Teisėjo kerštas - 1 skyrius

Niujorkas - nusikaltėlių, linksmybių ir žinoma teisėjų miestas. Čia susilieja turtas ir skurdas, meilė ir neapykanta, tikėjimas ir ateizmas. Visi nuolat skuba ir skuba. Atrodo meilė tokiame darboholikų mieste sunkiai suvokiama. Žmonės čia skiriasi ir tuokiasi, myli iš meilės ir dėl pinigų. Visi turi savo istoriją, bet vienų ji banali, antrų – skausminga, o trečių – įdomi ir sukrečianti. Vienas iš tų trečių yra puikus Niujorko teisėjas Lorenzas Gartneris. Tai gražus vyras, kuriam teisėjavimas yra kaip oras reikalingas. Lorenzą pažįsta dauguma niujorkiečių. Ir kaip tokio išskirtinio žmogaus nepažinoti? Jo sekretorės alpsta jį išvydusios. Tamsias mėlynas akis nuolat temdo ilgos juodos blakstienos, o savo ilgus juodus plaukus visada nešioja susirišęs į idealiai sušukuotą uodegą, kuri siekia net nugaros vidurį. Ponas Gartneris visada į darbą atvyksta savo naujutėliu Porche, pasiėmęs lagaminėlį pilną įvairių bylų ir žinoma puikiu Armani kostiumu. Iš pažiūros tai nuobodus darboholikas mėgstantis pasipuikuoti savo uždarbiu. Bet jo mėlynos akys slepia skausmą... Skausmą prasidėjusį dar septintoje klasėje ir besitęsiantį iki šiol. Tik vienintelis jo draugas žino to skausmo priežastį. Lesteris Hornsbis dirba advokatu toje pačioje firmoje su Lorenzu. Tai linksmas ir charizmatiškas vyrukas, visiškas Lorenzo priešingybė. Lesteris kartu su Lorenzu laimėjo šimtą bylų. Jie draugai nuo smėlio dėžės laikų. Jei ne Lesteris, Lorenzas jau seniai būtų pasidaręs sau galą. O viskas prasidėjo prieš daug metų...

Gimė Lorenzas pasiturinčių tėvų šeimoje. Buvo džiugus ir guvus berniukas. Mokyklą ne itin mėgo, bet ir neverkšleno dėl to. Bent jau iki septintos klasės... Rugsėjo pirmąją jo klasėje pradėjo mokytis naujokė. Ji buvo atvykusi iš Havajų, tad buvo tikrai egzotiška ir be galo linksma. Lorenzas pamažu įsimylėjo tą mergaitę. Tik ji jam buvo abejinga ir šalta. Lesteris tada ne kartą liepė Lorenzui ją „kabinti, bet pastarasis darėsi vis drovesnis ir liūdnesnis. Klasės blogiukų būrys ėmė pastebėti vargšo Lorenzo depresiją ir ėmė kaip įmanoma tyčiotis iš jo. Pats žiauriausias buvo Peitonas Fridžeris, kuris ne kartą buvo primušęs Lorenzą. Oi kaip tada Lorenzas niršo ant jo! Prakeikė jį visam gyvenimui. Šitaip Lorenzas kentėjo ir grimzdo į liūdesį iki pat dvyliktos klasės. Pats skaudžiausias smūgis buvo kai Melinda Klarensi (toks jo meilės vardas) išvyko iš Niujorko, prieš tai karštai pabučiuodama jį į lūpas kaip draugą. Lorenzas norėjo nusižudyti, bet Lesteris jį saugojo kaip brolis. O pabaigę mokyklą abu tapo teisininkais.

Ir štai jie! Lesteris gyvena Lorenzo bute mokėdamas nuomą už savo kambarėlį. Drauge jie vaikšto po striptizo barus, kartu nuomojasi filmus, kartu važiuoja į darbą ir netgi kartu palikti Labos nakties vienas kitam. Ofise turi bendrą kabinetą, kuriame Lesteris dažnai mėgsta išlenkti taurelę brendžio ar paleidęs per kompiuterį Lady Gagos „Dance in the Dark“ pašokti ir taip linksminti savo melancholiškąjį draugelį Lorenzą. Dažniausiai jų rytai taip ir prasideda.

-         Baby loves to dance in the dark, ‚ Cuz when he‘s lookin‘ she falls apart. – Lesteris visu balsu užbaubė savo mėgstamiausią dainą.  

-         Lesteri! – Lorenzas stengėsi perrėkti Lesterį ir Lady Gaga. – Čia darbas, o ne diskoteka!

-         Run, run her kis sis a vampire grin. The moon lights away while she‘s howlin‘ at him!!!

-         Lesteri!!

Lesteris išjungė Winamp ir atsisėdo į patogų krėslą. Jo auksiniai banguoti plaukai žaismingai užkrito ant veido. Jis nusišypsojo įpykusiam Lorenzui ir susikėlė kojas ant jo stalo.

-         Šiandien vyks naktinio klubo „Vampire Love“ atidarymas. Eisim? O gal vėl ištisą naktį kažką skrebinsi popieriuje?

-         Juk žinai, kad man tokie dalykai nepatinka. – Lorenzas rūsčiai nužvelgė Lesterį. – Ir beje, turiu galybę bylų.

-         Niekam tos bylos neįdomios kai ateina naktis. Naktį visi eina šėlti! O ypač kai šiandien penktadienis. – jis iš kišenės išsitraukė du bilietus. – Čia yra VIP pakvietimai. Suklojau už juos du tūkstančius dolerių.

-         Neturi kur dėti pinigų. – šaltai tarė Lorenzas. – Pasiimk ką nori, bet tik ne mane. Iš tiesų pirmadienį manęs laukia teismas ir turiu perskaityti visą bylą iš naujo.

-         Tas tavo galvažudys, manau, dėl to teismo dabar nė galvos nekvaršina. Jis tik ir laukia kaip patekti už grotų, kad turėtų stogą virš galvos ir pilną skrandį.

Lorenzas išjungė savo kompiuterį ir pasiėmęs glėbį bylų išėjo iš kabineto. Lesteriui ėmė net galva skaudėti nuo tokio Lorenzo atsidavimo darbui. Jis pasijungė Lady Gaga ir ėmė šokti. Dėl Lesterio atlaidumo darbui niekas nesiskundė, nes jis turėjo stebėtinai puikų talentą išspręsti visas bylas jų net neskaitęs. O štai Lorenzui buvo sunku. Kiekvienai bylai jis ruošėsi kaip kandidatavimui į prezidentus.

Taigi. Lesteris šoko kol neužkliudė didžiulės krūvos popierių ir parkerių stovo. Iš parkerių stovo iškrito mažytė moters nuotrauka. Lesteriui į ją bežiūrint grįžo Lorenzas.

-         Tu dar saugai tos kalės nuotraukas?! – išsiviepė Lesteris. – Juk liepiau tau jas išmesti!

-         Tai ne tavo reikalas! – Lorenzas atėmė iš jo nuotrauką ir įsidėjo į švarko kišenę. – Tai mano gyvenimo dalis...

-         Slepi jos nuotraukas, tarsi ta kekšė būtų mirusi tavo pirmoji žmona, kurios tu net neturėjai!

-         Melinda gyvens mano širdyje iki mirties! – suriko Lorenzas. – Aišku?! Ir, kad daugiau jos kekše nevadintum!

Lesteris iškart sušvelnėjo pamatęs draugo akyse sielvartą. Jis apkabino Lorenzą ir draugiškai sušnabždėjo:

-         Nepyk. Man ji primena laikus kai netekau to Lorenzo, kuris būtų su džiaugsmu ėjęs į „Vampire Love“.

Lorenzas įkišo ranką į Lesterio kišenę ir išsitraukė vieną bilietą.

-         Aš juk žinojau, kad eisi! – nusikvatojo Lesteris.

-         Nejaugi stovėsiu ir žiūrėsiu kaip tu išeini linksmintis su ta pasileidėle Andžela... – Lorenzas jau ėjo lauk pro duris.

-         Ji ne kekšė, ji... – apsimetęs sielvartaujančiu sušuko Lesteris.

-         Taip, taip...- iš koridoriaus pasigirdo ironiškas Lorenzo balsas.