- Prakeikimas! – Lesteris su koja spyrė į klubo sieną lauke. – Taksi vėluoja jau gerą pusvalandį. Net nežadu mokėti arbatpinigių.
Lorenzas apsiblaususiomis akimis stebėjo Lesterio įniršio priepuolį. Taip būdavo kone kiekvieną savaitgalį: taksi vėluoja, Lesteris siunta, o Lorenzas pamažu eina namo pėsčiomis.
- Tu ir vėl susiruošei pėsčias? – šūktelėjo Lesteris Lorenzui.
- Einu namo... Tavo taksi kaip visuomet nepatikimi...
Lesteris per daug brangino savo draugą kad jį paliktų vienui vieną. Jis pasivijo Lorenzą ir apkabino jį per pečius. Jie iš lėto ėjo triukšmingomis Niujorko gatvėmis. Lesteris tylėjo ir Lorenzas taip pat. Jie grožėjosi mirguliuojančiomis barų ir parduotuvių iškabomis, prasilenkiančiomis mašinomis, net į juos šnairuojančiomis gatvės prostitutėmis.
- Lesteri, tau neatrodo, kad mes kaip tos prostitutės irgi parsidavinėjame? – netikėtai prakalbo Lorenzas.
- Nesuprantu, ką tuo nori pasakyti?
- Na kad mes teisininkai parsiduodame valdžiai. Ar tau nėra kilęs noras, teismo metu, užmušti savo priešininką?
- Ir ne kartą, Lorenzai... ir ne kartą...
- Tą ir noriu pasakyti, kad mes valdžios prostitutės. Jei būtų mano valia, aš visus juos ten pat iššaudyčiau. Ir tauta būtų laiminga, ir žudiko aukos patenkintos.
- Lori, užsičiaupk! Man prieš akis dvi dienos LAIVADIENIŲ. Nenoriu jokių kalbų apie darbą... Tai koktu. Dirbu ne tam, kad visus savaitgalius praleisčiau apsivertęs bylomis kaip tu. Dirbu tam, kad greičiau ateitų savaitgalis.
- O aš tam, kad greičiau pasenčiau ir mirčiau.
- Bet ką padaryčiau, kad tu užsičiauptum! Net jei būtum su ja susituokęs, nebūtum laimingas. Esu tikras, kad ji būtų įsitaisiusi meilužį, tavo vaikai būtų psichopatai, o tu būtum pasikoręs jau po kelių metų tokio gyvenimėlio. Pamiršk. Ji kalė ir mes už tai šiandien gėrėm.
- Gal ir kalė, bet aš ją myliu! Ar tu kada mylėjai?
- Mylėjau daugybę kartų. Man tai nepatiko ir mečiau. Mėgstu santykius be įsipareigojimų. O tu mazochistas ir trokšti tokios supančiotos meilės. Pamiršk tai ir mėgaukis gyvenimu.
- O kur mes randamės? – visiškai pasimetęs paklausė Lorenzas.
- Brukline... Brukline... – lyg aukso gabalą gavęs tarė Lesteris. – Palauk... Bruklinas. O mes ne Emersone?
- Emersone? – nustebo Lorenzas. – Aš maniau, kad mes Manhetene.
Dabar Lesteris dar keisčiau pasižiūrėjo į Lorenzą.
- O mes kartais gyvenam ne Manhetene? – Lesteris vėl paklausė.
- Ne. Bronkse. – papurtė galvą Lorenzas.
- Tu, ką juokauji?! – sustojo vietoje Lesteris. – Taigi aš kiekvieną rytą matau Centrinį Parką pro langą, o po to einu į metro 72-ąja.
- Tu naudojiesi metro? – Lorenzas net sumirksėjo.
- Ne. Bet norėčiau vėl pajusti tą vaikystės gyvenimą. Nežinau net kaip atrodo tas metro. Praeitą savaitę tyriau bylą. Nužudyta jauna 19 metų mergina tame metro. Dabar galvoju ar ten jau vaidenasi...
- Na tai kam dabar darbas galvoje? – Lorenzas kumštelėjo Lesteriui ir nusijuokė.
- Taip, mes Brukline. Dabar kažkaip reikia parsirasti į Manheteną ir aš nė neįsivaizduoju kaip mes ten atsidursime.
- Metro, Lesti, metro... – palingavo galva Lorenzas. – Kuris dabar prieš mūsų akis. 75-asis.
- Koks? – net suriko Lesteris.
- Taip, taip... Prie mūsų pragaro vartų. Cypress Hills Collegiate.
- Geri laikai buvo... – palingavo galva Lesteris
Šiaip ne taip nusigavę iki metro jie parsirado namo ir Lesteris sužvejojęs raktus kišenėje atrakino buto duris. Lorenzas nuėjo į savo kambarį miegoti, o Lesteris pasuko į savąjį. Krito su visais drabužiais ir batais į lovą, bet užmigti negalėjo. O jei tik Lorenzas žinotų... Lesteris jį buvo įsimylėjęs nuo mokyklos laikų... Bet niekada net nedrįso jam to pasakyti. Lygiai taip pat kaip Lorenzas niekada neišpažino savo meilės Melindai. Lesteris džiaugėsi bent jau galėdamas būti šalia savo gyvenimo meilės. Nors jam to neužteko, bet buvo vis geriau negu Lorenzui.
Slapčia jis svajojo kaip liestų Lorenzo plaukus ir lūpomis priglustų prie jo lūpų. Bet tai buvo neįmanoma. Abu mylėjo ir kentėjo. Tik Lesteris to neparodė. Būti friendzone nebuvo jau taip blogai, bet tuo pačiu ir žudė jį. O būtent dėl tos meilės jis negalėjo palikti Lorenzo ir išvykti kitur gyventi. Draugui reikėjo jo. Juk ne kartą Lesteris jį traukė iš nevilties. Laikydavo jo plaukus kai pastarasis vemdavo padauginęs viskio, pralinksmindavo darbe, paguosdavo, nors ir pačiam reikėjo, kad kažkas jį paguostų. Kiek liūdesio ir skausmo jis slėpė po savo neblėstančia šypsena ir juokais. O naktimis liejo ašaras į pagalvę. Ryte vėl užsidėdavo linksmuolio kaukę ir eidavo dirbti. Štai ir dabar jis šluostėsi ašaras žiūrėdamas į baltas lubas. Lorenzas kitame kambaryje jau turbūt miega, o jis... Jis neužmigs iki ryto. Laimei jo kambaryje buvo balkonas, tad nuėjo ten parūkyti. Niujorkas – niekada nemiegantis miestas. Jis visą naktį blyksės žiburiais. Lesteris berūkydamas galvojo apie Lorenzą ir stebėjo miestą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą