Giunteris piktai šlepsėjo po visą kambarį su viskio stikline rankoje. Tuo pačiu ir nekantravo, nervinosi. Jo pačio reputacija jam ir neberūpėjo. Kokia dar reputacija? Čia jis valdovas, kas nepaklus jo įsakymams, tas gaus ne tik šio pasaulio bausmę, bet ir ano.
Teko jam prisėsti. Įkyrėjo tas vaikščiojimas. Dabar susirado savo pieštuką ir barškino juo stalą. Įkyrėjo ir tas. Bet būtent jo nurodytu laiku Klausas įvedė merginą į kabinetą ir atidavęs vokišką pasveikinimą dingo.
Dabar Giunterio akys sužaibavo jau tiesiogine prasme. Ryškus raudonis sublyksėjo ir vėl dingo jo akių mėlynėje. Helda iš karto nuleido akis ir sustingo.
- Sėsk. - griežtai tarė Giunteris jai.
Helda aišku pakluso. Bet kodėl? Ji neturėjo jokiu būdu paklusti jam. Tačiau pakluso. Kiek įsidrąsinusi pažvelgė į jį kerinčiomis akimis. Giunteriui tai aiškiai nepatiko ir jis nusisuko nuo jos.
- Gerai tave iškrėtė? Tikiuosi jokių ten šurum burum dalykėlių neturi. - jau kiek šaltesniu tonu paklausė.
- Juk žinai, kad man tokių dalykų nė nereikia. Aš ir esu tas ginklas. - pagaliau pasigirdo jos melodingas ir švelnus balsas.
- Tuoj aš tau ginklus parodysiu, nevalyva šliundra! - suriko Giunteris ir atsisuko į Heldą.
- Po kol kas man dar ne laikas mirti. - dar ramiau tarė Helda.
- A ko tu čia dabar aiškinti pradėjai?! - išsiviepė Giunteris. - Tau dar gestapo maža? Ar ir ten akis vartei? Kokia dangiška laime ten jiems smegenis išplovei?!
- Ach, Leradži, Leradži... - atsiduso Helda.
Neapsakomas pyktis užliejo Giunterio protą. Jis tuojau pat vožėjai į marmūzę ir nusikeikė taip kaip nė niekas nemokėjo.
- Užsičiaupk, tu žemės kirmėle! Aš tave paleisiu per krematorijaus kaminą atgal iš kur čia atsivilkai!
- Man dar ne laikas. Mano misija čia dar nebaigta.- kuo rimčiausiai pasakė Helda.
- Scheiße*! - nusikeikė Giunteris. - Kad taip jau trokštate šį pasaulį geručiukų angelėlių slėniu paversti, tai ko tada visi žydais apsimetate?! Ko ne naciais?! Ką?! Juk taip padarytumėt tai ko trokštate!
- Tai jūs ir sukūrėte visa šitai, ne mes. Vieną dieną žmonės supras ką mes norėjome įrodyti, tačiau tu to jau nebepamatysi.
- Šitą karą laimėsime mes! - Giunteris tiesiog siuto. - Šis pasaulis priklausys mūsų valdovui. Mes pasirinkome vokiečių tautą įgyvendinti savo tikslus, nes jie turi visas savybes, kurių reikia išlikti.
- Nė viena tauta nėra lygi jūsų padermei. Tad nedrįsk jų vadinti saviškiais. - Helda kiek pyktelėjo ir susiraukė. - Nė vienas žmogus negimsta būdamas demonu.
- Gal ir tavo tiesa... Bet daugumai tereikia paskatinimo, kad suliepsnotų jų tamsioji pusė.
- Tarp jų ir Hitleris?
- Taip. Mano valdovas yra jo mokytojas. Tik jo dėka jame išugdėme blogį. Tereikėjo mažos kruopelytės ir turime sau lygų tarp mirtingųjų.
- Nekenčiu tavęs! - Helda užsidengė veidą delnais ir pravirko.
- Gyvenimas būtų toks nuobodus jei viskas būtų taikiai sprendžiama. - Giunteris prisėdo ir kiek nurimo. - Ką veiktum tu jei nereikėtų čia sėdėti? Gelbėtum visokius klipatas? Kaip nuobodu! Jūs nelaimėsite šito karo, nes mirtingieji to ir nenori. - Giunteris metė savo pieštuką ant stalo. - Visi puikiai žino kuo pavirstų šitas pasaulis, jei jūs laimėtumėte - didžiuliu Vatikanu! Fui! Kur seksas, orgijos, kraujas ir karai? Šito nori žmonija. Niekam nereikia tavo šurum burum nesąmonių.
- Mes nesiekiame laimėti. Pergalė mums nerūpi.
- Tai ko velniai rautų jūs norite?! - užriko Giunteris. - Nuolat postringaujat kažkokias nesąmones, kurių niekas nesupranta ir nenori suprasti! O jei kas ir supranta - tai baigia dienas beprotnamyje! Nejau nesupranti, kad šitas karas tai ne mirtingųjų reikalas?! TAI MŪSŲ KARAS! Tarp dangaus ir žemės! Mes pasirinkome vokiečius dėl jų ištvermės. O kodėl jie naikina tokius kaip tu?!! Todėl, kad jūs pasirinkote žydų tautą! Tai ne vokiečių kareivis šauna į žydą! Tai mūsiškis šauną į jūsiškį! Žmonės tik įrankis! Aišku tau, kvaila mergiote?!
- Tai kodėl dabar pat manęs nenušauni?
Šis klausimas pribloškė Giunterį. Jis šito nesitikėjo. Ir pats nežinojo, kodėl šito dar nepadarė.
- Ne man spręsti tokius klausimus.- po kelių minučių atsakė ir gan šaltai.
- Aišku... - Helda pavartė akis. - Juk tu tik eilinis demonas...
- Ne joks aš ne eilinis!!! - įsiuto Giunteris ir trenkė ranka per stalą. - Aš esu 14-tas demonas iš 72-jų Saliamono demonų! Aš valdau 30 demonų legionų!
- Bet kažkodėl Saliamonas tave buvo sugavęs...
- Tai praeitis! Prieš kiek tūkstančių metų tai buvo?!
- Argi mes skaičiuojam metus? Mums laikas neegzistuoja.
Gal tai ir buvo labai senai, bet Giunteriui tai buvo svarbu. Kaip ir kiekvieną aukštesnio rango demoną, jį siutino būti išvadintu eiliniu. Nebuvo jis itin aukšto rango, tačiau savo karalystėje buvo tituluotas markizu.
Žiūrėjo jis ilgai į Heldos akis ieškodamas bent kruopelytės blogio, tačiau ji skleidė tobulą gėrį. Nuo kurio jį net pykino. Ir tas jos žmogiškasis kūnas... Tarsi išgrynintas dangiškos šviesos. Tai ir siutino, ir stebino Giunterį. Jei ne tie skarmalai, ji atrodytų lyg tos damos įsispraudusios į gundančias sukneles ir šokančias fokstrotą su įvairaus rango nacių karininkais. Tik ji to negalėjo padaryti dėl daugybės priežasčių. Vieną akimirką jis norėjo, kad ji eitų su juo į tas nacių puotas, bet suspaudė kumštį ir giliais atsiduso.
- Manau gali eiti. - tyliai tarė jis, galbūt nė neištarė, o pasakė tik mintyse. - Klausas tavęs laukia gretimame kambaryje, taigi eik pas jį ir jis tave nuves į moterų barakus, o rytoj prie darbo.
Helda nieko neatsakė. Tiesiog atsistojo ir išėjo pro duris palikdama keistą alyvų kvapą kambaryje, o buvo ruduo... Alyvos jau seniai nebežydėjo ir kaliniai nė pasvajoti negalėjo apie kvepalus.
Ir ko jam prisireikė ją užkalbinti? Juk tokių kaip ji matė dar Pirmame Pasauliniame kare. Tada visų padermė buvo išsisklaidžiusi prancūzų ir rusų frontuose. Ir tais laikais Giunteris juos šaudė lyg šunis, ir nė vienas jo nedomino. Jam buvo pavesta vadovauti nedideliam būriui vakaruose. Dauguma būrio vadų nė nekeldavo kojos artyn fronto linijos, o tūnodavo kur nors jaukiai įsikūrę miškuose, ar tiesiog pačiame Berlyne, o geriausi Miunchene. Tačiau Giunteris buvo kitoks, jis veržėsi į patį karo centrą su savo būriu. O ir ko jam reikėjo baimintis? Mirtingieji visi bijojo mirties, bet tai negaliojo Giunteriui.
Šiuo metu jis taip pat svajojo apie frontą, lekiančias kulkas, sproginėjančias bombas ir apkasus. Jei ne jo valdovas, jis būtų buvęs įvykių sūkuryje kur nors Rytų Prūsijoje, bet kažkodėl jį pasodino čia. Į pačią nuobodžiausią skylę pasaulyje kur nėra net varnų pašaudyti. Niekas nežinojo apie šį lagerį. Jis buvo saugiai paslėptas visai netoli Austrijos sienos ir Burghauseno miestelio tarp miškų. Niekas neturėjo sužinoti apie jo egzistavimą. Todėl į vakarus esantis garsusis Dachau turėjo nukreipti dėmesį nuo Giunterio lagerio. Dėl to Giunteris galėjo jį pavadinti kaip tik norėjo. Aišku neoficialiai. Tačiau iškaba ant vartų buvo jo: „Neun Höllenkreise*“. Kaliniai nė nežinojo reikšmės, karininkai taip pat. Tik vienas Giunteris žinojo. Tai nebuvo vien Dantės išmonė, nors kai kurie suprato tai kaip juodąjį humorą. Tačiau tik vienas Giunteris žinojo teisybę.
Pragaras yra kaip kokia įmonė ar fabrikas. Vieni dirba fabrike, kiti jam tik atstovauja. Giunteris buvo tas „už ribos“. Tai šen, tai ten. Bet daugiausia laiko praleisdavo Žemėje. Juk jis narsus šaulys prisidengęs žalia skraiste, jo strėlės užnuodytos, nuo jų neįmanoma pasveikti.
Kaip ir danguje, taip ir pragare. Visur griežta hierarchija. Jei danguje už prasižengimus krenti į pragarą, tai pragare krenti dar žemiau- dirbti devintajame rate. Tačiau Giunteris nė karto nėra nusižengęs nė vienai taisyklei. Bet dabar jautė, kad turbūt nusižengs dėl Heldos. Buvo tarp kalinių ir demonų, buvo ir tarp nacių angelų. Bet turbūt tai pirmas kartas kai jam tarp kalinių pakliuvo angelas. Ir dar Miurielė. Visiška jo priešingybė. Visą laiką jautė tą keistą gėlių kvapą. Net ir dabar jis dar tvyrojo ore. Kur girdėta, kad koncentracijos stovykloje dvelktų gėlėmis?! Giunteris pravėrė langą, kad išvėdintų šitą kvapą. Jam labiau patiko jo škotiško viskio kvapas. Stiprus, svaiginantis ir vyriškas.
- Ką man daryti? Man reikia patarimo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą