Rožinė Kalėdų eglutė - 5 skyrius

 

Grįžusi namo su rožine eglute suglumusi apsidairiau, kaip geriausia ją užtempti į trečią aukštą. Eglutė buvo nemaža ir ganėtinai gremėzdiška – viena ranka sunkiai galėjau ją laikyti, bet su dvejomis buvo dar nepatogiau. Kaip nors užnešiu, pagalvojau.

Lėtai, su pertrūkiais tempiau eglutę per laiptus, o trečiame aukšte jau beveik norėjau padėti ją ant žemės atsikvėpti. Kai priėjau prie savo buto durų, išgirdau tylų miauktelėjimą. Katinėlis stovėjo prie slenksčio, žiūrėdamas į mane savo didelėmis akimis. Jo snukutis buvo toks rimtas, kad nesusilaikiau nesusijuokusi.

-         Na, ką manai? Rožinė eglutė – tinka prie tavo asmenybės, – pasakiau jam šypsodamasi.

Katinas trumpai pasimuistė ir prisiartino prie eglutės. Jis apuostė šakas, tada pažvelgė į mane lyg laukdamas patvirtinimo, ar tai nebus dar vienas jo žaisliukas.

-         O ne, mažyli, tai ne tau, – šyptelėjau ir įnešiau eglutę vidun. Katinėlis visur sekė paskui mane – jo smalsumas buvo begalinis.

Įnešusi eglutę į svetainę, pirmiausia užsikaitinau arbatos – po visos šios dienos tikrai reikėjo ko nors šilto. Tada atsisėdau ant grindų šalia eglutės ir pradėjau ją atsargiai išpakuoti. Katinėlis apsisuko aplink mane ir įsitaisė vos per kelis centimetrus, tarsi saugodamas procesą.

Kai pagaliau eglutė buvo išpakuota ir pastatyta į stovą, atsitraukiau kelis žingsnius ir įvertinau rezultatą. Ji buvo dar gražesnė, nei atrodė parduotuvėje. Ryški rožinė spalva sušildė visą kambarį, lyg jis būtų tapęs mažyte Kalėdų pasaka.

Tada išsitraukiau maišelį su žaisliukais, kuriuos nusipirkau kartu su eglute. Jie buvo balti – mažos snaigės, blizgios žvaigždutės, matiniai rutuliukai. Toks pasirinkimas buvo sąmoningas: norėjau, kad jie kontrastuotų su eglutės spalva, bet kartu ją papildytų.

Įjungiau muziką – viena iš tų „Jazz Christmas“ grojaraščių, kurie užpildo namus jaukumu, – ir pradėjau puošti eglutę. Kabindama pirmąjį žaisliuką, jaučiau, kaip kiekvienas mažas elementas paverčia ją dar stebuklingesne.

Katinėlis, žinoma, negalėjo likti abejingas. Kiekvienas žaisliukas, kuris pakabintas ant šakos, buvo įdėmiai stebimas jo akimis. Kartą net šoktelėjo, bandydamas pasiekti rutuliuką, kuris siūbavo.

-         Ei, tu tikrai turi daug energijos, – nusijuokiau. – Bet geriau nesugadink mano darbo.

Baigusi kabinti žaisliukus, dar uždėjau baltą, blizgančią žvaigždę viršūnėje. Atsitraukusi įjungiau girliandą – ji skleidė šiltą šviesą, kuri tarsi apglėbė eglutę. Tai buvo tobulas derinys – rožinės šakos, baltos dekoracijos ir šviesa, kuri šildė kambario atmosferą.

Atsisėdau ant sofos su arbatos puodeliu rankose ir kurį laiką tiesiog stebėjau eglutę. Muzika tyliai grojo fone, o katinėlis galiausiai įsitaisė man ant kelių, vis dar žiūrėdamas į švieseles.

-         Žinai, tu jau priklausai šiems namams, – pasakiau jam švelniai. – Bet vis tiek reikėtų tau duoti vardą. Gal Kalėda? Ne, per banalu. O gal Rožis, kaip eglutė?

Jis pakėlė į mane galvą, bet žinoma, nieko neatsakė. Šyptelėjau – vardas dar palauks, bet ši akimirka buvo tobula. Kambarys, eglutė, muzika ir šis smalsus, mielas padarėlis šalia manęs – viskas buvo taip jauku, kad nenorėjau, jog vakaras baigtųsi.

Baigusi grožėtis eglute, nusprendžiau, kad tokio kūrinio negalima laikyti tik sau. Paėmiau telefoną ir padariau kelias nuotraukas: vieną iš arčiau, kad matytųsi baltų žaisliukų detalės, kitą iš toliau, kad užfiksuočiau visą jos rožinę didybę. Kelias sekundes žiūrėjau į ekraną, galvodama, kam dar galėčiau pasigirti šia netikėta puošmena. Žinoma, pirmoji mintis buvo Aušrinė.

Nusiunčiau jai geriausią nuotrauką su žinute:

„Taigi, štai mano šių metų Kalėdų džiaugsmas. Ką manai apie mano rožinį stebuklą?“

Vos po kelių akimirkų atėjo jos atsakymas.

„Oho! Tiesiog tobula! Jei kas nors ir galėjo turėti rožinę eglutę, tai tik tu! Puikiai tinka tau – naujas miestas, naujas gyvenimas, o dabar ir nauja eglutė. Bravo, Deimante, bravo!“

Šypsojausi, skaitydama jos žinutę. Atrodė, kad šis pasirinkimas tikrai pasiteisino. Atrašiau jai keliais šypsenėlėmis ir padėkojau už komplimentus.

Kai baigėme susirašinėti, pastebėjau, kad arbata mano puodelyje jau buvo visiškai atšalusi. Atsistojau, paėmiau puodelį ir nunešiau jį į virtuvę.

Grįžusi radau katinėlį sėdintį prie eglutės. Jis žiūrėjo į vieną iš baltų rutuliukų su tokia susikaupusia mina, kad atrodė, jog sprendžia, kaip jį pasiekti. Vos tik priėjau arčiau, jis pašoko ir pamažu prikišo leteną prie šakos. Rutuliukas pajudėjo, bet dar laikėsi.

-         Roži, – automatiškai išsprūdo man iš lūpų, – tik nepradėk visko mėtyti.

Katinas pakėlė į mane galvą, lyg nustebęs, kad pagaliau kreipiuosi į jį vardu. Aš pati sekundę sustingau, suvokdama, kad vardas jam jau prigijo – Rožis. Atrodė, kad tai buvo natūraliausias pasirinkimas.

-         Taip, dabar tu Rožis, – pasakiau jam. – Visai kaip eglutė, šviesus ir išskirtinis.

Jis, žinoma, nieko neatsakė, tik grįžo prie savo misijos – rutuliuko. Galiausiai stipriau stuktelėjo letena, ir rutuliukas atsidūrė ant grindų.

-         Ei, – šūktelėjau, tačiau daugiau juokdamasi nei pykdama. Pasiėmiau rutuliuką ir vėl užkabinau jį ant eglutės. Rožis, regis, buvo nusprendęs, kad tai puikus žaidimas, nes vos tik užkabinau žaisliuką, jis vėl pradėjo planuoti savo kitą ataką.

Štai taip ir prasideda mūsų draugystė, – šyptelėjau. – Tu mėtysi žaisliukus, aš juos kabinsiu atgal, ir taip iki Naujųjų metų.

Jis susirangė prie eglutės kojų ir, atrodo, apsimetė, kad daugiau nieko nemėtys. Bet aš jau žinojau, kad jis laukia tinkamos progos.

Atsisėdau ant sofos, stebėdama jį. Naujas miestas, naujas butas, net naujas draugas – nors neplanavau visko pradėti iš naujo, atrodė, kad gyvenimas pats pasirūpino, jog šventės būtų ypatingos. Rožinė eglutė švytėjo kambaryje, o Rožis, mano naujasis padėjėjas, tapo tobulai juokinga Kalėdų kompanija.