Rožinė Kalėdų eglutė - 4 skyrius

Rytas atėjo lėčiau nei įprasta – vos pramerkusi akis pamačiau, kad kambaryje jau šviesiau, nei įprasta man keltis. Pirmą akimirką net nesupratau, kodėl mano lova atrodo tokia neįprasta. Tada prisiminiau – kačiukas. Jis buvo įsitaisęs prie mano kojų, susirangęs į mažą baltą kamuoliuką ir miegojo taip ramiai, lyg pasaulis aplink neegzistuotų.

Šyptelėjau, pasilenkiau ir tyliai paglosčiau jo kailiuką, kuris jau nebuvo toks šiurkštus ir nešvarus kaip vakar. Jis sumurkė, dar visai miegodamas, ir tik tada atsimerkė, pažvelgdamas į mane savo smalsiomis akimis.

-         Labas rytas, mažyli, – pratariau, lyg kalbėčiau su vaiku. – Spėju, esi alkanas?

Man net nereikėjo atsakymo – vos atsikėliau iš lovos, jis nubėgo paskui mane į virtuvę, akivaizdžiai laukdamas, kad kažką jam duosiu. Žinoma, turėjau tik vakarykščio tuno likučius, bet supratau, kad tai ilgai nesitęs – jam reikia tikro, tinkamo maisto.

Po pusvalandžio jau buvau kelyje į artimiausią parduotuvę. Lauke buvo šaltas gruodžio rytas – baltos ledo dėmės ant šaligatvių, šiek tiek gniaužė nosį, bet tuo pačiu oras buvo gaivus, kvepiantis artėjančiomis šventėmis. Žmonės su maišeliais skubėjo gatvėmis, matėsi ir šeimos su vaikais, kurie nekantriai žiūrėjo į vitrinose mirksinčias eglutes.

Parduotuvėje apėjau kelis skyrius, kol radau lentyną, skirtą gyvūnams. Stovėdama prieš daugybę skardinių ir maišelių su katėms skirtu maistu, trumpam susimąsčiau – koks jis yra? Gal vištiena jam patiktų labiausiai? O gal lašiša? Paėmiau kelias skardines įvairių skonių, dar ir maišelį sauso maisto. Nežinojau, kas jam patiks, bet norėjau užtikrinti, kad jis turėtų pasirinkimą.

Grįžusi namo, radau kačiuką jau laukiantį prie durų. Jis suskubo manęs pasitikti, lyg būtų supratęs, kad grįžtu su geromis naujienomis. Padėjau pirkinius ant stalo ir ištraukiau vieną skardinę – vištienos. Kai tik atidariau ją, jis beveik šoko į dubenėlį.

-         Na, tau tikrai patiko, – juokiausi, stebėdama, kaip jis su malonumu kemša savo naująjį maistą.

Kai jis baigė, tyliai murkdamas apsisuko aplink mano kojas. Tai buvo akimirka, kai pajutau, kad jis jau tapo mano kasdienybės dalimi. Nenorėjau ieškoti jo šeimininkų – buvo aišku, kad jis arba jų neturėjo, arba buvo tiesiog pamirštas.

-         Gerai, – garsiai pasakiau, nors kambaryje buvome tik aš ir jis. – Pasiliksi su manimi. Bet reikia sugalvoti, kaip tave vadinti.

Kačiukas tik murkė, tarsi sutikdamas su mano sprendimu.

Kai jis įsitaisė ant sofos ir pradėjo valytis savo kailiuką, nusprendžiau grįžti prie savo darbų. Kambaryje dar buvo daugybė dėžių, kurios laukė, kol jas iškraustysiu. Pradėjau nuo lentynų – rūšiavau knygas, dėliojau dekoracijas. Darbas buvo lėtas, bet kažkaip malonus, ypač kai jaučiausi ne viena – mažasis kompanionas mane vis stebėjo iš savo vietos, kartais atsistodamas ir eidamas pažiūrėti, ką darau.

Tačiau dėliodama daiktus pastebėjau kažką keisto. Man viskas atrodė jauku, šilta, bet trūko vieno svarbaus dalyko. Sustojau vidury kambario ir pažvelgiau į langą, už kurio matėsi vis daugiau balkonų, papuoštų žybsinčiomis girliandomis.

-         Eglutė! – garsiai pratariau. – Kaip gi be jos?

Pagalvojau, kad šventės jau visai arti, o mano namuose trūksta tos svarbiausios Kalėdų detalės. Tai tikrai buvo dalykas, kurį turėsiu sutvarkyti artimiausiomis dienomis. Juk dabar jau turėjau mažą šeimos narį – ir eglutė, su blizgučiais ir švieselėmis, jam tikrai patiks.

Žvilgtelėjau į kačiuką, kuris dabar buvo užsnūdęs ant sofos. Mintyse jau mačiau mus abu – jis žaidžia su mažais eglutės žaisliukais, o aš sėdžiu šalia, žiūriu į žybsinčias girliandas ir jaučiu, kaip mano naujieji namai po truputį tampa tikrais namais.

Šiandien mano namuose turės atsirasti Kalėdų eglutė. Išgėrusi kavos, užsimečiau paltą ir pasiruošiau kelionei.

Kieme šaltis tvokstelėjo į veidą, tačiau jis buvo toks gaivus, kad net patiko. Paspoksojusi į praeinančius žmones, nukėblinau į artimiausią autobusų stotelę. Autobusas greitai atvažiavo, o aš įlipau ir radau laisvą vietą prie lango. Per stiklą stebėjau gatves – visur šviesos, girliandos, vitrinos, šventiškas šurmulys. Vilnius gruodį atrodė kaip iš atviruko.

Pirmoji stotelė buvo prekybos centras, esantis netoli miesto centro. Įėjusi į vidų, tuoj pat patekau į dekoracijų skyrių. Blizgančios lemputės, kalėdinės žvakės, raudoni kaspinai – viskas atrodė gražu, bet eglutės pasirinkimas buvo mažokas. Liko tik kelios nublukusios, dirbtinės eglutės su sulūžusiomis šakomis. Bandžiau įsivaizduoti tokią savo svetainėje, bet ji atrodytų liūdnesnė nei be eglutės apskritai.

-         Na, nieko, – pasakiau sau. – Dar yra laiko.

Grįžau į stotelę ir vėl sėdau į autobusą, šįkart važiavau į kitą prekybos centrą. Šaltis jau pradėjo griaužti skruostus, o krepšyje skambėjo telefonas – Aušrinė norėjo sužinoti, kaip sekasi. Trumpai jai papasakojau apie pirmąją nesėkmę, ir ji tik nusišypsojo:

-         Žinai ką, ieškok kažko išskirtinio. Nenusipirk tik kokios nuobodžios žalios eglutės!

Šiuos žodžius prisiminiau, kai įžengiau į antrąjį prekybos centrą. Jis buvo dar didesnis, lentynos lūžo nuo dekoracijų, bet eglučių skyrius vėl nuvylė. Pirmiausia ten buvo gyvos eglutės vazonuose, bet jos atrodė tokios mažos ir kuklios, kad atrodė labiau kaip stalo dekoracija nei tikra Kalėdų eglutė. Dirbtinių eglučių lentynoje dominavo didžiulės, brangios, žėrinčios baltos eglės – gražios, bet ne mano kišenei.

Kai pagaliau atsidūriau trečiajame prekybos centre, buvau kiek nusivylusi. „Gal reikėjo dar vakar užsakyti internetu“, pagalvojau, bet tuo pačiu jautėsi nuotykio jaudulys – lyg kažko dar ieškoti būtų svarbi šios dienos misija.

Ir štai, stovėdama tarp girliandų, mano akys sustojo ties viena lentyna. Pirmiausia net nesupratau, ką matau. Tarp žalių ir baltų eglučių stovėjo kažkas... rožinio. Aš priėjau arčiau.

Tai buvo dirbtinė eglutė – ryškiai rožinės spalvos, tarsi iš sapno arba kokio seno filmo apie šeštojo dešimtmečio stilių. Ji buvo vidutinio dydžio, elegantiška, šakos buvo purios, ir atrodė tokia absurdiškai keista, kad tiesiog negalėjau atitraukti akių. Ir kaina – perpus mažesnė nei tos baltos eglutės, kurias mačiau prieš tai.

Atsistojau priešais ją ir kelias akimirkas spoksojau, svarstydama. „Ar tikrai rožinė eglutė?“ pagalvojau. „Bet juk ji tokia išskirtinė... Ir ji labai tiktų mano naujiems namams – šiek tiek šventinė, šiek tiek netikėta.“

Priėmiau sprendimą per kelias sekundes. Pasiėmiau eglutę ir nuvilkau ją iki kasos. Pardavėja šyptelėjo pamačiusi mano pasirinkimą.

-         Turėsite pačias originaliausias Kalėdas, – tarstelėjo ji.

-         Tikiuosi, – atsakiau, neslėpdama šypsenos.

Tada supratau, kad su autobusu šios eglutės tikrai nevešiu – ji buvo per didelė, ir jau įsivaizdavau, kaip grūdantis į perpildytą transportą visi keleiviai mane nužvelgia. Išėjusi į lauką, išsitraukiau telefoną ir iškviečiau taksi.

Mašina atvažiavo greitai, o vairuotojas, pamatęs eglutę, akimirką tylėjo, bet tada su šypsena padėjo man ją įkelti į bagažinę.

-         Rožinė eglutė? – paklausė jis, kai sėdau į automobilį. – Ne kasdien tokią matau.

-         Kartais reikia kažko neįprasto, – atsakiau juokdamasi.

Vos tik taksi pajudėjo iš vietos, vairuotojas trumpam pažvelgė į mane per galinio vaizdo veidrodėlį ir šyptelėjo:

-         Na, ponia, man reikia pasakyti – dirbu visą dieną, bet tokio krovinio dar neturėjau. Rožinė eglutė! Tikras Kalėdų stebuklas.

Aš nusijuokiau, suimdama rankinę ant kelių.

-         Tiesą sakant, ir pati nesitikėjau, kad grįšiu su tokia. Bet kai ją pamačiau, supratau – ji skirta man.

-         Žinot, man patinka žmonės, kurie renkasi kažką išskirtinio. Šiais laikais visi nori būti vienodi – žalias medis, raudoni žaisliukai. O jūs... jūs drąsi, – pasakė jis, spustelėdamas vairą.

Jo tonas buvo toks nuoširdus, kad net paraudau.

-         Na, pagalvojau, kad Kalėdos turi būti linksmos ir truputį netikėtos. Ir šiais metais man reikia kažko naujo – nauji namai, naujas miestas, tai kodėl ne ir nauja eglutė?

Vairuotojas linktelėjo.

-         O, persikėlėt į Vilnių? Iš kur?

-         Iš Šiaulių, – atsakiau. – Viskas dar taip nauja. Priprantu po truputį, bet kartais atrodo, kad trūksta to, kas pažįstama.

Jis trumpam pagalvojo.

-         Žinau, ką reiškia keisti vietą. Pats kažkada persikėliau į Vilnių iš mažo miestelio Dzūkijoje. Pirmais metais atrodė, kad visas miestas šaltas, pilkas. Bet tada pradedi atrasti savo vietas, žmones, net tokius mažus dalykus kaip jūsų rožinė eglutė – ir viskas pasikeičia.

Jo žodžiai mane užbūrė – jie buvo paprasti, bet labai nuoširdūs. Pamačiau, kad jis ne tik linksmas, bet ir labai šiltas žmogus.

-         O dabar jaučiatės kaip namie Vilniuje? – paklausiau smalsiai.

-         Dabar jau taip. Bet žinot, paslaptis paprasta: reikia bendrauti su žmonėmis. Miestas tampa savas, kai turi su kuo jį dalintis. Ar jau spėjot susipažinti su kaimynais?

-         Kol kas tik su viena drauge iš seno darbo. Bet ji pakvietė į Kalėdų vakarėlį pas save, susirinks daug žmonių. Tai gal bus gera proga užmegzti daugiau ryšių.

-         Šaunu. Žinokit, visiškai nereikia laukti, kol kažkas pirmas žengs žingsnį. Patys žmonės kaip eglutės – kartais atrodo, kad jie paprasti, bet pabandyk su jais pabendrauti, ir jie pražysta visomis spalvomis.

-         Gera mintis. Aš apie tai nebuvau pagalvojusi.

Važiuodami toliau kalbėjomės apie visokias smulkmenas – jis papasakojo apie savo taksi darbą, kaip kartais vežioja keistus keleivius ar veža tokius krovinius kaip eglutės ar šunys. Aš papasakojau, kaip sunkiai sekėsi rasti tinkamą eglutę ir kaip ji man dabar atrodo kaip maža sėkmės akimirka.

Kai pagaliau atvažiavome prie mano namų, jis išjungė variklį ir pasisuko į mane.

-         Žinot, jūs tikrai turėsite labai originalias šventes. Su tokia eglute tikrai negali būti kitaip.

Aš nusišypsojau.

-         Ačiū jums. Jūsų nuotaika irgi prideda šventinio džiaugsmo.

Jis atsisveikino pakeldamas ranką ir dar kartą nusišypsodamas.

-         Linkiu, kad Vilnius jums taptų jaukus ir savas. Ir nepamirškit – svarbiausia bendrauti. Gražių švenčių!

Aš išlipau iš taksi ir stovėjau su eglute rankose, kol jis nuvažiavo. Šypsojausi – buvau ne tik sužavėta jo žodžių, bet ir pajutau, kad šis mažas susitikimas padarė dieną dar šiltesnę. Ši kelionė buvo ne tik apie eglutę – ji kažkaip užpildė tą mažą šventinės nuotaikos spragą, kurios man taip reikėjo.