“Morgenstern”
kasdienybė- įvairaus plauko žudikai maniakai. Tačiau šiandien ėmiau galvoti,
kad vis dėlto ne visi jie vienodi, ir ne visi tokie pamišę, kaip Mišelis
Diuvalis. Šįvakar prie mūsų durų sustojo įprasta policijos mašina. Įprastai
užtenka dviejų pareigūnų atvesti naują pacientą, bet Diuvaliui to nepakako. Jam
sutramdyti vos reikėjo keturių stipraus sudėjimo policininkų. Negaliu suprasti
kaip toks švelnios išvaizdos jaunuolis gali būti toks stiprus. Iš pradžių
maniau, kad koks hipis. Jo šviesūs plaukai buvo gerokai žemiau pečių, o dangaus
mėlynumo akys tiesiog degė įniršiu. Tačiau apranga liudijo, jog jis buvo
atvežtas tiesiai iš vakarėlio ar mokyklos išleistuvių. Paprastai juos visus
atveža jau su kalėjimo uniforma, todėl mane tai nustebino.
Vėliau išbėgo mūsų geriausi ir stipriausi sanitarai. Abejojau, kad mūsų tramdomi marškiniai jį suvaldys jei net metaliniai antrankiai sunkiai jį sulaikė. Bet be reikalo abejojau. Žinojau, jog netrukus jį atves pas mane. Galbūt giliai širdyje jutau baimę, o tai buvo nenatūralu. Turėjau reaguoti greitai. Bet ėmiau abejoti ar mano raminamieji jį nuramins. Bet abejonėms nebuvo laiko. Vos tik sanitarai ir policininkai jį atvedė į mano kabinetą, teko prirakinti jį prie kėdės. Tuomet iš arčiau pamačiau, kad tai buvo gan jaunas vyras. Ne daugiau nei devyniolikos. Jo rankos buvo kruvinos, bet akivaizdžiai tai buvo ne jo kraujas. Ant kairio skruosto buvo kruvina dėmė, turbūt su kruvinomis rankomis bandė nusibraukti plaukus, kurie taip pat buvo sutepti krauju. Iš karto supratau, jog tai prancūzas. Nors ir nedera taip sakyti, bet tikrai patrauklus vyriškis. Jo veido bruožai buvo itin švelnūs, nors nosis kiek per ilga, bet manau, jog moterys dėl jo tobulų lūpų turėjo alpti. Kaip ir minėjau, jo sudėjimas buvo gan moteriškas, vidutinio ūgio, lieknas, bet jėga prilygo boksininkui.
Pasirengęs visus priėmimo popierius gavau tik gal pusės lapo anamnezę. Paprastai gaudavau šūsnį popierių, o čia tik keli sakiniai.
Mišelis Diuvalis. Gimęs 1952-ųjų balandžio 15 dieną, Naujajame Orleane. Buvęs Marie Antoinette vidurinės prezidentas. Visuomet buvęs ramus ir pareigingas, 1971-ųjų birželio 1-ąją per išleistuvių vakarą išžudė visus savo klasiokus ir nemažai jų šeimos narių susirinkusių į mokyklos baigimo šventę.
Tik tiek. Ir dar be jokio areštinės antspaudo, ar parašo. Nieko. Tik dalinai suglamžytas popiergalis su primityvia informacija. Nei teismo nuosprendžio, nieko.
Vos suleidęs jam raminamųjų gavau pirmą repliką.
- Sulauksi savo galo ir tu!
Ar tai turėjau priimti už grasinimą? Nekreipiau dėmesio į tokias replikas jau senokai. Tiesiog prisėdau ir susiradau naują popieriaus lapą su mūsų ligoninės antspaudu ir skubiai užvedžiau naują bylą. Planavau suvesti visus formalumus rytoj ryte. Tuo metu mano pareiga buvo jį apklausti ir tai užfiksuoti. Tam turėjau ir diktofoną.
- Taigi tu Mišelis Diuvalis? - uždaviau pirmą klausimą, kad išsiaiškinčiau ar tai nėra koks asmenybės susidvejinimas.
- Priklausomai kas tu. Jei mano tėvas- tuomet Mišelis, jei kažkoks netikša – tuomet - ponas Diuvalis.
Tokių pareiškimų dar neteko girdėti. Sudomino.
- Suvoki už ką čia patekai?
- Už gerą darbą visuomenei.- tai taręs nusijuokė skardžiu ir melodingu juoku.
Netikėta ir tai. Iki Mišelio visi pacientai, kuriuos teko apklausti mažai kalbėdavo, arba iš vis nieko.
- Supranti, jog iš čia daugiau kojos neiškelsi? Nebent teismas pasiųs tave į elektros kėdę.
- Teismas manęs jau atsižadėjo.- vėl tas pats klaikus juokas.
- Ką turi omeny?
- Mano močkrušys vietinis teisėjas, kuris mane čia ir pasiuntė iki gyvenimo galo.
Na... keiksmažodžių čia tenka dažnai išgirsti. Bet tai jau ėmė darytis įdomu.
- Norėčiau išgirsti tavo versiją apie šiandienos įvykį.
- Atsikračiau keleto priešų ir tiek.
Keletas priešų neatrodo kaip visa klasė ir jų tėvai...
- Kodėl juos nužudei?- vis dėlto paklausiau nors ir banalu.
- Nes man patinka žudyti...
Patinka žudyti... Staiga pagalvojau, ar netyčia nebūsiu davęs tiesos serumo. Ne. Sunku logiškai suvokti, kad jis tai padarė pirmą kartą gyvenime, o kalba lyg tai darytų visą gyvenimą. Nors mūsų pokalbis ir buvo trumpas, bet tokio agresyvumo nebemačiau. Galbūt buvo laikas pasiųsti į dušą ir A korpusą? A korpuse šiuo metu nebuvo jokių pacientų. Tai ypatinga zona. Nepaprastai pavojingiems pacientams.
Surinkau sanitarų numerį ir iškviečiau Gloriją. Jinai buvo įpratusi susitvarkyti su agresyviais pacientais ir buvo gan stipri.
- Netrukus tave pasiims Glorija ir nuves į dušą, po to į tavo palatą. Šiam vakarui pakaks.
- Darosi smagu!- jis vėl ėmė kvatotis.
Atidaviau jį į Glorijos rankas ir liepiau šiam vakarui įjungti kameras duše. Mišelis man pasirodė per daug pavojingas, kad leisčiau Glorijai rizikuoti savo gyvybe.
Dr. Osterhagenas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą