Palikęs namus drąsiai žengiau į mėnesieną ir išsišiepiau apnuogindamas savo iltis. Teprasidės puota, kokios nemačiau jau metus laiko. Per Helovyną visada puotauju. Juk tai vienintelė diena metuose kai tamsos pasaulis užvaldo viską aplink. Žengiu kelis žingsnius šaligatviu kai pro mane prabėga grupelė vaikų apsirengusių vaiduokliais. Tačiau ar jie bent įsivaizduoja, kas yra tikri vaiduokliai? Beeidamas gatve pamatau kaip iš vieno skersgatvio išnyra tamsi aukšta figūra. Aaaa... Konradas. Besotis ir nuolat linksmybes mėgstantis mano draugelis. Prisėlinu jam iš nugaros, bet jis ne toks, kad išgąsdintum.
- Konradai, - tariu žemesniu nei įprastai balsu. – Jau linksminiesi nuo ankstyvo vakaro.
- Zigfrydai, šimtas metų! – nusijuokia Konradas ir marškinių rankove nusivalo kraują nuo lūpų. – Kur išsiruošei?
- Manau ten pat, kur ir tu. – pavartęs akis atsidūstu. – Juk gavai pakvietimą?
- Gavau, gavau. – nusijuokia Konradas. – Bet nesusiturėjau kai pamačiau tą mergiotę apsirengusią vienuole.
Konradas kadaise buvo kunigas, o tapęs tuo, kuo dabar yra – nuolat medžioja vienuoles ir kunigus. Kažkokiam savo iškrypimui patenkinti. Bet aš per daug ir nesigilinu į tai. Lėtai patraukėme gatvėmis link savo tikslo. Iki jo dar buvo nemažas kelio gabalas, bet mes ir neturėjome, kur skubėti. Žmonės į mus nekreipė dėmesio nors ir buvome be jokių kostiumų. Šiąnakt mes pritapome čia ir dabar. Pėdinome nesukdami galvos ir šnekėdami apie laukiančią puotą. Šiemet tikėjausi kažko ypatingo. Veronika kasmet visus nustebindavo savo išradingumu.
Medžiai jau buvo be lapų, pajuodę ir draskomi naktinio vėjo. Kiekvienuose languose degė šviesos, girliandos ir įvairiausios šiurpios dekoracijos. Kvaili žmonės. Tiki, kad tai padės apsisaugoti nuo tokių kaip mes su Konradu. Tiesa buvo tokia, kad nuo tokių padarų kaip mes – neapsisaugosi. Juokaudami su Konradu apie visus šituos „numirėlius“ lakstančius apie mus, pasiekėme juodai dažytą Viktorijos laikų namą. Palypėję laipteliais už trijų kolonų radome verandą ir palietę kaukolės formos belstuką, pasibeldėme. Duris pravėrė Domantas. Ryškiai oranžiniais ilgais plaukais surištais į arklio uodegą nugaroje.
- Sveiki atvykę, Zigfrydai, Konradai. – Domantas pamojo mums užeiti.
Mes su Konradu nieko netarę įėjome. Prieškambaris skendėjo tamsoje ir tik kelios žvakės apšvietė čia stoviniuojančius padarus. Konradas nusitempė mane tolyn į didelę salę, kur pagal šiuolaikinę House muziką šoko nemaža minia vampyrų. Netrukus užuodžiau mirtinguosius. Jų saldus kraujo kvapas sujaudino mano uoslę ir apsilaižęs lūpas timptelėjau Konrado nėriniuotų marškinių rankovę. Konradas pajutęs žmones nustojo visiems šypsotis ir nusitempė mane prie vieno žmogaus dydžio narvo. Narve sėdėjo susigūžę keli jauni vaikinukai ir merginos. Jie nešaukė, nebandė pabėgti, nes Veronika juos užhipnotizavo. Ach, Veronika... Veronika – vampyrų karalienė. Pati vyriausia ir pavojingiausia. Tai ji rengia Helovyno vakarėlius mūsų mieste. Prie narvo stovėjo viena iš jos tarnaičių – Deimantė. Ji be žodžių suprato, ko mes norime ir atrakino narvo skląstį. Konradas nieko nelaukęs čiupo juodaplaukį gotą vaikinuką, o aš dar keletą sekundžių pasirinkau. Man patiko juodaplaukė mergina. Ji man priminė Vivianą. Ji buvo apsvaiginta Veronikos kerų ir pasidavė man. Ilgais nagais perbraukiau jos kaklą. Ji kvepėjo beveik taip pat gardžiai kaip Viviana. Tik deja, tai nebuvo ji. Lyžtelėjau ten kur ką tik perbėgo mano nagai ir suleidau iltis į jos kaklą. Oda pokštelėjo ir pasipylė karštas tirštas kraujas tiesiai į mano burną. Kiekvienas gurkšnis buvo vis saldesnis ir tirštesnis. Laikiau merginą arti savęs ir girdėjau tik jos aimanas, daugiau nieko aplink nebegirdėjau. Viskas ką girdėjau tai jos kraują tekantį į mano burną. Pasisotinęs paleidau jos kūną ir Deimantė žinodama visas taisykles ją paėmė nuo grindų.
Viskas grįžo vėl. Muzika, šokiai ir Konradas jau sėdintis ant sofutės. Prisėdau šalia jo.
- Atrodė lyg gertum tą... kaip ten jos vardas? – prabilo Konradas.
- Viviana. – suurzgiau. – Tikiuosi ji saugi savo namuose. Nenorėčiau, kad tu ar kas nors kitas iš mūsų ją užpultų.
- Amžinai jos neišsaugoti. – pavartė akis Konradas. – Arba paversk ją viena mūsų. Arba pamiršk.
- Neaiškink, Konradai. – piktai pažvelgiau į jį. – Ji nenusipelnė tokio amžino kančių pilno gyvenimo. Geriau jau mirti atėjus laikui.
- Šiandien šventė. Gana niurzgėti. – Konradas atsistojo. – Einu pašokti. Tau irgi patariu.
Gal ir teisus Konradas. Šiandien šventė ir reikia linksmintis. Pamačiau Liobą. Tai buvo graži vampyrė rudais banguotais trumpai kirptais plaukais, šiek tiek apvaloka ir apsirengusi žalią aksomo suknelę siekiančią žemę. Priėjau prie jos ir pasiūliau pašokti. Ji sutiko. Ir nusijuokusi savo draugėms paėmė mano ranką. Ji buvo tikrai graži ir daug kas mus bandė supiršti, bet... mano širdis priklauso Vivianai, kad ir tai reiškia amžiną vienatvę... Šokome su Lioba besisukdami tarp visų vampyrų porų. Ji šypsojosi apnuogindama savo iltis ir mėgavosi mano dėmesiu. Matyt tikrai bus daug kas teisus, kad ji man būtų tinkama pora. Galbūt... kitame gyvenime. O šiame mylėjau Vivianą... žmogų. Visi tai žinojo ir tyčiojosi iš manęs. Vadino kvailiu, idiotu, nevispročiu ir t.t. Bet man buvo nusispjauti. Patys jie kvailiai.
Pašokau dar su Zita ir Renata. Po to atsiprašiau iš šokių aikštelės ir nuėjo atsisėsti prie Konrado, kuris irgi ilsėjosi.
- Šaunuolis. Šventė. Reikia linksmintis. – nusišypsojo Konradas apnuogindamas savo iltis.
- Šoku tik iš mandagumo. Žinai, kad man tai ne itin patinka. – nusivaipiau. – Beje kur pati Veronika?
- Girdėjau ruošia kažkokią didelę staigmeną. Todėl visi nekantriai ir laukiau kas čia vyks šiąnakt. – atsakė Konradas.
- Ji kiekvienais metais paruošia staigmenų. Kuo šie metai tokie ypatingi?
- Kiek girdėjau jai sukanka 600 metai. Gimtadienis gi Veronikos. – nusijuokė Konradas.
- Man kaip... – apžvelgiau visą salę. – Toks jubiliejus aišku nepraeis be linksmybių apogėjaus.
- Tikėtina, kad bus įspūdinga.
Po kelių valandų šokių ir kraujo liejimo pasirodė pati Veronika. Šviesius plaukus dailiai sugarbanojusi aplink veidą ir pasipuošusi tamsiai mėlyna satino suknia iki pat žemės, o aplink pūsta lyg tortas. Jos dešiniosios rankos Deimantė ir Guoda stovėjo jai iš abiejų pusių. Abi taip pat dėvėjo gražias vakarines sukneles iš satino ir aksomo. Veronika suplojo rankomis ir visi atsisuko į ją.
- Sveiki, susirinkę į šią dvigubą šventę. Kaip žinote šiandien ne tik Helovynas, bet ir mano gimtadienis. Šeši šimtasis. Tad ta proga turiu didelę dovaną... jums visiems. Turiu jums nekaltą mergelę vardu Viviana. – kalbėjo Veronika. – Štai ir ji. – Deimantė ir Guoda atvedė mano Vivianą. Ji nebuvo užhipnotizuota. Ji pasibaisėjusi viską stebėjo.
- Ne... – sušnabždėjo mano lūpos ir rankomis užsidengiau burną. – Negali būti...
- Kas norės būti pirmasis ir jos paragauti? – sučiulbo Veronika.
- Veronika! – įgavęs drąsos sušukau. – Nebandyk jos liesti.
- Kaip, Zigfrydai? – ji atsisuko į mane. – Negaliu jos liesti? Na, ji yra visų, o ne man skirta.
- NIEKAS jos nelies. – suurzgiau ir žengiau arčiau Veronikos, Guodos ir Deimantės.
- Ir kodėl gi? Kas ji tau? – Veronika suvaidino nustebusią. Tobula aktorė.
Norėjau išrėkti, kaip ją myliu. Norėjau pulti ir išplėšti ją iš Guodos ir Deimantės nagų. Norėjau ją išgelbėti... Bet staiga Konradas pasirodė priešais Veroniką.
- Zigfrydas ją įsimylėjęs iki ausų. – tarė Konradas.
- Mat kaip. – nusistebėjo Veronika. – Tuomet bus labai įdomu stebėti kaip čia viskas baigsis. Ar tai tiesa, Zigfrydai?
- Tiesa... – nuleidęs akis tyliai ištariau. Prakeiktas Konradas. Tai jis viską žinojo... o laikiau jį draugu...
- Tuomet duosime du pasirinkimus Zigfrydui. – suplojo vėl rankomis Veronika. – Arba paverti ją vampyre ir ji tampa tavo žmona, arba... mes puikiai paskanausime šio nekalto kraujo. – Veronika ilgu nagu palietė Vivianos kaklą.
- Paleisk ją ir baikim šitą cirką. – sušukau.
- Paleisti? Na, ji negali gyventi daugiau kaip gyveno po to ką šiąnakt pamatė. – Veronika ėmė sukti ilgus Vivianos plaukus ant savo pirštų.
- Nagi, Zigfrydai, paversk ją vampyre ir gyvenkit ilgai ir laimingai. – Konradas kaip šėtonas ėmė suokti man į ausį.
- Arba mes ja pasimėgausime. – užbaigė Konrado tiradą Veronika.
Priėjau artyn Vivianos. Ji bandė spurdėti, bet Guoda su Deimante ją laikė gan stipriai. Paliečiau šiltą Vivianos skruostą ranka, bet ji užsimerkė ir ėmė dar daugiau drebėti. Savaime suprantama, ji manęs nepažinojo. Kaip ji galėjo mane pažinoti, jei aš niekada su ja nekalbėjau ir niekada manęs nematė.
- Atleisk man, Viviana... – tariau jai į ausį. – Tu niekada neturėjai tapti kraugere kaip aš.
Tai taręs pasilenkiau prie jos kaklo ir pabučiavau ten kur netrukus įkandau. Rankomis paliečiau jos pečius ir išgėriau tik tiek kraujo, kad palikčiau ją vos gyvą. Deimantė ir Guoda ją paguldė ant grindų. Tuomet persikandau sau riešą ir pridėjau jai prie pabalusių lūpų. Mano vampyro kraujas ėmė tekėti gilyn į jos burną. Mano žaizda greitai užsitraukė, bet kraujo pakako jos pervertimui. Viviana atmerkė akis ir žiūrėjo į niekur. Visi vampyrai aplink buvo nuščiuvę, muzika nebegrojo. Laikas tarsi sustojo. Ir Viviana mirė. Stebėjome kaip ji ėmė keistis: akys tapo skaisčiai mėlynos, daug mėlynesnės nei iki šiol, plaukai ėmė spindėti ir tapo banguoti, oda išbalo ir praviroje burnoje suspindėjo aštrios dvi iltys. Po kelių sekundžių ji sumirksėjo ir atsisėdo. Žiūrėjau į ją ištiesęs ranką, bet ji jos neėmė.
- Viviana, sveika atvykusi į vampyrų pasaulį. – tarė Konradas.
- Užsičiaupk tu. – surikau ant jo. – Jau ir taip prisidirbai iki kaklo.
- Viviana? – pažvelgiau į jos akis. – Aš Zigfrydas.
- Aš tavęs nepažįstu. – atsakė Viviana. – Ką jūs man padarėt?
- Paverčiau tave vampyre. – atsakiau.
- O dabar surengsime vestuves. – pagaliau prabilo ir Veronika. – Kaip ir priklauso.
- Kokios vestuvės? – Viviana žiūrėjo į mane savo didelėmis akimis. – Aš tavęs nepažįstu. – vėl pakartojo ji.
- Nesvarbu, kad tu nemirtinga. Yra būdų tave nugalabyti, Viviana. – tariau. – Ir jie tai padarys jei nesutiksi tekėti su manęs.
- Kaip aš galiu tekėti už nepažįstamo vyro? – ji atrodė vis labiau ir labiau sutrikusi.
- Deja, teks, Viviana. – tarė Konradas. – Zigfrydas nėra blogas. – jis nusijuokė. – Nagi, sutik. O kitaip...
- Kitaip kas? – paklausė Viviana.
- Ugnis yra mirtina... – pavartė akis Konradas. – Arba rytmetinė saulė... Ką renkiesi mirtį, ar Zigfrydą?
- Zigfrydą... – tyliai išlemeno Viviana.
- Na, ir puiku. – suplojo rankomis Veronika. – Bus triguba šventė šiąnakt. Deimante, Guoda, reikia papuošti Vivianą.
Deimantė ir Guoda pakėlė Vivianą nuo žemės ir nusivedė į kitą kambarį. Veronika patraukė link Domanto, kurio paprašė sugroti jos pianinu Mendelsono maršą, bet perdarytą šiurpesne versija. Konradas nusivedė mane ant sofutės palaukti Vivianos. Pykau ant jo. Jis viską žinojo, bet būdamas mano draugu neperspėjo manęs ir nepadėjo išgelbėti Vivianos.
- Turėtum džiaugtis. – tarė Konradas. – Jūs pagaliau būsite kartu.
- Ne tokio buvimo kartu norėjau, Konradai. – suurzgiau.
- Bet turėsi dabar tokį. – nusijuokė draugas.
- Tu bent supranti, koks subinė esi? Ar tik apsimeti, kad nieko nerauki?
- Viską aš raukiu, Zigfrydai. – Konradas susikėlė koją ant kojos. – Tai tavo labui. Tarkim Veronika savo gimtadienio proga tau padovanojo dovaną.
- Ji turėjo likti žmogus. – pakėliau balsą. – O dabar bus pasmerkta gyventi su manimi... vampyru, kurio ji nė nepažįsta.
- O kitu atveju mat būtum priėjęs prie jos ir pasakęs, kad myli ją?
- Žinoma, kad ne. Būčiau leidęs jai gyventi normalų žmogaus gyvenimą.
Mums besiginčijant pasirodė Veronikos pakalikės ir atvedė Vivianą. Ji atrodė stulbinamai: balta iš nėrinių pasiūta suknele, panašias moterys dėvėdavo tekėdamos devynioliktame amžiuje. Plaukai sukelti aukštai ir paslėpti po balta skrybėle su ilgomis baltojo povo plunksnomis. Lūpos padažytos ryškiai raudonais lūpų dažais. Ji atrodė kukli, bet tuo pačiu puošni. Įsimylėjau ją antrą kartą. Veronika liepė Domantui groti vestuvių maršą. O aš atsistojau nuo sofutės ir priėjau prie Vivianos. Veronika buvo už kunigą, bet per vampyrų vestuves mes jokių įžadų netardavome. Tiesiog Veronika padavė mums aukso žiedus ir juos sumainėme. Tuomet Veronika surišo mūsų rankas raudono atlaso juosta ir liepė pasibučiuoti. Vivianai tai aiškiai nepatiko. Aš pasilenkiau link jos ir mano ilgi juodi plaukai palietė jos baltą skruostą, lūpomis paliečiau josios ir ji neatšlijo, bet ir neatsakė į bučinį. Tiesiog leidosi bučiuojama ir tiek. Kai atsitraukiau nuo jos, Veronika atrišo juostą ir paskelbė:
- Zigfrydas ir Viviana Apfelbaumai. – Veronika ėmė ploti. Plojo ir visi aplink.
Aplink skambėjo sakinių nuotrupos: „... Zigfrydas Apfelbaumas pagaliau vedė... Viviana jam per graži... bus pagaliau vedęs....“. Visi jau seniai troško, kad vesčiau, bet to atsisakydavau, nes mano širdis priklausė Vivianai. Ir štai pagaliau oficialiai mes kartu. Tik ar ji pamils mane? Ar gyvensim kaip svečios šalys? Pasigirdo vėl muzika, šį kartą viskas vėl grįžo į įprastą vakarėlį. Paėmiau Vivianą švelniai už rankos ir nusivedžiau į šokių aikštelę. Ji nedrąsiai padėjo ranką man ant peties ir leidosi vedama šokio. Žinojau, kad ji labai ištroškusi ir pasiūliau išeiti laukan pasivaikščioti ir pamokyti ją pamedžioti. Laimei ji sutiko.
Išėję laukan parodžiau jai visą gatvę ranka ir liepiau išsirinkti savo auką. Ji greitai parodė į vieną vaikinuką su frankenšteino kostiumu. Perėjome į kitą gatvės pusę ir nuvedžiau ją į skersgatvį netoli kur lūkuriavo tas vaikinukas. Matyt laukė draugų. Viviana buvo tokia išalkusi, kad nereikėjo jos nė mokyti, ji nutvėrė vaikinuką už apykaklės ir suleido dantis į jo švelnų kaklą. Aš tik patraukiau abu giliau į skersgatvio tamsą, kad nematytų praeiviai. Pasisotinusi Viviana droviai pažvelgė man į akis.
- Ar mane kas nors matė? – paklausė ji.
- Nemanau. Spėjau tave patraukti iš gatvės su... juo.
- O ką dabar daryti su juo? Juk nepaliksim jo šitaip čia. Juk jis turi šeimą, draugus...
- Čia jau ne mūsų bėdos. Ar žmonės rūpinasi valgydami kiaules ir vištas kokią šeimą jos turi? Palik jį čia. Kas ras to ir bus. – nusijuokiau.
- Gal mes galime... valgyti gyvūnus?
- Deja ne. – atsakiau ir ėmiau ją vesti atgal į Veronikos namus.- Gyvūnų kraujas nėra pakankamas mums išgyventi. Jis nevisavertis.
Grįžome į vakarėlį, prie durų vėl stovėjo apsauginis Domantas. Viviana kiek atsipalaidavo, bet žinau, jog tai apgaulinga po sočios puotos. Netrukus ji pradės ilgėtis namų, šeimos, draugų. Aš puikiai žinojau, kad ji... buvo... dailės studentė ir nuostabiai tapo. Bet nuo šiol ji nebegalės grįžti į studijas ir tai suvokusi pasius. Visi mes pasiuntam tapę vampyrais, kad nebegalim gyventi įprasto gyvenimo. Tačiau mano mirtingojo gyvenimas jau seniai dingęs ir jo nebeilgiuosi. O štai Viviana matys savo draugus ir šeimos narius vaikštant gatve iki kol jie mirs. Bet tai užtruks. Dar jai teks miegoti rūsyje su manimi, kas irgi nebus malonu. Bet dabar norėjau dar atšvęsti šią Helovyno puotą ir tuomet tik grįžti su Viviana namo.
Šokome, gėrėme kraują, šventėme iki kokių penkių ryto. Tuomet visi ėmė skirstytis kas sau. Konradas nusprendė mus palydėti, bet atsisakiau. Jis pasiliko padėti sutvarkyti Veronikos namus. O mes su Viviana išėjome į tuščią gatvę. Jau nebebuvo žmonių ir vaikų. Tik namų languose švietė plastikiniai griaučiai, pleveno medžiaginiai vaiduokliai ir kitos dekoracijos. Languose buvo tamsu ir visas pasaulis miegojo. Bet ne mes.
Pasiekę mano namus apsidairėme aplink ir Viviana nustebo, kad gyvenu netoli jos namų. Buvusių namų. Jai tai dar sunku suvokti. Atrakinęs duris įleidau ją į vidų. Viduje buvo kuklu. Nemėgau prabangos kaip Veronika. Užtat čia buvo daug augalų, kuriuos labai mėgau. Dieną jie gaudavo saulės šviesos kol aš miegodavau. Taip pat mėgau skaityti knygas ir parodžiau biblioteką Vivianai. Galop pažvelgęs į laikrodį supratau, kad greit auš. Tad nusivedžiau ją į rūsį. Rūsyje be langų buvo tik mano dvigulė lova. Ekstravagantiškesni vampyrai miegodavo karstuose ar sarkofaguose. Aš pasirinkau lovą. Bet lova buvo tik viena, o mes du. Viviana nedrąsiai apsidairė aplink tarsi ieškodama kokio gulto, bet čia deja buvo tik lova. Mano lova.
- Kur aš miegosiu? – galiausiai paklausė.
- Lovoje. Su manimi. Dabar tu mano žmona.
- Bet.... aš... – Vivianos akys ėmė lakstyti nuo manęs prie lovos. – Aš neturiu kitų rūbų, tik apatinuką.
- To pakaks. Aš tavęs neliesiu jei pati to nenorėsi. – tariau sagstydamasis marškinių rankogalius. – O iš suknelės pati išlysi?
- Nemanau... Nepasiekiu užtrauktuko. – ji bandė suktis aplink, bet nieko nepavyko.
- Leisk man...
Patraukiau jos ilgus banguotus plaukus nuo nugaros ir lėtai ėmiau traukti užtrauktuką. Suknelė nukrito ant žemės ir pasirodė baltas apatinukas iki kelių. Švelniai pasukau Vivianą prie lovos ir liepiau jai atsisėsti. Atsiklaupęs ant kelių nuaviau jos baltus aukštakulnius batelius ir padėjau prie lovos. Tada pakėliau akis į josios.
- Tavo akys... jos šviesiai violetinės... – ji prabilo tyliai tyliai.
- O tavo ryškiai mėlynos. – sukuždėjau.
Ji užmerkė akis ir susikėlė kojas į lovą. Aš atsistojau ir nuėjau į kitą lovos pusę. Atidengęs antklodę atsiguliau ir užsiklojau. Viviana pasekė manimi. Štai mes ir vienoje lovoje. Argi ne apie tai svajojau tiek metų? Viviana žiūrėjo į lubas. Aš žiūrėjau į lubas.
- Ir taip mes gyvensime... amžinai?- paklausė Viviana.
- Viskas gali būti kitaip jei norėsi. – atsakiau ir pažvelgiau į ją.
- Aš noriu namo... – susigraudino Viviana.
- Ten tu grįžti nebegali, Viviana. Viskas nebebus taip kaip buvo iki šiol.
- Tai nebepamatysiu tėvelių ir sesers?
- Deja ne. Net jei jie gyvena už kelių namų. Dabar tu priklausai kitam pasauliui.
- Aš vis tiek noriu namo. – išgirdau, kad ji pravirko. – Kas čia? Kraujas?
- Taip. Tavo ašaros nuo šiol bus kruvinos.
- Tai pasibaisėtina! – sušuko Viviana. – Leisk man grįžti namo.
- Ne, Viviana. Tu mano žmona. Ponia Apfelbaum. Ir nuo šiol tu gyvensi čia ir nekiši nosies prie savo šeimos ir draugų.- išdėsčiau gan griežtai.
- Tu pabaisa! – sušuko Viviana ir užsiklojo galvą antklode.
Girdėjau kaip ji ten kūkčiojo kol užmigo. Taip... buvau kiek per griežtas ir nejautrus. Bet geriau jai buvo tai išgirsti iš manęs ir dabar. Vėliau jau būtų per vėlu. Bet kūkčiojimas greitai baigėsi ir ji užmigo. Užmigau ir aš. Rytoj reikės jai rūbų paprašyti iš Veronikos garderobo... bet tai bus rytoj vakare.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą