- Žinai, jei nori, kad čia gyvenčiau turi man parūpinti piešimo priemonių, nes nežadu čia trūnyti be darbo. – Viviana bandė vaidinti aikštingą, bet nelabai sekėsi tad šyptelėjau.
- Kaip įsakysi, mano ponia. O drabužių kaip suprantu nereikia?
- Oi... – ji pasislėpė už knygos. – Taip. Ir drabužių.
- Tuomet luktelk. Surasiu Salviniją ir nueis iki Veronikos namų.
Viviana nieko neatsakė. Liko sėdėti su knyga, o aš nuėjau ieškoti Salvinijos. Ji buvo vampyrė, kuri dirbo tarnaite mano namuose. Juks turbūt kyla klausimas, kodėl vampyrė norėtų dirbti tarnaite? Kai kurie vampyrai tiesiog dirbę tokį darbą iki pervertimo jo neatsisako ir po to. Salvinija buvo mano tarnaitė dar kai buvau žmogaus. Tai aš ją ir paverčiau vampyre, kad galėtume kartu vienas kitam palaikyti kompaniją, o jai patiko tvarkyti namus tad leidau jai gyventi su savimi.
Radau Salviniją antrame aukšte valant dulkes nuo stalo.
- Labas vakare, pone Apfelbaumai, ko nors reikia? – Salvinija turėjo medaus spalvos ilgus tiesius plaukus, kuriuos nešiojo susukusi į kuodelį ir mėlynas akis.
- Taip. Man reikia, kad nueitum pas Veroniką. Ponia Apfelbaum neturi ką apsirengti. – pasikasiau sprandą. – Jeigu tau nesunku.
- Oi ne. Tuojau nubėgsiu ir parnešiu visko tik reiks poniai.
- Ačiū, Salvinija.
Abu nusileidome laiptais žemyn ir aš grįžau pas Vivianą. Ji vartė jau kitą knygą.
- Ar mano poniai dar ko nors reikės?
- Šiandien pakaks. – atsakė Viviana. – Man tiesiog nuobodu. Aš nepratusi nieko neveikti.
- Gerai. Einu užsakysiu tų piešimo priemonių.
- O tu bent žinai, kokių man reikia? – jos veide nušvito šelmiška šypsena.
- Turbūt ne... – sustojau prie durų. – Žinai, ink mano kreditinę kortelę ir užsisakyk visko ko reikia. Kompiuterį rasi antrame aukšte. O mano piniginę šalia jo.
- Dėkoju, pone Apfelbaumai. – Viviana padėjo knygą ant stalelio šalia krėslo ir išėjo iš bibliotekos.
Paėmiau knygą ir pažvelgiau į viršelį. Tai buvo Da Vinčio paveikslų albumas. Net nežinojau, kad turiu tokią knygą. Padėjau ją į lentyną ir prisėdau ant sofutės. Kambarys buvo nedidelis: įėjus po kaire buvo knygų lentynos, viduryje stiklinis kavos staliukas su sofute ir dviem krėslais iš šonu, o priešais langas su ilgomis žalio brokato užuolaidomis. Čia buvo mano mėgstamiausia vieta namuose. Taip pat prie lango buvo įrengtas vazoninių augalų kampelis. Čia puikavosi didžiulė monstera, alokazija, chamedorėja ir kalatėja. Salvinija niekada nepamiršdavo jų palaistyti.
Belaukdamas abiejų damų, pasiėmiau paskaityti knygą. Salvinija grįžo pirmoji nešina nemaža krūva maišų su drabužiais. Vadinasi Veronika buvo dosni. Palipėjęs laiptais šūktelėjau Vivianai, kad rūbai jau čia. Ji netrukus nusileido, pasiėmė maišus ir vėl prapuolė. Tačiau neilgam. Po kokių penkiolikos minučių ji nusileido į biblioteką. Netekau žado pamatęs, kokius gražius drabužius davė Veronika ir kaip Viviana juos suderino. Jos čiurnas beveik siekė sodriai žalias sijonas šiek tiek vertikaliai glamžytas ir surištas žalia juosta ant šono. Bliuskutė buvo glamžytos baltos medžiagos su geltonomis ir žaliomis gėlytėmis. Bateliai buvo tikrai įspūdingi: sodriai žalio aksomo su smaragdų sagtimis and priekio. Vivianos kairį riešą puošė kuklus sidabrinis laikrodukas ir trys smulkios apyrankės, ausyse tilindžiavo apvalūs ploni auskarai. Plaukus buvo palikusi nepaklusnius ir bangomis krentančius žemiau pečių. Pajutau kaip kelnėse tampa ankšta žiūrėdamas į savo žmoną.
- Tu... nuostabi... – tik tiek išstenėjau.
- Jie turbūt kainavo krūvą pinigų? Bent jau batai.
- Velniai rautų jei turėjo kainuoti pusę šio namo vertės. – ištiesiau jai ranką. – Laikas eiti laukan ir pamedžioti. Ar turi kokį paltą, kad žmonės neatkreiptų į mus dėmesio?
- Taip, Veronika įdėjo gelsvą paltuką.
- Eik pasiimti, o aš lauksiu prie durų.
Viviana sužadino manyje ilgai slėptus jausmus. Troškau paliesti jos pečius ir bučiuoti jos lūpas. Jeigu pamilau ją studenčiokę prastais rūbais, tai dabar pamatęs ją kaip vampyrę elegantiškai ir prabangiai apsirengusią – negalėjau nuslėpti jaudulio. Viviana grįžo po penkių minučių. Praleidau ją po duris pirmą ir užrakinau duris. Lauke nebešurmuliavo žmonės, nes tai buvo paprasta diena. Kaune šįvakar buvo ramu. Patraukėme į Laisvės alėją, kur net naktį pilna žmonių. Puiki vieta medžioklei. Ėjome tylėdami, bet Viviana prabilo pirmoji:
- Iš kur tu kilęs? Kokia tavo istorija? Manau turiu susipažinti su savo vyru jei teko tokia lemtis.
- Esu vokietis. Mane vampyru pavertė Berlyne 1888-iais metais kai man buvo 20 metų. Tas vampyras buvo tik šiek tiek jaunesnis nei Veronika. Jo vardas buvo Albertas. Kodėl jis tai padarė? Nežinau. Tarnavau abiejuose pasauliniuose karuose, kol po karo persikėliau į Lietuvą. Tokia ir ta mano istorija.
- Ar mylėjai ką nors...? – Viviana nedrąsiai paklausė.
- Ne. Visada mylėjau tik tave, Viviana. – pažvelgiau į jos akis.
- Bet aš gimusi tik 2002-aisiais metais. – ji sukikeno.
- Ir įsimylėjau tave kai pamačiau. Tu šventei savo 18-tą gimtadienį.
Vivianos šypsena dingo. Mes ėjome toliau. Pasiekę Laisvės alėją prisėdome ant suoliuko ir ėmėme stebėti žmones, rinktis aukas. Išsirinkę savo vakarienę lyg iš menu restorane, patraukėme į tamsesnę alėjos pusę ir ten ėmėme sekti mūsų žmones. Kai žmonės paėjėjo į tamsumą, mes puolėme. Aš griebiau vyriškį, o Viviana moterį. Kraujas nebuvo toks skanus kaip Vivianos. Nuo vakar nakties man joks kraujas nebebus toks skanus kaip josios. Pasisotinę iki soties numetėme kūnus ant žemės prie šiukšlių konteinerio ir grįžome į Laisvės alėją. Dabar mūsų veidai jau buvo įgavę raudonio ir Viviana atrodė nelyg princesė šį žvarbų vakarą. Svaigau iš meilės jai, bet ji man nejautė to paties...
Vėl prisėdome ant suoliuko ir pabandžiau apkabinti ją per pečius, bet ji pasitraukė parodydama, kad nenori mano prisilietimų. Nors duodu garantiją vakar jai patiko kai nuvilkau suknelę.
- Minėjai, jog Salvinija buvo tavo tarnaitė. Ar tu buvai kilmingas? – staiga paklausė Viviana.
- Taip. Buvau markizas fon Apfelbaumas. – neslėpiau nuo jos savo titulo. – Tik dabar „fon“ nebenaudoju, nes nebeesu markizas. Esi toks pat kaip tu.
- Taigi aš esu... markizė? – ji nusišypsojo.
- Jeigu taip nori tada taip. – nusišypsojau ir aš jai. – Markizė Viviana fon Apfelbaum. Patinka?
- Skamba neblogai. Norėčiau užsukti į knygyną, jei tu nieko prieš.
- Žinoma galime. – atsistojau ir ištiesiau jai ranką.
Viviana paėmė mano ranką ir atsistojo. Abu patraukėme link didelio knygyno Laisvės alėjoje. Jis vis dar dirbo, tad įleidau ją pirma ir sekiau iš paskos kokių knygų ji norės. Viviana patraukė prie naujienų. Pasiėmė naujausią Sarah MacLean knygą „Meilė ir kerštas“, po to nuėjo prie albumų ir išsirinko kelias storas knygas apie meną. Viena jų buvo „Meno istorija“ – tikrai stora knyga. Tuomet dar paėmė kelis plonus meilės romanus ir grįžome prie kasos. Sumokėjau kita savo kreditine už jos knygas, nes pastarąją buvau palikęs prie kompiuterio kur ji užsisakinėjo dailės priemones.
Išėję iš knygyno patraukėme namų link. Jautėmės sotūs ir laimingi. Bent jau aš. O ar Viviana buvo laiminga, nežinau. Juk manęs beveik nepažinojo.
Namus pasiekėme po gero pusvalandžio, atrakinau duris ir įleidau Vivianą vidun. Ji nusivilko paltą ir pasikabino koridoriuje, tuomet pasiėmė maišelį su knygomis ir nuėjo į biblioteką. Nusirengęs paltą pasekiau jos pėdomis. Ji jau vartė knygas, susidomėjusi ir įnikusi.
- Viviana, ar tu būsi laiminga su manimi? – paklausiau prisėsdamas ant krėslo šalia sofutės, kur sėdėjo ji.
- Nežinau ar gali būti santuoka laiminga tuomet kai ji įvyko ne tavo noru... – ji pakėlė akis ir pažvelgė į mane.
- Taigi mano vieno meilės neužteks...
- Santuokoje niekada neužtenka vieno meilės. O aš nežinau, ar galėsiu pamilti tave. Nesvarbu ką man dovanosi.
- Aš tiesiog noriu tau suteikti viską kad nenuobodžiautum. Patikėk, amžinybė įgris. O tam, kad tai įvyktų kuo vėliau – nupirksiu visko ko trokšti, kad turėtum ką veikti. Nenoriu, kad pabėgtum nuo manęs, Viviana. Tu nuostabi moteris, kurią myliu visa širdimi.
- O kas būtų jei pabėgčiau ir grįžčiau namo?
- Žmonės negali žinoti apie vampyrus. Veronika nudaigos ir tave, ir mane jei grįši namo.
- O... – atsiduso Viviana. – Taigi daugiau nebepamatysiu savo tėvų ir sesers... draugų... – ji vėl susigraudino.
- Žinau, kad tau dabar sunku... – atsistojau ir nuėjęs prisėdau prie jos. – Bet laikas ištrins visus prisiminimus. Tačiau tam savaime suprantama reikės daug laiko. Man buvo nelengva taip pat. Juk turėjau tėvus ir net brolius du, bet jie visi paseno ir mirė. Tas pats bus ir tavo atveju. Tu gyvensi ir... kaltinsi save, kad esi gyva, o jie ne. Bet toks vampyro gyvenimas.
Ji nieko neatsakė. Tik verkė užsidengusi rankomis veidą. Jos pečiai virpėjo ir ranka švelniai paliečiau jos nugarą – ji neatstūmė manęs. Švelniai paglosčiau jos nugarą ir ji pakėlė galvą, kraujas tekėjo jos skruostais. Išsitraukęs nosinaitę iš kišenės padėjau jai nusivalyti kraują. Aš niekada nenorėjau, kad ji taip kankintųsi. Dėl visko kalta Veronika. Jos mėlynos akys pažvelgė į manąsias. Norėjau pabučiuoti jos putlias lūpas, bet nedrįsau dar žengti tokio žingsnio. Leisiu jai pačiai žengti žingsnius, neversiu.
Viviana atsistojo ir skubiu žingsniu išėjo iš bibliotekos. Girdėjau, kaip ji užbėgo laiptais į antrą aukštą. Aš atsidusau ir pradėjau rankioti jos naujas knygas. Gražiai sudėjau jas ant kavos staliuko ir palikau. Užlipau laiptais pas Vivianą. Ji jau buvo nusiraminusi ir sėdėjo prie mano kompiuterio.
- Ar geriau jautiesi? – paklausiau.
- Taip.
- Išsirinkai visas priemones? – pakeičiau temą.
- Taip. Rytoj pristatys į paštomatą. Tik molberto niekaip negali pristatyti į paštomatą. Bet buvo galimybė pristatyti į namus vakare. – ji pagaliau pažvelgė į mane. – Tikiuosi nesudarys problemų?
- Ne. – papurčiau galvą. – Priimsime tą siuntinį rytoj. O visų kitų prekių nueisime pasiimti kartu.
- Ačiū tau, kad esi toks geras. Atsiprašau išvadinusi tave pabaisa aną naktį.
- Viviana, mes dar pyksimės. – tariau. – Taip nebus, kad gyvensime idealioje taikoje. Niekada nežinosi, kas nutiks. Ir galbūt tada aš vėl tau tapsiu pabaisa.
- Tad atleidi man?
- Taip, atleidžiu. Nes žinau, kad tai dar ne paskutinis kartas. Bet tikiuosi jis dar negreit ateis.
Tuo metu išgirdau durų skambutį ir atsistojau nuo kanapos. Nuėjau atidaryti durų, už kurių stovėjo Konradas. Jei vampyrai galėtų pasigerti, tai jis būtų dabar girtas. Nes taip atrodė.
- Kokie velniai tave čia atnešė, Konradai? – suurzgiau.
- Atėjau aplankyti jaunavedžių. Jau patvarkei tą juodaplaukę?
- Ką čia pezi? -sukryžiavau rankas ant krūtinės. – Sakyk, ko atsivilkai?
- Į svečius. Noriu pažiūrėti kaip įsikūrėt.
- Žinai, kad esi kaltas dėl visko ir dar rodai savo akis čia?
- Na, Veronika truputėlį man prasitarė, kad nori... kaip čia pasakius... dramos. Nusibodo jai jau 600-ti metai švęsti gimtadienį taip pat.
- O tau galva nesusuko man pasakyti viską anksčiau, kad būčiau galėjęs išgelbėti Vivianą?
- Tai žinai, kad man pačiam norėjosi tos dramos. Klausyk, vidun neįleisi?
- Dramos? Eik... – praleidau jį į koridorių. – Juk žinojai, kad ją myliu. Kurių galų norėjai taip mane įskaudinti. Juk žinojai, kad nebūčiau leidęs jos nužudyti tiems visiems kraugeriams.
- Tau jau senai buvo laikas ją paversti vampyre. – Konradas prisėdo bibliotekoje ant sofutės. – Mes visi tave tik paskatinom.
- Tai nepaskatinimas, Konradai. Tai šantažas! Šantažas su baisiomis pasekmėmis.
- Dar padėkosi mums su Veronika. – Konradas numojo ranka.
- Tik per mano lavoną.
- Jeigu jos nesaugosi, bus ir ne vienas lavonas.
- Negrasink. Nebijau. – tikrai norėjau, kad jis dingtų iš mano namų.
Tikrai nebijojau Konrado. Kadaise mes kartu dalyvavome Pirmojo ir Antrojo pasauliniuose karuose. Konradas buvo kiek vyresnis už mane. Vampyru tapęs 1750 metais Miunchene 30 metų. Bet tai, kad jis vyresnis už mane, nė kiek manęs negąsdino. Jis pasinaudojo mano jausmais Vivianai ir su Veronika pasirengė spektaklį savo pramogai negalvodami apie nei apie mane, nei apie Vivianą. Labai pykau ant jo. O ant Veronikos labiausiai, nes ji ir sutiko su tokia Konrado užmačia.
- Atleisk, Zigfrydai. – tarė Konradas. – Bet dabar turi žmoną.
- O jums visiems tai ir kliuvo labiausiai! O ko pats be nieko?
- Aš gėjus.
- Tai ko neturi vyro?
- Nes man nereikia. Užtenka vienos nakties nuotykių per akis. – Konradas nusikvatojo.
- Gal ir man to pakako...
- Ne, nepakako. Tu ją myli. Jūs skirti vienas kitam.
- Iš kur tu tai žinai? – užsidengiau veidą ranka. – Gal mes netiksim vienas kitam.
- Tiksit. Aš tai tiesiog žinau ir tiek.
- Aiškiaregys, blin.
- Džiaukis. Turi savo markizę. Ji bus gera žmona. Jaučiu tai. Tai ar atleisi?
- Nesitikėk lengvo atleidimo, Konradai.
- Bet juk mes draugai daugybę metų.
- Na ir kas? Tu tikra rakštis subinėj.
- Be manęs tau būtų nuobodu. – Konradas vėl nusijuokė.
- Tai jau tikrai. – šyptelėjau. – Bet negalvok, kad toleruosiu tokius dalykus.
- Na, antros žmonos nesiūlau. Be to tai nepriimta šioje šalyje.
Konradas atsistojo ir atsisveikino su manimi. Išlydėjau jį pro duris ir užlipau laiptais pas Vivianą. Ji naršė kompiuteryje. Mačiau, kad ji rašo savo meno tinklaraštį. Keletą minučių stebėjau kaip ji rašo, bet pajutusi mano žvilgsnį atsisuko. Ji atrodė vėl rami.
- Rašai tinklaraštį? – paklausiau.
- Taip. Dalinuosi savo piešiniais ir meno istorija bei kitais dalykais.
- Parodyk savo piešinius. – paprašiau.
Ji atvertė puslapį su savo piešiniais. Čia buvo ir gėlių, ir žmonių, ir gyvūnų. Ji tikrai buvo talentinga. Vieni piešiniai buvo tapyti, kiti piešti pieštuku. Man ypač patiko jos akvarele tapyti katinai. Tinklaraštis buvo puikiai suredaguotas ir sukurtas. Rožinis. Pagyriau ją ir ji apdovanojo mane save šypsena.
- Gaila, kad viskas liko mano namuose... – ji vėl susigraudino.
- Žinai... Mes vampyrai galim labai tyliai vaikščioti ir įsėlinti pro langus. Gal rytoj naktį nori įsliūkinti į savo senuosius namus ir pasiimti tai, kas tau labai svarbu.
- Tikrai? – jos akyse pasirodė ugnelės. – Tu tikrai nesi toks blogas, koks galvojau esi.
- Visi dažnai tuo stebisi.
Ji man dar papasakojo apie meną ir savo kūrybą, knygas, kurios liko jos namuose. Kalbėjomės ilgai kol pradėjo mušti penktą ryto. Abu nusileidome į rūsį. Viviana vėl drovėjosi nusirengti, bet pagaliau išdrįso. Paliečiau jos gležnus pečius ir ji nesibaidė mano prisilietimų. Paguldžiau ją į lovą ir pats nusirengęs priguliau šalia.
- Kaip įsivaizduoji savo pirmą kartą? – paklausiau nedrąsiai.
- Niekada apie tai negalvojau... tiesiog neradau tinkamo vyro... ir tikrai negalvojau apie vampyrus.
- O kaip įsivaizduotum mane?
- Turėtum būti švelnus jei iki šiol man nieko blogo nepadarei. Galbūt atsargus.
- Tu teisi. – nusijuokiau. – Bet kaip minėjau nedarysiu nieko, kas tau nepatiktų.
Galop mes užmigome besikalbėdami. Sapnavau Vivianą savo glėby ir kaip lūpomis liečiu jos lūpas. Tai kasdieniai mano sapnai, bet šįkart jie buvo kiek ryškesni ir galėjau justi jos lūpas. Dažniausiai nejaučiu nieko sapnuodamas, bet šįkart jaučiau lyg tai būtų tikrovė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą