Rožinė Kalėdų eglutė - 6 skyrius

 

Ryte nubudusi iš karto pajutau, kad tai ypatinga diena – Kūčios. Nors šiemet jos buvo kitokios, nei įprasta – be šeimos, triukšmingų pokalbių prie stalo ir mamos pyragų kvapo, – nusprendžiau, kad vis tiek noriu švęsti.

Vos išlipusi iš lovos, pirmiausia patikrinau, kaip laikosi Rožis. Jis buvo įsitaisęs ant sofos krašto, tarsi stebėdamas eglutę. Kai tik pamatė, kad prabudau, pašoko ir patraukė prie savo dubenėlio.

-         Labas rytas, Roži, – pasisveikinau su juo ir pasilenkusi pakasiau jam už ausų. – Tu turbūt alkaniukas?

Atidariau spintelę, kurioje laikiau jo maistą, ir į dubenėlį įpyliau ką tik pirktų konservų – vištienos su ryžiais. Jis iškart puolė prie dubenėlio, tarsi nebūtų gavęs valgyti savaitę. Stebėdama jį šypsojausi – tai jau tapo mano ryto ritualu.

Kai Rožis buvo sotus, pats metas buvo pagalvoti apie mano Kūčių stalą. Nors ir vieniša, bet ši šventė visada man reiškė jaukumą, ramybę ir paprastus, bet ypatingus patiekalus.

Pradėjau nuo silkės su morkomis ir svogūnais. Pjaustydama daržoves, prisiminiau, kaip mama visada sakydavo, kad svarbiausia – tinkamai subalansuoti skonį. Silkė man asocijavosi su namais, tad tai buvo pirmasis patiekalas, kurį norėjau pasigaminti.

Tada ėmiausi virtinukų su grybų įdaru. Tešlą maišiau kruopščiai, prisimindama močiutės pamokas, kaip svarbu, kad ji nebūtų per kieta. Grybus jau buvau pasiruošusi iš vakaro, tad reikėjo tik juos įvynioti į tešlą ir išvirti.

Dar pagaminau aguonų pieno su trupučiu medaus – be šio gėrimo Kūčios man atrodytų nepilnos. O desertui nusprendžiau išsikepti kelis paprastus meduolius – turėjau likusių prieskonių ir šiek tiek tešlos, kurią jau seniau buvau užmaišiusi.

Kai visi patiekalai buvo paruošti, pasidėjau juos ant stalo. Mano mažytis stalas atrodė šventiškai: sidabrinė servetėlė, žvakė, kuriai buvau davusi antrą šansą nuo rudens, ir balta lėkštė su žvaigždučių raštais. Prie viso to derėjo rožinė eglutė su švytinčiomis girliandomis.

Vakare įsijungiau ramią kalėdinę muziką ir atsisėdau prie stalo. Rožis, tarsi suprasdamas šventės rimtumą, susirangė prie eglutės ir tyliai stebėjo mane. Pradėjau nuo silkės – ji buvo puiki, gal net geresnė, nei tikėjausi. Virtinukai buvo šiek tiek netaisyklingos formos, bet skonis priminė vaikystę. Aguonų pienas, kurį gurkšnojau desertui, buvo toks švelnus, kad akimirką pajutau, lyg būčiau pas mamą virtuvėje.

Paskutinį kąsnį valgiau lėtai, norėdama užtęsti šią akimirką. O tada pakėliau akis į Rožį, kuris dabar sėdėjo tiesiai prieš eglutę ir žiūrėjo į mane.

-         Na, ką, Roži, – pasakiau jam, – manau, šios Kūčios mums puikiai pavyko. Nors ir dviese, bet vis tiek šventė.

Jis tyliai miauktelėjo, tarsi sutikdamas su manimi, ir priėjo arčiau. Pakėliau jį ant kelių ir švelniai pakasiau jam už ausų.

Tą vakarą, sėdėdama prie eglutės ir stebėdama, kaip žiba švieselės, jaučiausi dėkinga. Už tai, kad turėjau šiuos namus, už tai, kad mano gyvenime atsirado Rožis, ir už šventes, kurios, net būdamos kitokios, galėjo būti tokios šiltos ir jaukios.

Sėdėjau ant sofos, jaukiai įsisukusi į minkštą pledą, ir gurkšnojau paskutinį puodelį arbatos. Šventinė nuotaika vis dar kabėjo ore – eglutė skleidė švelnią rožinę šviesą, o Rožis, tarsi apsvaigęs nuo šventinės ramybės, susirangė man prie kojų. Atrodė, kad šį vakarą daugiau nieko ypatingo neįvyks, bet tada išgirdau durų skambutį.

Staigiai atsistojau, vos neapverčiau puodelio ir nustebusi pažvelgiau į laikrodį. Buvo jau vėlu. Kas galėtų būti tokiu metu? Lėtai priėjau prie durų ir jas pravėriau. Už jų stovėjo Aušrinė – su savo ryškiai raudonu paltu, truputį sušlapusi nuo dulksnos, bet spinduliuojanti gerą nuotaiką.

-         Staigmena! – sušuko ji ir iškėlė dėžutę sušių. – Galvojau, kad gal dar neisi miegoti?

Atsidūrusi kambario šviesoje ji šypsojosi taip plačiai, kad niekaip negalėjau jos išprašyti lauk, net jei būčiau norėjusi.

-         Aušrine, oho! – nusijuokiau. – Užklupai mane netikėtai. Bet taip, dar nemiegu. Užeik!

Ji įvirto į vidų, greitai nusimetė savo paltą ant kėdės ir įsikūrė ant sofos. Dėžutę su sušiais pastatė ant stalo, tarsi tai būtų buvusi svarbiausia jos misija.

-         Galvojau, kad gali būti viena ir liūdėti. O aš viena nevalgau sušių – čia gi tokia neteisybė, – kalbėjo ji greitai, su tuo pačiu linksmu entuziazmu.

-         Na, ačiū, kad apie mane pagalvojai, – nusišypsojau ir užviriau dar vieną puodelį arbatos. – Bet iš tikrųjų mano Kūčios buvo labai ramios ir jaukios. Tik aš, Rožis ir eglutė.

-         O, rožinė eglutė! – Aušrinė pasuko galvą ir akimirką žiūrėjo į mano kūrinį. – Žinai, kuo daugiau ją matau, tuo labiau man ji patinka. Ji tokia... savita. Tu ir rožinė eglutė – tai kaip geriausi draugai.

Atsinešiau du puodelius arbatos ir atsisėdau šalia jos. Rožis iškart priėjo prie jos kojų, tyrinėdamas, kas čia tokia ir ką ji atsinešė.

-         O kas šitas smalsuolis? – paklausė Aušrinė ir pasilenkė jo paglostyti. – Jis toks gražus!

-         Čia Rožis, – pasakiau. – Atsirado visai netikėtai, kaip ir tavo apsilankymas. Jis buvo toks nešvarus ir alkanas, kad negalėjau jo palikti.

-         Ir tu jį pavadinai Rožiu, – nusijuokė ji. – Žinoma, kaip gi kitaip.

Abi prapliupome juoktis. Atidarėme dėžutę sušių ir valgėme juos rankomis, net nesivargindamos ieškoti pagaliukų.

-         Tai kaip jautiesi, Deimante, šiemet tokios vienišos Kūčios? – paklausė Aušrinė.

-         Keistai, bet ir kažkaip gerai, – atsakiau, žiūrėdama į eglutę. – Pasiilgstu šeimos, to triukšmo ir kalbų, bet... šiemet jaučiuosi rami. Gal net savotiškai laiminga. Lyg būtų proga susidėlioti viską į vietas.

Aušrinė linktelėjo ir užsikando sušio.

-         Žinai, tu visada buvai ta, kuri moka rasti grožį net paprastume. Man tai patinka. Bet pažadu, kitais metais padarysim viską, kad būtum ne viena. Net jei reikės išsitempti tave pas mane ar kur kitur.

-         Tavo draugija ir šiandien padarė stebuklą, – nusijuokiau.

Tą vakarą ilgai kalbėjomės apie gyvenimą, svajones, darbus ir, žinoma, apie Rožį, kuris dabar jau gulėjo ant Aušrinės kelių, visiškai pavergęs jos širdį. Aušrinė juokavo, kad jis taps garsus Instagramo modelis su savo rožine eglute ir baltomis letenėlėmis.

Kai ji išėjo, jaučiausi dar šilčiau nei prieš tai. Ši staigmena priminė, kad net ir vienatvėje galima atrasti bendrystę, o sušiai su gera drauge – ne mažiau svarbi šventės dalis nei tradiciniai Kūčių patiekalai.