Prie Esteros kojų ramiai snaudė jos pilkas katinas Mauricijus. Katinukas tolygiai kvėpavo ir mėgavosi šiltų pavakariu. Jam jaukiausia buvo prie šeimininkės kojų. Nes tik su šeimininke jis jautėsi saugus ir mylimas. Baigusi piešti Estera su pieštuku išraitė savo parašą dešinėje apatinėje piešinio pusėje ir gražiai užrašė augalo pavadinimą: Fritillaria imperialis. Tai buvo jos mėgstamiausios gėlės, bet apie tai niekas nežinojo.
Estera atsilošė ant suoliuko ir ėmė, kaip katė, mėgautis paskutiniais saulės spinduliais. Praėjo lygiai metai po tėvų mirties. Jai buvo dvidešimt ketveri, o vis dar netekėjusi. Pastaruoju metu ne vien seserys jai priekaištavo dėl to bet ir pati jautė, kad laikas ieškotis vyro. Tik ar ji to norėjo? Jai labiau patiko sėdėti savo oranžerijoje ir piešti augalus. Nors jau buvo visus čia gyvenančius augalus ir gėles nupiešusi, kiekvieną kartą rasdavo ką nors naują. Ar tai būtų naujas lapelis, ar žiedelis. Taip ji galėjo praleisti visas dienas. Bet kiek tai gali tęstis? Jos jaunėlės sesutės jau visos buvo ištekėjusios ir turėjo vaikų. O ji vienintelė lyg kokia ragana gyveno vienui viena. Na, netiesa, kad viena. Jos dvare buvo vietos tiek jai, tiek jos seserų šeimoms. Egertonų dvaras buvo pakankamai didelis viskam.
Markizė nebuvo tokia negraži, kad nesusirastų vyro. Anaiptol, ji buvo gražiausia iš visų trijų seserų. Ilgi banguoti rudi plaukai vilnijo žemyn iki juosmens, rudos migdolo formos akys vedė iš proto visus aristokratus, o putliomis lūpomis gundė visus pati to nenorėdama. Gal ir nebuvo tipiška anglė, bet turėjo savo žavesio. Tačiau jos santuoka nedomino. Vienintelis vyras, kurį ji mylėjo buvo pūkuotis Mauricijus prie jos kojų. Ir jai to užteko.
- Estera štai kur tu! – Heizė išgąsdino ne tik Mauricijų, bet ir Esterą. – Visur ieškojome tavęs. Laikas vakarieniauti.
- Aš piešiau, Heize. – nusipurčiusi paskutinius išgąsčio likučius atsakė Estera. – Tuojau susirinksiu pieštukus ir ateisiu į valgomąjį.
- Bet paskubėk. Maistas jau aušta. – Heizė tai tarusi dingo taip pat staiga kaip ir atsiradusi.
Mauricijus supykęs pasirąžė ir nupėdino gilyn į oranžeriją. O Estera ėmė rinktis pieštukus ir dailiai dėlioti į dėžutę. Jai nepatiko būti trukdomai tokiais momentais kai buvo su savimi ir savo mintimis.
Susidėjusi piešimo priemones ir pasiėmusi piešimo sąsiuvinį patraukė link išėjimo. Prie oranžerijos durų iškart buvo laiptai vedantys į antrą aukštą, kuriame ir buvo Esteros kambarys. Įėjusi į savo kambarį padėjo piešimo priemones ant stalo, kuris buvo prie durų dešinėje. Jos lova su baldakimu buvo dailiai užklota rožinėmis rožėmis margintu užtiesalu, o langas į balkoną praviras. Vėjas judino raudono brokato užuolaidas ir Estera galėjo galvą guldyti, kad užuodė iš sodo sklindantį šviežių obuolių kvapą.
Ji uždarė duris ir nusileido laiptais. Valgomasis buvo pirmame aukšte prie pat virtuvės pasukus į kairę koridoriumi. Seserys, jų vyrai ir vaikai jau sėdėjo prie stalo. Bet Esterai nerūpėjo kad jie jos laukia. Ji buvo pratusi gyventi savo gyvenimą šiame dvare. Dažnai paprašydavo tarnų atnešti vakarienę į jos kambarį. Bet kartais nusileisdavo seserims ir ateidavo pavakarieniauti.
Maisto būtų užtekę pamaitinti visą šventę. Bet Estera nesijautė itin alkana. Paėmusi šaukštą pradėjo valgyti sriubą. Ainslė švelniai ragino savo dukrą Šarlotę valgyti, bet mergaitė jos neklausė.
- Estera, mes esame rytoj pakviesti į Alburių puotą. – prabilo Heizė. – Ar eisi su mumis?
- Gal aš geriau pasiliksiu namuose. – draugiškai nusišypsojo Estera.
- Alburiai primygtinai prašė tave atsivesti. Galbūt ten ką nors įsimylėsi. Pati pagalvok. Niekur nekeli kojos iš namų jau visi metai. Manau tėveliai būtų laimingi tave matydami visuomenėje, o ne užsidariusią namuose.
- Heize, aš išeinu iš namų į lauką. – Estera piktokai nužvelgė seserį. – Tiesiog mano tie baliai nuobodūs.
- Jeigu sutiktum pašokti su vienu kitu vyriškiu gal nebūtų taip nuobodu. – tarė Ainslė.
- Jie visi pasipūtę ir ištvirkę. – atšovė Estera. – Be to tik gadinsiu visiems nuotaiką.
- Mieloji Estera, tikrai negadinsite niekam nuotaikos. – prabilo Heizės vyras Albertas.
- Bet tik trumpam. – nusileido Estera. – Netekinu ten leisti viso vakaro vėjais.
- Kaip puiku. – suplojo rankomis Heizė ir nusišypsojo.
- Per daug nedžiūgauk. – nudrausimo ją Estera. – Aš tik pasisveikinsiu su Alburiais ir tiek.
- Ir pašoksi. – pasakė Ainslė. – Nagi, sese, duok šansą kokiam gražuoliukui.
- Sakiau, jie visi ištvirkę. Ne tokio vyro ieškočiau net jei norėčiau. – Estera baigė valgyti sriubą ir tarnai atnešė jautienos kepsnius.
Baigę vakarieniauti išsiskirstė kas sau. Estera negalėjo patikėti, kad sutiko su tokia avantiūra. Ji nebuvo pokylių mėgėja. Jai labiau patiko piešti ir skaityti knygas. Tad grįžusi į savo kambarį su tarnaičių pagalba persirengė miegamuosiu drabužius, pasiėmė knygą ir ėmė skaityti. Tokio vyro kokio ji norėtų nėra. Jis neegzistuoja. O kas neegzistuoja, tas ir neskaudina širdies. Na, gerai, pašoks rytoj su vienu kitu, bet tik tiek. Ką šokis gali padaryti blogo?
Po kiek laiko pro praviras duris įsliūkino Mauricijus ir užšokęs ant lovos įsitaisė prie šeimininkės kojų. Buvo jau vėlus metas ir Estera užpūtė žvakes, padėjo knygą ant naktinio stalelio ir padėjo galvą ant pagalvės. Rytoj naktį turbūt neužmigs po tokio triukšmo koks būna susirinkus aukštuomenei. Visi vėl liežuvaus, kad ji vis dar vieniša. Nors jai tai neturėjo rūpėti, bet giliai širdyje darėsi pikta, kad kiti žmonės kišasi į kitų gyvenimus. Esterai visiškai nerūpėjo kitų žmonių gyvenimai. Jai buvo svarbu, kad seserys būtų laimingos ir ji pati galėtų piešti per dienas oranžerijoje. Tai viskas, kas jai rūpėjo. Taip ji galėtų gyventi amžinai, bet visuomenė neduos ramybės kol ant jos piršto neatsidurs žiedas. Ir kam jis reikalingas? Dar vienas papuošalas. Ji jų turėjo ir taip galybę.
Taip begalvodama nepajuto kaip suėmė miegas ir šiltas Mauricijaus kūnas ją užmigdė. Naktis buvo laikas kai jai priklausė visa atsakomybė už savo gyvenimą. Tik naktį ji buvo palikta ramybėje ir galėjo daryti ką nori.
O naktį ji mėgo miegoti. Sapnuodavo kaip atranda naujas augalų rūšis tolimuose kraštuose ir juos iliustruoja. Tai buvo jos mėgstamiausi sapnai. Bet pasitaikydavo ir slogesnių sapnų. Ypač po tėvų mirties.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą