Vyriausiuoju komendantu čia dirbo ypatingos išvaizdos vokietis, tačiau niekuo nepasižymėjęs ir niekam nežinomas. Išskyrus šią stovyklą. Negarsėjo nei žiaurumu, nei gailestingumu. Galbūt net buvo pats atlaidžiausias iš visų to meto komendantų. Tačiau jis nebuvo tas, kuriuo jį laikė... Jei tik kas būtų žinojęs kas jis buvo iš tiesų, jau senai būtų dirbęs Reicho kanceliarijoje, tačiau jo užduotis čia buvo ne kilti karjeros laiptais, o atlikti visai kitą darbelį.
Jis buvo Giunteris fon Švenkė. Niekuo neišsiskiriantis oberšturmbanfiureris. Nė kiek nesididžiavo savo keturiais kvadratu išdėstytais sidabriniais kvadratėliais apykaklės antsiuve ir Vermachto pulkininko leitenanto antpečiais. Atrodė jis viskam abejingas. Gal net kiek nuobodžiaujantis. O ką jam reikėjo veikti? Pasirašinėti atsibodusius popierius ir kas mėnesį, o gal rečiau dalyvauti naujų kalinių pristatyme? Būtent. Ir dabar lėtai apsirengęs savo uniformą išėjo laukan iš pastato, kuriame nakvodavo. Lėtai apžvelgė visą stovyklą savo mėlynomis akimis. Tas pats kiekvieną rytą. Nieko naujom nieko įdomaus. Tad kaip visada laukė aikštėje naujų kalinių. Senbuviai vis dar buvo varomi dirbti, tad su juo pasiliko gal penki prižiūrėtojai, kurie visada skaičiuodavo naujokus. Jiems jau iki gyvo kaulo įkyrėjo skaičiuoti juos. Tokie patys veidai, kad neįgudusiam lengva pasimesti. O kur dar visų pristatymas į dušus, rūbų išdavimas, patikra... Visi niūriai rūkė ir keikė savo darbą. Giunteris taip pat rūkė, bet nekreipė dėmesio į savo darbuotojus. Jis tik spoksojo į netoliese esantį mišką. Nusibodusį dar labiau nei visa šita velniava. Gerai, kad buvo ankstyvas ruduo ir dar nebuvo šalta.
Gal po penkiolikos minučių pasirodė sunkvežimis. Visi numetė šalin cigaretes ir pasiruošė sąsiuvinius. Bet puikiai žinojo, jog dar gali nuobodžiauti kol sargybiniai surikiuos moteris ir vaikus, ir vyrus atskirai. Ach, kaip Giunteris nekentė vaikų! Turbūt vienintelis dalykas, kuriuo garsėjo, kad visus atvežtus vaikus liepdavo paleisti per krematorijaus kaminą. Tačiau naujokai nežinojo šios vietos įstatymų. Nė vienas pyplys neprasprūsdavo pro Giunterio akis. Jei tik būtų galėjęs juos paversti pelenais visų akivaizdoje, taip ir būtų padaręs. Bet kodėl galėjo ar negalėjo- vėliau.
Laimei šiandien viskas vyko gan greitai. Šį kartą matėsi, jog gavo žemiau skurdo ribos gyvenančius. Visi atrodė lyg tamsi rašalo dėmė viduryje didžiulės aikštės. Išsiskyrė tik prižiūrėtojai ir sargybiniai savo žalia uniforma ir raudonomis rankų juostomis su svastika. Visa šita beveidė minia buvo slogi. Giunteris ne kartą nusižiovavo. „Turbūt vėl kokie 200 idiotų?“- pagalvojo jis.
- 200 asmenų. Tarp jų 30 vaikų, 120 vyrų ir 50 moterų.- tarė jo pavaduotojas Klausas.
Tas nelemtas žodis „vaikų“... Giunteris net nusipurtė ir nusispjovė. Ištiesęs ranką parodė į aukštą krematoriumo kaminą ir tarė:
- Pragaran tuos 30 velnio išperų!
Kaip jis dievino naudoti šiuos du „velniškus“ žodžius viename sakinyje! O dar labiau dievino stebėti jų motinų reakciją ir ašaras. Tokiais momentais galvojo, kokių galų tos moterys prisigimdo tų mažų įkyrių žmogysčių. Ir kurių galų juos jam veža? Nejau, negalima jų išsiųsti kur nors į frontą ar dar kur? Laimei Klausas jam visada pritarė šiuo klausimu. Tad teko kone valandą stovėti ir stebėti tą pačią sceną: grumtynes tarp sargybinių ir isterijos apimtų moterų, o vėliau klaikų jų verksmą ir net keiksmus. Tačiau keiksmai greitai buvo nutildomi lazdomis.
Vėliau, kai pagaliau jos aprimdavo ir jų vaikų čia jau nebebūdavo, vykdavo daiktų atėmimas, vardų surašymas ir nedidelių grupelių siuntimas į tolesnį pragarą. Giunteris retai kada įsiterpdavo į apklausas. Nebent kažkas būtų jį sudominęs. Ir šį kartą jį sudomino viena itin liūdno veido žydė. Ji stovėjo pirmoje eilėje, liūdnai nudelbusi savo rudas akis žemėn ir atrodė lyg meldėsi. Giunteris iš karto suprato kas ji. Galbūt dabar būtų tinkamas metas pasakyti kas iš tikrųjų slypėjo už viso šito...
Tais laikais jau niekas nebetikėjo antgamtiniais dalykais, tuo labiau modernioje Vokietijoje. Be to karo metais niekas niekuo nebetikėjo. Tačiau tas neištirtas pasaulis klestėjo, ir net labiau nei taikos metu. Giunteris buvo demonas. Demonas žmogaus pavidale. O štai ta liūdna žydė... turbūt verta viskam stoti į savas vėžias.
Giunteris pamojo Klausui, kad nustotų klausinėti ir pirštu parodė į tą merginą.
- Kas ji? - paklausė Giunteris.
Visi gan nustebo šiuo Giunterio poelgiu. Dar niekada jis nėra klausęs būtent kurio nors asmens vardo.
- Helda Časkel. Atvežta už antinacionalsocialistinę veiklą. - perskaitė Klausas iš savo popierių krūvos.
Išgirdusi savo vardą Helda pakėlė akis ir jų žvilgsniai susitiko. Jos akys išsiplėtė iš nuostabos ir baimės tuo pačiu metu. Abu žiūrėjo vienas į kitą kelias sekundes, kol Klausas priėjo prie jos.
- Kuo ši mergiščia tau parūpo, Giunteri? Tokia pati šiukšlė kaip visos. Eis plauti grindų. - Klausas kiek nusijuokė.
- Plauti grindų... į mano kabinetą... - lėtai ištarė Giunteris.
Visi išbalo ir įsispoksojo į komendantą. Dar niekada to nebuvo, kad jis pasirinktų sau valytoją. Visada jo kabinetą tvarkydavo bet kuri laisva kalinė. Giunteris aišku pastebėjo visų priešiškumą, tad tik dar kartą paliepė ją asmeniškai jam atvesti.
- Po penkių minučių, kad būtų mano kabinete. O visus kitus tuoj prie darbų. Vis geriau kai dirba negu keliauja... ten.- Giunteris niekada neminėjo tokių žodžių kaip „Dievas, rojus ar dangus“. Paminėdavo tik „ten“.
- O kaip dušas, oberšturmbanfiureri?!
- Pranešiu apie tai vėliau!- suriko Giunteris.- Marš prie darbų čia nesivalkioję! O tai nagais akis iškabinsiu!
Visi persigandę atidavė vokišką pasveikinimą ir išsilakstė kur kas sau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą