Baigę šį darbą, kurį jos jau buvo pusiau padariusios, pastatėme molbertą šalia augalų kampelio. Ir Viviana nusišypsojo man.
- Ačiū. Jis nuostabus. Puikiai tiks tapyti. – tarė Viviana. – O dabar galime nueiti pasiimti siuntinius. Ar turėsi didelių maišų siuntoms susidėti?
- Salvinija turi. – parodžiau ranka į droviai stovinčią Salviniją. – Ji namų ūkvedė ir turi visokių dalykų.
- Ponia Apfelbaum, aš atnešiu Jums maišelių, o Jūs tuomet galite apsirengti. – tarė Salvinija.
- Ačiū. – Viviana nuėjo pasiimti palto.
Šiąnakt Viviana vilkėjo kitais rūbais: Pūstu baltu levandų spalvos gėlėtu sijonu, balta palaidine ir levandų spalvos švarkeliu bei aukštakulniais. Iš savo kambario nusileido apsirengusi tokiu pat levandų spalvos paltu. Aš apsivilkau savo įprastą juodą paltą kaip visada. Kai ji atėjo, padavė man mano telefoną.
- Žinutės apie gautas siuntas tavo telefone... nes savojo neturiu.
- Šįvakar paimsime tavo telefoną iš buvusių namų. – nusišypsojau. – O dabar eime.
Palikome namus ir patraukėme į Laisvės alėją, kur ir buvo mums reikalingas paštomatas. Šįvakar ji leido paimti jos ranką ir ėjome susikibę už rankų kaip tikra pora. Pamažu ji taps tikra žmona. Tačiau tam reikia laiko. Tad ir neskubinau jos. Vakaras buvo galbūt ir buvo šaltas, bet mes vampyrai nejaučiame nei šalčio, nei karščio. Medžiai metė lapus, geltoni, raudoni ir rudi lapai pynėsi aplink pėdas nešami vėjo. Viviana šypsojosi i pamačiusi paštomatą paskubino mane eiti greičiau.
Iš viso buvo aštuonios siuntos. Vienos didesnės, kito mažesnės. Bet sugebėjome sutalpinti jas į mūsų atsineštus maišus. Jei būtume ėję be maišų, būtume atrodę kaip kupranugariai apsikrovę dėžėmis. Viviana sutiko grįžti namo ir viską išpakuoti. Vėliau kai eisime į jos buvusius namus, tuo pačiu ir pamedžiosime. Dabar jai labiau rūpėjo piešimo ir tapybos priemonės.
Grįžome tuo pačiu keliu, šį kartą ji įsikibo man į parankę. Tai tikrai mane pamalonino. Šypsojausi ir aš. Tik mano priežastis buvo ji, o jai šypsotis norėjosi dėl naujų daiktų. Nekaltinau jos dėl to, anaiptol – tegul džiaugiasi, kad galiu nupirkti jai ko tik trokšta. O meilė galbūt atsiras vėliau.
Grįžę namo Salvinijos neradome, matyt buvo išėjusi medžioti. Aš atrakinau duris ir įleidau Vivianą. Pirmiausia padėjome maišus su dėžutėmis ant bibliotekos kilimo ir tik tada nusivilkome paltus.
- Čia yra tai, ko įpirkti mano šeima man negalėjo. – prabilo Viviana imdama vieną dėžutę. – Nusipirkau brangesnes priemones nei esu įpratusi dirbti su. Tikiuosi tu nieko prieš?
- Ne, ne. – nusijuokiau. – Jei tavo menui to reikia, naudokis kiek reikia.
Padaviau jai dėžių pakavimo peilį nuo kavos staliuko, kurį čia buvo palikusi po molberto pakavimo ir Viviana atidarė pirmą dėžutę. Ten buvo didžiulis rinkinys Copic alkoholinių markerių. Ji ko gero išsirinko visas spalvas, kokias tik turėjo parduotuvė. Ten taip pat buvo specialaus popieriaus piešti su markeriais. Antroje dėžėje puikavosi šimto spalvų akvarelė, prie jos buvo didelis rinkinys aukščiausios kokybės teptukų ir keli akvarelinio popieriaus sąsiuvinių. Trečioje dėžėje buvo baltų ir juodų drobių tapybai. Viviana išsirinko įvairių dydžių drobių, bet pakankamai mažų, kad tilptų į paštomato dureles. Ketvirtoje dėžėje buvo didelis rinkinys Derwent ir Prismacolor spalvotų pieštukų bei piešimui skirto popieriaus sąsiuvinių. Penktoje dėžėje buvo pilna akrilinių ir aliejinių dažų tūbelių. Šeštoje dėžėje puikavosi didelis kreidinių ir aliejinių pastelių rinkiniai. Septintoje dėžėje pamačiau dar teptukų, pieštukų skirtų piešimui, trintukų, kelias paletes spalvų maišymui. O aštuntoje dėžėje buvo stora knyga apie piešimą. Štai ir paaiškėjo visų dėžių didysis svoris.
- Ar esi laiminga, Viviana? – paklausiau sėdėdamas su ja ant žemės tarp dėžių ir visų gėrybių.
- Taip, Zigfrydai. Jei galiu kurti – esu laiminga. – ji prisislinko arčiau ir pabučiavo mano plaukuotą skruostą. – Ačiū.
- O, Viviana... – jei būčiau galėjęs nurausti, būčiau raudonas kaip pomidoras. – Nėra už ką. Tu mano žmona ir tau nieko negaila. Noriu, kad turėtum ką veikti šiuose namuose.
- Ačiū, kad esi man toks geras, Zigfrydai. Galvojau, jog mūsų gyvenimas bus pragaras, bet matau, kad viskas bus anaiptol geriau.
- Niekada nesakyk niekada. Aš ne šventasis. – nuleidau akis nuo jos veido. – Tiesiog išneškim dėžes į šiukšlių konteinerį ir galime eiti pamedžioti. Manau tu išalkusi.
- Taip. Labai. – ji nusišypsojo parodydama iltis. – Tiek daug džiaugsmo mane padarė alkaną.
Padėjau jai užsivilkti paltą ir pats apsirengęs, išėjome pro duris. Jas užrakinau ir pradėjome tykoti aukų. Ilgai laukti nereikėjo. Gatvė buvo pilna žmonių, nes nebuvo dar labai vėlu. Sustojome po klevu ir laukėme kol praeis kas nors. Netrukus pasirodė jauna moteris, kuri skubėjo turbūt namo. Aš griebiau ją už gerklės ir akimirksniu perkandau, o Viviana čiupo ją už rankos ir įsikirto į riešą. Negėriau per daug kraujo, norėjau palikti daugiau Vivianai. Kai mergina išleido paskutinį atodūsį, pasodinome ją prie šiukšlių konteinerio kažkieno namų. Viviana apsilaižė lūpas ir mačiau kaip spindi jos akys tamsoje, o skruostai nuraudo nuo šviežio kraujo.
- Kaip vyras ir žmona sutvarkėme vakarienę. – nusijuokiau.
- Tikrai. – ji man nusišypsojo. – Kada eisime į mano namus?
- Po vidurnakčio. Beje turbūt tau reikės maišelių daiktams? Paimsime tuos pačius, kuriuos davė Salvinija.
- Žinoma. Tik... bijau, kad prisiminimai apie namus mane pribaigs. Juk tas kambarys buvo visas mano gyvenimas.
- Neleisiu tau liūdėti ir kankintis. – paglosčiau jos skruostą ir ji nesipriešino. – Mes apsisuksime greitai, tyliai ir profesionaliai. Niekas nė neišgirs mūsų begarsių žingsnių.
- O kaip manai, mano tėvai ir sesė manęs ieško?
- Manau ieško. Bet spėju paieškos vykdomos tik dieną. Naktį esi saugi vaikščioti kur norisi. Tik laikykis atokiau nuo tavo draugų pamėgtų vietų.
- Aišku... – ji prikando lūpą. – Kas bus jei jie mane ras?
- Neras. – užtikrinau ją. – Kol esi su manimi, tol esi saugi. O jei rastų, pasakysi, kad ištekėjai ir pabėgai su turtingu vyru. – sukikenau.
- Lengva tau taip sakyti... Mano šeima niekada tuo nepatikėtų.
- Nesirūpink dėl to, kas galėtų būti, nes to nebus. Tu saugi, Viviana. – ištiesiau jai savo ranką ir ji ją paėmė. – Eime pasivaikščioti.
Besikalbėdami apie įvairiausius dalykus mes ėjome gatvėmis. Paklausiau jos, ką ketina tapyti grįžusi namo ir Viviana pasakė, jog mano augalus. Jai labai jie patinka. Taip ėjome kol pasiekėme Kauno pilį. Prisėdome priešais ją ant suolelio pasėdėti ir tęsėme pradėtą pokalbį.
- O kokios muzikos klausai? – paklausė Viviana.
- Šiuo metu daugiausiai „The Ghost“. – nusišypsojau.
- Įdomu. O kokią jų dainą mėgsti labiausiai?
- Sunku pasirinkti tarp „Mary on a Cross“ ir „Jesus he knows me“.
- Man taip pat visai patinka abi.
Staiga Viviana žioptelėjo ir pašoko nuo suoliuko. Sutrikęs pažvelgiau į ją ir pamačiau kaip ji pasilenkia ir kažką paima nuo žemės. Jos rankose pamačiau mažytį juodą pūkų kamuolėlį. Tai buvo kačiukas. Štai kodėl ji pašoko ir išsigando jo prisilietimo.
- Tik pažiūrėk, kas mane išgąsdino. – tarė Viviana. – Tai kačiukas. Vargšelis. Iš kur jis čia atsirado?
- Nė neįsivaizduoju. – patraukiau pečiais.
- Ar galim jį pasilikti? – Viviana pažvelgė į mane savo didelėmis akimis.
- Jeigu juo rūpinsiesi... – nebaigiau sakinio.
- ŽINOMA. – ji priglaudė tą pūkų kamuolėlį prie krūtinės. – Kaip jį pavadinsim?
- Esi tikra, kad čia kačiukas, o ne katytė?
Viviana pakėlė uodegą ir gerai apžiūrėjo kačiuką.
- Taip. Kačiukas. Manau pavadinsiu jį Naktimi. Nes naktį jį ir suradome.
- Naktis. – palingavau galvą. – Manau labai tinkamas vardas jam. Tik mes neturime nei dėžutės, nei maisto jam...
- Užeisime dabar į artimiausią parduotuvę. Manau „Akropolis“ dar dirba.
- Taip, dar dirba. O po to... kaip žadėjau eisime paimti tavo daiktų.
- Puiku. – Viviana atsistojo ir paragino mane.
Pasukome link prekybos centro. Netikėtai gavęs augintinį jaučiausi keistai. Niekada nelaikiau jokių gyvūnų namuose, nes nemačiau tame jokios prasmės – jie vis tiek atėjus laikui mirs. Bet Viviana taip norėjo augintinio, kad sutikau. Juk be proto myliu ją ir noriu, kad ji būtų laiminga.
Po pusvalandžio pasiekėme prekybos centrą ir nuėjome į gyvūnų prekių parduotuvę. Ji išsirinko dėžę kraikui, maisto, lovą ir keletą žaisliukų. Padėjau jai viską parnešti namo. Mažasis pūkų kamuolys pradėjo viską uostinėti namuose, bet gavęs dubenėlį maisto suskato šveisti kaip neėdęs visą amžinybę. Viviana atrodė tikrai laiminga ir glostė kačiuką kol jis ėdė. Aš tuo tarpu stebėjau viską sėdėdamas ant bibliotekos sofutės. Kai katinėlis buvo sotus, susirangė lovytėje ir užmigo. Buvo laikas keliauti į jos namus.
Viviana kiek sunerimo kai pasiekėme jos namus. Visgi prisiminimai... namai, į kuriuos daugiau negrįš. Ji parodė savo kambario langą ir užsikabarojau aukštyn be vargo. Iš pradžių ji nedrįso lipti, bet pabandžiusi įvykdė užduotį puikiai. Pakėliau langą ir įlipau vidun. Niekada neįsivaizdavau, kokiame mažame kambarėlyje ji gyveno... Ten tebuvo lova netoli lango, rašomasis stalas su kompiuteriu ir knygų lentynėlė. Ji pirmiausia paėmė kompiuterį, po to surado stalo stalčiuje piešinių albumą ir paėmė kelias knygas. Manau tas, kurios jai buvo brangios.
- Viskas? – sukuždėjau.
- Manau taip... – jis atsiduso. – Man tiesiog liūdna, kad daugiau čia negrįšiu. Praleidau čia visą gyvenimą...
- Tavo gyvenimas tik prasideda, Viviana. – tyliai tariau. – Šis žmogiškasis gyvenimo etapas pasirodys labai trumpas po šimto metų ir daugiau.
- Žinau, bet vis vien jaučiuosi prislėgta. Tad geriau einam. Nenoriu daugiau čia būti.
Pakėliau langą tyliai ir leidau jai pačiai nusileisti žemyn. Po jos pasekiau ir aš. Jos namuose buvo tamsu, tad spėjau, kad tėvų nėra namuose. Ir gerai. Jie nieko negirdėjo ir nežinos, kad mes čia buvome. Padėjau jai nešti kompiuterį, o ji nešėsi piešinius bei knygas. Ėjome namo nesikalbėdami. Kiekvienas buvome paskendę savo mintyse. Kadangi Vivianos namas buvo labai arti manojo, grįžome namo akimirksniu. Ji viską pasidėjo bibliotekoje ir prisėdo dar net nenusivilkusi palto. Atrodė susimąsčiusi ir liūdna. Paėmiau jos piešimo albumą ir ėmiau žiūrinėti jos darbus. Jie buvo puikūs. Puikios proporcijos, gyvūnai, žmonės, peizažai. Po kiek laiko ji atsisuko į mane ir pradėjo aiškinti, kas pavaizduota kiekviename piešinyje. Ji buvo nupiešusi ir savo šeimą, ir Kauno peizažus. Net tolimosios Ispanijos kalnus ir prasitarė norinti ten nuvykti.
- Galbūt nuvyksime tenai. – tariau. – Juk medaus mėnesio reikia kažkur išvykti.
- Būtų puiku. – jos akys vėl suspindo. – Visada svajojau apie Ispaniją.
- Aš ir esu tam, kad išpildyčiau tavo svajones. Jei Ispanija, tai Ispanija. Tik duok man laiko viską suplanuoti.
- Gerai. Planuok kiek reikia. – ji nusišypsojo. – Tik aš nepasiėmiau savo asmens dokumento.
- Dėl to nesirūpink. – nusijuokiau. – Konradas šiais reikalais užsiima. Kaip galvoji, kaip mes visi turime pasus ir gyvenam?
- Na... nežinau. Nepagalvojau apie tai.
- Nesirūpink. Bus ir pasas ir viskas ko tau reikia.
Grįžę namo ėmėme ruoštis miegui. Šįryt ji jau drąsiau lipo į mūsų lovą ir nenusisuko nuo manęs. Anaiptol, dar pasikalbėjome prieš užmigdami. Šiandien nieko nesapnavau. Besapnė diena. O taip norėjau susapnuoti ją savo glėby. Kaip keista būti susituokus, bet neturėti jokio artimo ryšio... Vis viliuosi, kad su laiku ji manęs geis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą