškai linktelėjo, o tada prislinko arčiau.
- Ar tau linksma, mano karaliene? – tyliai sušnibždėjo ji, lūpose žaidė džiaugsmo šypsena. Aš atmečiau galvą ir nusijuokiau, ranką uždėjusi ant josios.
- Daugiau nei linksma, Mazikyna. Ši naktis priklauso tau, – atsakiau. Jos veidas sušvito, o akys, kaip du smaragdai, sužibėjo dar ryškiau. Aplinkui mus sukosi šokėjų poros, jų drabužiai sklaidėsi kaip spalvoti debesys, o muzikantai grojo vis greičiau, tempdami svečius į verpetą, nuo kurio sukosi galva.
Net ir pati, nors paprastai vengdavau triukšmingų linksmybių, jaučiau, kaip mano krauju srūva džiaugsmas. Tarnai nešiojo ant didžiulių padėklų troškinio dubenis, kvapnias žąsis, garuojančius kepinius su riešutų įdaru, ir visi godžiai ragavo, kiekvieną kąsnį užgerdami raudono vyno gurkšniu. Šventės centras, didingasis elnias, gulėjo garbingiausioje vietoje, prie didžiojo židinio — jo ragai buvo apkaišyti eglių šakelėmis ir kaspinais. Kiekvienas į jį žvelgęs su pagarba lenkė galvą — ne dažnai toks didingas laimikis tampa vakarienės dalimi.
- Karaliene Seifere, leiskite pakelti taurę už jūsų pergalę! – sušuko vienas iš karių, stiprus vyras su randuotu skruostu. Jo balsas nuaidėjo per salę, ir net muzika trumpam nurimo. Visi pakilo, keldami taures link manęs. Atsistojau ir aš, žvilgsniu apžvelgdama susirinkusiuosius.
- Ne, – garsiai ištariau. – Šią taurę aš keliu už Mazikyną, kuri šiandien įrodė, kad nėra tik princesė, o ir karalienė medžiotoja!
Visi pritarė vieningu šūksniu, o Mazikyna vos nepaspringo savo juoku. Ji buvo tokia žavi, stovėdama šalia manęs, veide sužydusį rožinį džiaugsmą slepianti už šviesių plaukų užuolaidos. Atsisukau į ją ir pakėliau savo taurę.
- Už mus abi, – pridėjau tyliau, taip, kad išgirstų tik ji. Jos rankos virptelėjo, ir ji akimirką stabtelėjo, tarsi norėdama kažką atsakyti, bet tada tik linktelėjo, pakeldama savo taurę prie lūpų.
Nuo tada šventė sprogo nauja jėga — medžiotojai vienas po kito ėmė suktis šokiuose, iš naujo suskambo giesmės, juokas ir dainos, o aš pajutau, kaip mūsų ryšys su Mazikyna dar stipriau įsišaknijo. Prie manęs atėjo žmonės pasveikinti, patys drąsiausi medžiotojai atnešė savo laimikius parodyti, o Mazikyna suko ratus aplink salę, kalbėdama, šypsodamasi, vis prisiartindama ir vėl pasitraukdama, tarsi žaisdama su pačiu vakaru.
Iki pat aušros nė vienas žmogus rūmuose neužsnūdo — linksmybės aidėjo pro pilies sienas į tamsią, žvaigždžių nusėtą naktį, o laužai lauke liepsnojo taip ryškiai, kad atrodė, jog pati žiema, stebėdama mūsų triumfą, palinko arčiau, pavydėdama mums šios nakties šilumos ir vienybės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą