Pabudau
savo kabinete ant sofos. Buvo vėlyvas rytas. Niekaip negalėjau prisiminti kaip
čia patekau. Juk buvau A korpuse. Pakėliau galvą ir pamačiau seselę. Galva
tiesiog plyšte plyšo. Bet tikrai neatsiminiau, jog būčiau gėręs. Vėl
užsimerkiau ir pabandžiau prisiminti kas nutiko, bet nuo to tik dar labiau ėmė
skaudėti galvą.
- Daktare, ar gerai jaučiatės? – išgirdau seselės balsą.
- Taip... Tikriausiai... – tyliai ištariau.
- Jūs pramiegojote visą dieną. Ėmėme nerimauti.
- Kaip tai visą dieną? – pramerkiau akis ir pasijutau kiek geriau. – Kas nutiko?
- Jūs neprisimenate? – ji atrodė labai susirūpinusi. – Vakar ryte Jus radome be sąmonės A korpuse. Laimei spėjome laiku, nes Jūsų skruostas smarkiai kraujavo. Labai išsigandome... – neleidau jai baigti.
- Ach... taip... Mane sužeidė pacientas Mišelis. Bet neprisimenu kas nutiko po to... Ar galėtum atnešti kavos ir tablečių nuo galvos skausmo?
- Tuojau. – ji nusilenkė ir greitai išėjo.
Pamažu atsisėdau. Galva svaigo lyg būčiau girtas. Šviesa sklindanti pro langą erzino akis ir nuėjau užtraukti užuolaidų. Prisėdęs prie stalo pasidėjau galvą ant delnų. Smilkiniai tiesiog pulsavo. Sudejavau ir išsitraukiau iš stalčiaus „Marlboro“ cigaretę. Prisidegęs išpūčiau dūmus ir rodės skausmas kiek atlėgo. Netrukus grįžo seselė su kavos puoduku ir tabletėmis. Padėkojęs liepiau palikti mane ramybėje. Susikaupiau ir bandžiau prisiminti kas man nutiko. Bet veltui. Tačiau prisiminiau sapną!Tai buvo mano namų svetainė. Mačiau lubas ir ryškiai šviečiančią lempą. Aš gulėjau ant grindų. Tada prisiminiau, ką mačiau vėliau. Pakėlęs galvą pamačiau kruviną Mišelį, kuris rijo mano žarnas. Nuo vaizdo vos neišliejau kavos ir numečiau cigaretę į peleninę. Užsimerkiau ir sudrebėjau. Tai buvo tik sapnas. Nieko daugiau. Spontaniškai paliečiau sužeistą skruostą ir pajutau pleistrą. Vėl bandžiau prisiminti kas nutiko prie Mišelio palatos. Prisiminimai ėmė pamažu grįžti. Jo žvilgsnis, skausmas... Ne, tai neturėjo jokio ryšio. Greičiausiai dėl išgąsčio ir sužeidimo praradau sąmonę ir susitrenkiau galvą. Išgėriau dvi tabletes, kad nurimtų skausmas. Bet jutau, kad šiandien nesugebėsiu dirbti. Jaučiausi gan išsekęs ir pavargęs. Nors miegojau visą parą, tačiau jaučiausi lyg nemiegojęs tris dienas.
Vėliau tik peržiūrėjau keletą ligos istorijų ir išvažiavau namo gan anksti. Kelias į Lorandžerį pasirodė toks ilgas. Važiuodamas nuolat mąsčiau apie sapną ir praeitą dieną. Tos mintys buvo tokios įkyrios! Grįžęs namo nusprendžiau kiek paskaityti, nes negalėjau niekaip atsipalaiduoti. Bandžiau ieškoti kažko, ko pats nežinau. Varčiau savo psichiatrijos knygas. Beskaitant vėl prisiminiau ponios Diuval žodžius ir automatiškai ėmiau ieškoti kažko apie apsėdimus. Tačiau visose knygose radau paaiškinimus: manija, šizofrenija, epilepsija, isterija, psichozė. Bet negalėjau nė vienos priskirti prie Mišelio diagnozės. Taip begalvojant užmigau su knyga rankoje.
Praėjo gal tik valanda kai mano katinas Leslis ėmė mane žadinti braižydamas mano kojas. Lauke buvo vis dar šviesu todėl nesupratau ar jau rytas ar ta pati diena. Aplink mane mėtėsi knygos. Leslis sumiauksėjo gailiai ir atsistojau. Ko gero pamiršau jį pašerti.
Nuėjęs į virtuvę įpyliau jam ėdalo ir pažvelgiau į laikrodį. Buvo jau pavakarys tad miegojau ne taip ilgai. Velniai rautų, kas man pasidarė nuo to karto kai Mišelis pažvelgė į mane savo pagiežos kupinu žvilgsniu.
Pasidaręs kavos prisėdau savo mažoje virtuvėlėje prie stalo ir pasijutau daug geriau. Kava visada sužadina apsnūdusį kūną. Taigi... skaičiau knygas apie apsėdimus. Ne, aš tuo vis tiek netikiu. Tai kažkokia keista liga apsėdusi Mišelį. Ir aš išsiaiškinsiu kokia. Kad tai psichozės tipo susirgimas ir taip aišku. Tik tokia agresija man keistas dalykas.
Paėdęs Leslis atėjo pasiglaustyti aplink kojas. Pakėliau jį ant stalo ir leidau baksnoti mano sužeistą skruostą savo šalta šlapia nosimi. Taigi, dar viena priežastis, kodėl grįždavau namo – tai katinas, kuriam reikėjo priežiūros. Jis pas mane atsirado netyčia. Tiesiog vieną dieną baigęs darbą ir grįžęs namo radau šį oranžinį pūkuotį prie durų. Nieko negalvojęs parsinešiau jį į vidų ir taip gyvename kartu jau keleri metai. Leslis tikra atgaiva po sunkios darbo dienos. Atrodo jis puikiai viską supranta ar ateina prie manęs būtent tuo metu kai man jo reikia.
Tad ir dabar paglostęs katinuką ir išgėręs kavą išėjau į lauką parūkyti. Prisėdau verandoje ant krėslo ir prisidegiau cigaretę. Stebėjau besileidžiančią saulę. Šituo retai mėgaudavausi, nes namo dažniausiai grįždavau jau sutemus. Laimei Leslis buvo kantrus katinas ir laukdavo manęs prie durų kol grįšiu.
Parūkęs grįžau paskaityti knygų dar kartą. Rūkyti ėjau dar ne vieną kartą, kol sutemo ir nusprendžiau eiti pamiegoti. Rytoj ketinau aplankyti Mišelį ir įsitikinti, kad nenužudė dar ko nors.
Dr. Osterhagenas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą