Gana apie save. Kaip visada pasiėmęs savo lagaminėlį ir puodelį „Café du Monde“ kavos bei rytinį „The Times – Picayune“ laikraštį. Šiandien jau buvo rašoma apie Mišelį. Ketinau išsikirpti tą straipsnį ir įsegti į jo bylą. Mano kabinetas buvo atrakintas. Nustebau. Matyt manęs laukia kažkoks svarbus asmuo.
Taip. Manęs laukė smulkutė šviesiaplaukė jauna moteris. Ji tyliai verkė. Tiesą sakant atrodė verkusi jau kelias dienas. Po kelių sekundžių atsipeikėjau, kad tai Melani Diuval.
- Labas rytas, madam Diuval. – padėjau kavą, laikraštį ir lagaminėlį ant stalo, tik tuomet pasiūliau paspausti ranką.
- Malonu... Jūs turbūt gydytojas Osterhagen‘as? – jos balsas buvo liūdnas ir silpnas.
- Taip, madam, tai aš. – nusišypsojau.
Ji nusišluostė ašaras nosinaite kol aš radau savo ligoninės chalatą ir sutvarkiau savo darbo stalą. Tuomet prisėdau ir buvau pasirengęs pokalbiui.
- Aš norėjau... – prabilau, bet ji mane nutraukė.
- Pasakykite kaip... jis?
- Mišelis... – mąsčiau ar reikia detaliai papasakoti jo žygdarbius. – Jis šiuo metu izoliuotas ir...
- Ar galiu jį pamatyti? – ji atrodė beveik ant isterijos ribos.
- Apgailestauju, tačiau... ne. Mišelis pavojingas... negaliu rizikuoti Jūsų gyvybe...
Supratau, jog paciento motinai to sakyti nereikėjo. Ji vėl nusišluostė ašaras nosine ir sukūkčiojo.
- Ponia Diuval... Atleiskite, bet tokios taisyklės. Šiuo metu tai neįmanoma. – sušvelninau savo toną.
- Merde... – išgirdau ją tylomis nusikeikiant. – Dėl visko kalta ta mergšė! Jei ne ji, dabar jis būtų pakeliui į Jeilį...
- Dėl šito ir norėjau pasikalbėti. Tam, kad nustatyčiau... diagnozę, privalau sužinoti apie jo praeitį, o šiuo metu iš jo sužinojau ne kažin ką.
- Ką tiksliai norite sužinoti apie mano sūnų? – pagaliau ji nusiramino.
- Viską. Pradėkite nuo pradžių pradžios. Neprieštarausite jei užsirašinėsiu?
- Ne. Jei tik tai padės, darykite kas reikiama
Taigi... Melani ir Viktoras susituokė gan jauni. Abu gimę ir užaugę Naujajame Orleane. Niekuo neypatinga šeima. Galbūt net ideali. Melani dirba mokytoja, o Viktoras, kaip ir minėjo, pats Mišelis, vietinis teisėjas. Abu džiaugėsi kai Melani pastojo ir gimė Mišelis. Kaip ir visi vaikai, Mišelis, buvo judrus ir laimingas vaikas. Mokykloje puikiai sekėsi, draugų turėjo, jokių traumų, nieko. Tačiau viskas pasikeitė kai prieš kelis metus ėmė draugauti su Sofija. Sklido gandai, kad Sofija užsiiminėjo vudu magija, nors ir buvo baltaodė. Kas buvo itin keista. Kaip mokslininkas netikiu jokiais burtais, bet Melani teigė, jog būtent Sofijos vudu magija ir „pakeitė“ jos sūnų. Anot Melani, Sofija „užkeikė“ Mišelį kai šis ją užtiko tą lemtingą vakarą ir dabar jos šmėkla jį išvedė iš proto. Kaip galėjau reaguoti į visa tai? Tylėjau. Tikėjausi geresnės informacijos nei ši. Kitaip sakant nieko nepešiau.
- Gerai. Nuvesiu Jus pas sūnų. Bet šiuo metu jis užrakintas, o vidun įleisti bijau. Paskyriau didžiausias įmanomas raminamųjų dozes, tačiau labai keista... jo beveik neveikia.
Ponia Diuval nušvito. Žinojau, kad ji labai nori pamatyti sūnų. Turėjau suteikti jai tokią galimybę. Atsidariau stalčių ir pasiėmiau A korpuso raktus. Nuo šiol aš juos saugojau, išskyrus sanitarus. Jie visada turi turėti kopijas. Tad paraginau ją sekti paskui mane. Spėjau, kad ji nesitikėjo, jog jos sūnus yra laikomas... rūsyje. Tačiau tai ne rūsys, tiesiog saugiausia vieta patiems pavojingiausiems pacientams. Ten nėra langų, pro kuriuo galėtų pabėgti, nėra jokių išėjimų išskyrus pagrindines duris.
Atrakinęs A korpuso duris apsižvalgiau. Nors Mišelis ir buvo uždarytas savo palatoje, bet mane aplankė negeras jausmas. Mano intuicija rėkte rėkė, kad kažkas čia ne taip. Liepiau poniai Diuval palaukti manęs prie durų ir niekur nesitraukti kol jai neduosiu ženklo.
Kairėje pusėje nuo durų buvo didžiulė niša. Tai buvo lyg svetainė, tačiau nenaudojama pagal paskirtį. Ten tebuvo keli suoliukai ir šildymo sistema. Už posūkio galėjo slėptis bet kuris pacientas. Bet šiuo metu čia buvo tik Mišelis. Lėtai slinkau palei sieną, bet nuojauta kuždėjo bėgti iš čia. Neveltui. Mišelis mane užpuolė su žirklėmis ir perrėžė man dešinį skruostą. Laimei adrenalinas suveikė gana greitai ir parbloškiau jį ant žemės suimdamas jo rankas už nugaros ir surikau Melani pakviesti keletą sanitarų. Prireikė kelių sekundžių, kad suprastų ko prašau. Bet išlėkė pro duris ieškoti pagalbos kaip kulka.
Mišelis negailėjo man spalvingų keiksmažodžių bandydamas ištrūkti iš mano rankų, bet deja tik blaškėsi. Mano skruostas degė lyg ugnis, mačiau kaip kraujas varva ant mano chalato ir Mišelio nugaros. Tai bjaurybė! Dar nė karto nebuvau sužeistas. Bet viskam pirmas kartas.
Vos po minutės atbėgo trys sanitarai ir nutempė Mišelį į palatą. Pakėliau nuo grindų žirkles ir įsidėjau į chalato kišenę. Kaire ranka perbraukiau per sužalotą skruostą, kraujas vis dar tekėjo. Atsisukęs pamačiau ponią Diuval tyliai verkiančią. Ji buvo siaubingai išsigandusi.
- Aš labai atsiprašau, kad Jums teko tai pamatyti. – tyliai tariau. – Juk sakiau, kad jis itin pavojingas.
- Tai jau nebe mano sūnus... – ji tarė kūkčiodama. – Jis apsėstas...
- Nėra tokių dalykų kaip apsėdimas. – kantriai paaiškinau. – Visa tai ką laikote apsėdimu tėra sunki psichinė liga.
- Tai kokia? – jos akys užsidegė iš įsiūčio.
- Aš... – užsikirtau... – Aš... nežinau...
- Todėl, kad tai apsėdimas! – tai tarusi ji apsisuko ir išėjo.
Likau stovėti vienas. Tai ką ji kalbėjo neturi jokio realaus pagrindo. Esu ateistas ir netikiu nei šėtonu, nei dievu. Per savo praktiką teko susidurti su daugybe atvejų neva „apsėdimu“, bet tai buvo itin sunkios formos psichozės ir šizofrenijos. Negalėjo būti nė kalbos apie apsėdimą. Aš remiuosi tik moksliniais įrodymais ir faktais.
Nuėjau prie Mišelio palatos. Pro langelį pažvelgiau vidun. Jis sėdėjo ant savo lovos su tramdomaisiais marškiniais ir kažką kalbėjo. Bandžiau įsiklausyti, bet deja... negalėjau suprasti nė žodžio! Mano šeima buvo kilusi iš Vokietijos todėl kalbu tik anglų ir vokiečių kalbomis. Iškart pagalvojau, jog jis kalba prancūziškai, bet tai nepriminė prancūzų kalbos. Labai gailėjausi, jog neturėjau su savimi diktofono. Vėl mintyse išgirdau ponios Diuval žodžius. Papurčiau galvą. Ne tai klaidingas įsitikinimas. Ligoniai dažnai kalbasi su kažkuo nematomu. Ne, vaiduokliais netikiu, šėtonu tuo labiau. Tada vėl sau uždaviau tą patį įkyrų klausimą: kaip visiškai sveikas žmogus išsikraustė iš proto per vieną dieną? Kartojau sau tai diena iš dienos. Jau ėmiau manyti, kad pačiam pasimaišys protas nuo tokio galvosūkio. Klausinėti Mišelį buvo beprasmiška. Galbūt dar per anksti tikėtis kažko? O galbūt iš tiesų nėra prasmės? Tačiau turiu išsiaiškinti kas jam. Net nežinodamas diagnozės puikiai suvokiau, jog jis čia bus iki gyvenimo galo, ir turbūt niekada daugiau negalės bendrauti su žmonėmis. Nesu pesimistas. Aš realistas. Matau ir darau išvadas. Ir mano išvada buvo, kad jokie vaistai jo neveikia. Neveiks ir psichoterapija. Ar iš vis kas nors gali jam padėti? Tuo tarpu mano mintis nutraukė jo mėlynų akių žvilgsnis. Kupinas įtūžio ir pagiežos. Pajutau, jog mano širdis ėmė smarkiai plakti ir atsitraukiau nuo durų. Pirmą kartą taip pasijaučiau. Vėl pajutau dilgčiojant žaizdą ant skruosto, lyg ji būtų iš naujo pjaustoma ir žengęs kelis žingsnius atsirėmiau į sieną. Po to turbūt prarandu sąmonę...
Dr. Osterhagenas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą