Dar keletas žingsnių šiuo įkaitusiu taku ir štai durys. Gražesnių joks žmogus niekada nesukurs. Kas galėtų taip tobulai iškalti mūsų istoriją? Kokie burtai priverstų ją atgyti? Tik jau ne žmogaus. Visada pažvelgdavau ten kur Saliamonas mane sučiupo. Tai prakeiktasis! Bet jis greit išnyksta akyse ir nė nepastebiu kaip durys prasiveria. Kiek daug mano brolių! Ir neapsakomo grožio seserų! Štai ir mano brolis Naberijus. 24-tas iš 72-ųjų Saliamono dvasių. 19-kos legionų markizas. Kaip visada prie savo stalo su daugybe raudonų žvakių ant medinės lentos pagamintos iš uosio ir plūduriuojančios didžiuliame dubenyje pilname vandens. Tai mūsų policininkas. Tas, kuris mus saugo ir viską stebi. Naberijus gali bet kada pasiversti į trigalvį šunį, bet jis mieliau renkasi žmogišką formą. Tad ir dabar sėdi susikaupęs ir stebi visus glostydamas juodą varną. Jo juodi plaukai laisvai krenta ant pečių, o juodos akys nebyliai sveikina mane.
Šalia mano brangaus Naberijaus sėdi Marčosija. Savo jaunos paauglės forma. Kaip visada žaisdama savo tiesiais šviesiais plaukais ir bandydama įsiterpti į kiekvieną diskusiją. Pokalbiai, diskusijos. Jai negali prilygti nė vienas iš mūsų. Ji čia yra tam, kad padėtų mums kurti strateginius planus. Nors kartais man jos planai nepatinka. Kad ir tai, jog ji tiki, kad grįš į Septintąjį Sostą rojuje po 1200 metų! Kvaila mergiotė! Bet tik šituo atveju. Su ja visada įdomu diskutuoti.
Mane pasitiko brangusis Halfas. Jis taip pat buvo itin svarbus mūsų susirinkimuose. 38-tas iš 72-jų Saliamono dvasių ir 26-ių legionų vadas. Jis visų mūsų karių vadas. Jis vienas sugeba sudeginti miestus ir juos atstatyti. Nors savo žmogiška forma jis senyvas vyras, tačiau jo balsas... tikrai stiprus. Halfas- rimtas demonas. Visada pasiruošęs mums padėti. Karas- jo stichija. Jis man lyg tėvas.
- Sveikas atvykęs. - jo sodrus balsas pasveikino mane. - Tavęs laukėme, Leradži. Liucefugas Rofokalė jau ėmė nerimauti. Žinai koks jis nerimastingas.
Liucefugas Rofokalė. Tai mūsų ministras pirmininkas. Dešinioji mūsų Tėvo ranka. Gražus lyg lėlė, mandagus, bet viduje turi galios daugiau nei visi mes kartu sudėję. Žmogiškuoju pavidalu galėjo suvilioti bet kurią moterį. Varno plunksnos juodumo plaukai dailiai garbanojasi aplink kaklą, o žalios akys galėjo užnuodyti bet kieno sielą.
- Leradži!- sučiulbo Liucefugas savo švelniu balsu.- Kaip tenai mums sekasi?
- Ne kažkas. Rusai neketina pasiduoti, o jų šnipų pilna visur. Nenoriu, jog jie ką nors sužinotų.
- Dėl šito nesijaudink, mielasis Leradži.- Liucefugo meilumas buvo per daug šlykštus. Ganėtinai per daug saldumo. Net vemti vertė nuo jo padlaižiavimo.
Nusisukau nuo jo ir pavarčiau akis. Kažkodėl tuo metu prisiminiau Heldą. Jai reikėjo patekti Liucefugui į nagus. Būtų tikę vienas kitam. Tačiau vos tik pagalvojau apie Heldą, Liucefugas prabilo gan griežtu ir sodriu balsu jau kitame kampe.
- Žinome, jog tavo poste atsirado... šioks toks nesklandumas... Ir mus tai itin sujaudino. Miurielė nesaldus kąsnelis.
Miurielė... Vardas, kuris mane priverčia riaumoti. Nesaldus kąsnelis? Jos kvapas net Liuciferį priverstų vemti! Tos prakeiktos gėlės ir tas nuolankumas. Nekenčiu tokių. Jau geriau pats Mykolas būtų atnešęs savo kailį nei šita gėlių mergelė.
- Bus nelengva. – pajutau Halfo sunkią ranką ant savo peties. – Nuo rojaus iki pragaro tik vienas žingsnis.
- Nebijokite, susitvarkysiu. – kiek pyktelėjau ir pasitryniau smilkinį. – Tik pasakykite ką daryti.
- Neskubėk... – Naberijus atsiliepė vis dar žiūrėdamas į savo žvakes ir stumdydamas jas pirštų galiukais. – Dar nesiųsk jos iš mūšio lauko... Apgalvok kiekvieną žingsnį. Jos klasta yra naivume.
- Žiūrėk neįsimylėk. – sušuko Marčosija. Nutraukdama Naberijų.
Ach, ta prakeiktoji! Visada laukia tinkamos progos užvirti košę. Vos susilaikiau nevožęs jai į marmūzę.
- Ar tau atrodo, kad galiu pulti taip žemai? – surikau ant jos. – Kaip galėčiau įsimylėti tą, kuri mane verčia supleškinti visą Berlyną? Geriau žiūrėk pati, kad kokio hanzo ar ivano neįsižiūrėtum savo prakeiktame Gestape.
- Marčosija? – ramiai ir maloniai tarė Liucefugas. – Šį kartą pasistenk patylėti. Tenai... – parodė pirštu į lubas. – Vyksta svarbūs istoriniai įvykiai. Manau jis puikiai suprato ką daryti ir ko ne.
- Bet Dantanianas... – bandė gintis Marčosija.
- Ššš. – sudraudė Liucefugas. – Dantanianas šiuo metu Rytuose, Lietuvos Gestapo padalinyje ir tikiuosi negrįš iki viskas bus baigta. Nenoriu kad jis paveiktų mus... ne ta linksme...
Dantanianas... 71-asis iš 72-iejų Saliamono dvasių. Kunigaikštis valdantis 36 legionus. Visuomet nešiojantis knygas su savimi. Minčių skaitymo meistras. Ne vien jas skaityti sugeba, bet ir palenkti savo naudai. Jis lyg vaikščiojantis kino teatras, parodys viską kas dedasi bet kuriame pasaulio kampelyje. Liucefugas jį išsiuntė į Lietuvos Gestapą, kad čionai nepaveiktų mūsų minčių. Dantanianas niekur nelaukiamas. Ypač po paskutinio karto kai privertė vieną demoną įsimylėti angelą. Šitoks įvykis lyg pragaras pragare. Tad dabar buvo išsiųstas toli nuo didžiojo veiksmo, kad nepridarytų mums bėdų. Juodasis Kupidonas.
- Kai ateis lemiamas momentas, turėsi ją sunaikinti. – vėl išgirdau Naberijų. – Tik žiūrėk nenuvilk mūsų.
- Niekada. – tvirtai atsakiau. – Galite manimi pasikliauti.
- Tuomet esi laisvas. – numojo ranka Liucefugas ir durys atsivėrė.
Tai buvo signalas, jog man laikas grįžti į tą nuobodų žemišką gyvenimą. Tačiau Liucefugas puikiai žinojo ką galvoju. Nespėjau pasisukti link durų kai jis jas užstojo.
- Manau, jog Marčosija nemeluoja... – tyliai tarė man į ausį. – Man neramu dėl tavęs. Juk nenorėtum pakliūti... ten... – jis parodė į lubas.
- Grasini man Juodąja gyvate[1]? Geriau jau ją atiduotų į mano rankas. – nusijuokiau gan garsiai. – Išsidabinę šilkais, geriantys iš aukso taurių ir ramiai sau miegantys šitokiu istoriniu momentu. – papurčiau galvą. – Sukriošę seniai manęs negąsdina. Aš nebijau nieko, išskyrus Mūsų Tėvą, Liucefugai. Gal ir nesu galingiausias iš galingiausių, bet apsiginti nuo senukų ir pienburnių galiu.- Taip manęs nenubausit. – palikau kambarį ir įpykęs išėjau lauk.
Kaip jie aplamai drįsta mane gąsdinti ta menkaverte vietele? Lyg mes visi nežinotume kokia ten gyvatė įsitaisiusi slypi tarp Vatikano sienų. Mums, demonams, tikras malonumas pasidairyti po sijonuotų vyrukų kambarius ir mintis. Yra tokių egzempliorių kurių nenurungtų net pats Liucefugas. Tais senais laikais dar galėjai juos vadinti nekaltomis avelėmis, tačiau dėl jų pačių girtuoklystės ir ištvirkavimų mums lengva patekti į jų valdas, tačiau savavališkai elgtis negalime. Mes veikiame iš vien. Ne taip kaip jų vienas vienintelis stoja į mūšį. Net ir pats šventintas vanduo ne visada veiklus. Cha. Priklauso nuo to, kuris jį pašventino. O dažniausiai šiuo metu retai berasi „tikro šventinto“ vandens. Mus sustabdyti gali tik medinis kryžius su jų „Gelbėtojo“ auksiniu kūnu. Kodėl mes jį apverčiame aukštyn kojomis? Ne, ne vien dėl pasityčiojimo, dėl to, kad Jis suvoktų, jog kažkada gimė čia, žmogysta su galiomis neskirtomis Jam. Lai nustoja žvelgti į savo „namus“ ir tegul pasidomi tikra žemiška veikla bei nepamiršta kur mes gyvename.
Vis dėlto, mums priklauso valdžia. Jų „dievukas“ nė piršto nepajudino dėlto, ką me sukūrėme su vokiečiais, japonais ir italais. Tai kur jo Gėris? Kur išsigelbėjimas? Sėdi „tenai“ ir mėgaujasi gyvu vaidinimu. Jei Jis taip myli savo „vaikus“ tai kodėl nesustabdo nė vieno iš „mūsų“? Tai juokinga ir kvaila. Dar save vaidina „dievu“... Jeigu jis negelbėja saviškių, tai ar verta jį vadinti „dievu“? Dievas turi padėti KIEKVIENAM, išgelbėti KIEKVIENĄ. Bet tai tik kažkokia iliuzija, kuria tiki žmonės. O žmonės ne mažiau tuo tiki. Va, mes! Mes tai išpildome kiekvieno pasekėjo norus. Nori, žmogau, nesibaigiančio aukso? Štai, imk ir daryk ką nori. Nori niekada neišsenkančio vaišių stalo? Štai, valgyk ir džiaukis. Nori sužinoti ateitį? Puiku. Tau tai nepatiks, bet tu trokšti, o mums už tavo troškimą – tavo siela. Nori amžino gyvenimo ir jaunystės? Kodėl gi ne? Gyvenk kol atsibos. Nori atsikratyti priešų? Lengva. Tik duok savo apgailėtiną sieliūkštę ir gausi ko trokšti. Tai kas dabar Dievas iš mūsų? Savaime suprantama – mano Tėvas. Mes pildome žmonių troškimus, kai Jų pusė nužudo bet kokį malonumo troškimą. Ir dar vadina save Gėriu... Gėris skleidžia Gėrį, bet ne stebi visus ir piršto nejudina, kad žmonės taptų laimingi. Mes už malonumus. Jie už abejingumą. Tad šis karas tik tarp Mūsų ir Jų. Žmonės tik figūrėlės mūsų šachmatų lentoje. Tik ginklai.
Grįžau į savo kabinetą ir mano žalią livrėją pakeitė nacių uniforma. Žalia tikrai mano mėgstamiausia spalva. Įsipilu viskio į taurę ir prisėdu prie stalo. Vakarinė ramybė. Saulė jau nudažė padangę raudonai ir sukilo vėjas. Naktis, tai laikas kai niekas man neknisa proto ir galiu ramiai mėgautis gėrimu bei apmąstyti kitus savo žingsnius. Tad keliu taurę už naktį ir ramybę.
[1] Vatikanas, kaip pavadinimas reiškia „magiška gyvatė“. Taip pavadintas dėl to, kad iki krikščionybės ten buvo kalva, kur būrėjos būrė ateitį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą