Nereikėjo
vakar pasiųsti Glorijos vienos. Nežinau ar galėsiu sau atleisti už tai, kas
įvyko.
Vakar, vos tik Glorija išsivedė Mišelį, išvykau namo į Lorandžerį. Tačiau šiandien ryte sužinojęs kas įvyko, pamaniau, jog geriau būčiau nakvojęs ligoninėje. Atvykęs ryte buvau sutiktas Maksimo. Mane pasitiko šiurpi naujiena. Pasigriebiau A korpuso raktus ir liftu nusileidau žemyn. Tuo metu mane buvo apėmęs įsiūtis. Negalėjau susitaikyti su mintimi, kad Mišelis pasmaugė Gloriją duše, prieš tai brutaliai išprievartavęs. Turėjau vos kelias sekundes nusiraminti ir pažvelgti jam į akis. Vakar liepiau personalui palikti jo palatą neužrakintą ir leisti jam vaikščioti po visą aukštą. Rakinome tik pagrindine duris. Radau jį rūkantį ant vieno suoliuko. Dabar jau buvo švarus ir mūsų ligoninės balta uniforma. Tačiau, kad ir kaip stengiausi išlikti ramus, vos jį pamatęs ėmiau rėkti ant jo.
- Ar tavo suknistoje smegeninėje yra bent kruopelytė proto?!!!
- Ji pati to norėjo. – išpūtęs dūmus tarė kuo ramiausiai.
- Nužudoma?!
- Ne. Išbarškinama ant dušo grindų.
- Iš kur tu tai žinai?
Tyla.
- Dar kartą klausiu! Iš kur tai žinai?! – nė nesuvokdamas ką darau, vožiau jam per veidą.
Mišelis tik pervertė akis į mane. Galvojau, jog dabar ir mane pribaigs, bet matyt vaistai veikė puikiai.
- Tavo valanda jau nebetoli...
Užsidengiau akis kelioms sekundėms ir atsidusau. Nebegalėjau daugiau į jį žiūrėti. A korpuse buvo saugomos visų pacientų bylos bei vaizdo kamerų įrašai. Norėjau pats įsitikinti kas vakar įvyko. Užrakinau pagrindines duris ir pasukau link archyvo. Einant girdėjau tą klaikų jo juoką. Pasiekęs archyvą užsirakinau tenai, kas tas galvažudys nesugalvotų čia įsliūkinti. Susiradau vakarykštę vaizdajuostę ir įjungiau televizorių. Tai ką pamačiau niekada neužmiršiu. Mišelis ją smaugė visą lytinį aktą... Pasiekė savo malonumų viršūnę tik galutinai ją pribaigęs. Vėliau apsirengė mūsų rūbais ir... toliau vos stengiau žiūrėti. Žinojau, kad Glorija nėščia. Po mėnesio ruošiesi vestuvėms, artimiausiu metu ketino keltis į Europą su vyru ir būsimu kūdikiu... Dėl to ir įsiutau ant Mišelio. Ir tuo labiau dabar. Atradęs žirkles Glorijos chalate.... nežinau kaip tai pavadinti ir nenoriu daugiau to matyti... „cezario pjūvį“... savo pasitenkinimui.... Sadizmas ir nekrofilija. Išjungiau televizorių ir padėjau vaizdajuostę atgal į lentyną. Žinojau, jog sanitarai jį atitempė čia.
Užrakinau archyvo duris ir grįžau pas Mišelį. Sėdėjo ten pat ir žiūrėjo į sieną.
- Papasakok apie mokyklą. Girdėjau, jog buvai puikus mokinys ir itin pareigingas mokyklos prezidentas. Kas nutiko, kas nužudei tuos žmones?
- Per daug klausimų, daktare. – nusišypsojo r nusijuokė.
- Tuomet pasakyk, kodėl juos nužudei?
- Jie norėjo mane priversti šokti su mano buvusia mergina.
- Ar tai svarus argumentas?
- Pakankamai.
- Kodėl?
- Ta kalė permiegojo su mano geriausiu draugu užkulisiuose.
- Ką tu jai padarei?
- O ką galėjau padaryti? – nusijuokė Mišelis. – Perrėžiau ją išilgai su jos meilužiu.
Kaip ir tikėjausi jis tai pasakojo lyg tai būtų paprasčiausias pokštas.
- Ką tu jauti atimdamas gyvybę?
- Man tai teikia malonumą.
- Turėtum džiaugtis, kad mano klinika nepropaguoja lobotomijos ir elektros šoko. Bet kitur jau senai žodžio nepratartum.
- Jei bandai mane priversti išsigąsti ir pasakyti tau tai ko negaliu... prisiminti, tada tu tikrai kvailas.
- Neprisimeni?
- Aš nieko neprisimenu iki to ką padariau vakar.
Po to ką jis pasakė, mane kažkodėl užvaldė gailestis. Nors puikiai žinau, kad pacientai to ir siekia – sukelti gydytojui gailestį. Tačiau praėjo permažai laiko, kad galėčiau suvokti, ar tai buvo vakarykštės dienos pasekmė, ar kažkas iš vaikystės. O gal tai tik manipuliacija.
- Galbūt galėčiau su kuo nors apie tai pasikalbėti?
- Juk sakiau, kad tėvas mane čia įkišo.
- Motina?
- Galbūt. – Mišelis vėl ėmė kvatotis. – Manęs visiškai nedomina ką čia sumąstei daktarėli.
- Tik pasakyk vardą ir gyvenamą vietą, gerai? – atsidusau, nes tai ėmė varginti.
- Melani Diuval. Naujasis Orleanas, Metairie. Tikiuosi smagiai prasikrušit.- jis ėmė dar klaikiau kvatotis.
Palikau jį vieną kvatotis su savimi. Įjungiau kameras ir išėjau užrakindamas duris. Grįžęs į savo kabinetą iškart paskambinau Džeriui, kuris dirba su kameromis ir kitomis informacinėmis technologijomis. Liepiau jam rasti Melani Diuval telefoną ir ją iškviesti rytoj ryte. Padėjęs ragelį bandžiau imtis Mišelio bylos, bet negalėjau tiksliai įvardyti diagnozės... ar aplamai kažką parašyti. Asmeniškai, per 20 metų darbo, man dar neteko susidurti su atveju kai normalios psichikos žmogus išprotėja akimirksniu. Esu apie tai skaitęs, bet tai buvo pavieniai atvejai. Beveik visi čia gyvenantys pacientai daugiau ar mažiau buvo psichiškai sutrikę nuo mažų dienų, nemaža dalis padarę nusikaltimus iš pavydo, dėl dar įvairiausių priežasčių. Bet Mišelis buvo išskirtinis. Nors turbūt buvo dar anksti daryti išvadas. Tikėjausi, jog Džeris ras jo motiną, kuri man padės užpildyti tuščias spragas šitoje ligos istorijoje.
Po pietų lankiau pacientus, bet du kartus buvau iškviestas, nes Mišelis užpuolė maistą dalinančius sanitarus. Nusprendžiau jį palikti su tramdomaisiais marškiniai iki rytojaus ryto. Nenorėjau, jog bandytų nužudyti Džerį ar valytojus.
Dr. Osterhagenas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą