Aš pati nežinojau, ką darau. Ar ką reikėjo daryti. Turbūt tai natūraliai užšifruota mano prote ką daryti su moterimi. Suniva tikra gražuolė. Tie raudoni spindintys plaukai ir žydros lyg dangus akys man labai patiko. Vis dažniau imdavau svajoti būdama viena. Mano svajonėse sukosi vaizdai kokia Suniva būtų nuoga. Nuo tokių svajų užkaisdavo ausys ir skruostai. Dabar kai sudarėme sutartį, manau tai greitai pamatysiu. Tik nenorėjau skubinti reikalų. Laiko mes turim kol mūsų vyrai išvykę.
Grįžusios į dvarą nuėjome persirengti ir vėl susitikome prie pietų stalo. Valgėme tyloje, bet įtampos ore nebuvo. Po pietų abi nuėjome pasivaikščioti po sodą. Kai nuėjome toliau nuo durų ir tarnų, paliečiau Sunivos raudonus plaukus. Ji šiek tiek krūptelėjo nesitikėdama tokio gesto. Perbraukiau ranka per juos ir sukuždėjau jai, kad prisėsime ant suoliuko. Taip ir padarėme. Suniva atsisuko į mane ir nusišypsojo. Aš paėmiau jos rankas ir tariau:
- Jūs man labai patinkate, Suniva. Norėčiau kaip nors Jums atsidėkoti, kad esate čia.
- Jūs jau tai padarėte. - tarė Suniva. - Užsakėte man suknelę.
- Ne pinigine verte… - jaučiau kaip raustu.
Palinkau arčiau jos ir užsimerkiau. Ji kvepėjo citrinomis ir kažkokiais vaisiais. Mano lūpos palietė josios ir pajutau kaip karštis plinta mano pilve ir susitelkia tarp kojų. Lyžtelėjau Sunivos lūpas ir ji šiek tiek jas pravėrė. Jos ranka palietė mano skruostą ir truputėlį prisitraukė mane arčiau. Lėtai ir švelniai įslydau į jos burną ir mokiau jos liežuvį šokti su manuoju. Netrukus jos liežuvis jau pynėsi su manuoju.
Paleidau ją ir baigiau bučinį, kad sukelti jai dar daugiau aistros. Ji atsiduso, o jos skruostai buvo skaisčiai raudoni. Raudonis net išmušė jos krūtinę ir kaklą. Ji atsimerkė ir pamačiau kaip blizga jos akys.
- Ak, Loksli... – ji suaimanavo. – Mano vyro bučiniai man niekada nėra sukėlę tokio jausmo. Tai nuostabu.
- Tą patį galiu pasakyti apie savo vyrą. – nusišypsojau. – Pasilikime vakare ilgiau sode. Pavėsinės nematyti iš dvaro langų.
- Noriu patirti šį jausmą dar kartą...
- O aš noriu daugiau. – išsakiau jai savo norą.
- Kas gali būti dar geriau nei šitas bučinys? – Suniva nusistebėjo.
- Tai ką darai su vyru lovoje, bet spėju tai tavęs netenkina. – visiškai įsidrąsinau.
- Oi ne... – ji nudelbė akis. – Jis man sukelia tik skausmą ir neviltį... Nenoriu apie tai net galvoti.
- Aš ne tavo vyras. – tariau. – Ir niekada tau nesukelčiau jokio skausmo. Bet tau spręsti. – atsilošiau į suoliuką.
- Kaip tai?
- Aš skaičiau Markizą de Sadą [1] slapčia nuo savo vyro. Ir žinau ką gali moteris su moterimi.
- Oi. – Suniva prisidengė burną ranka. – Jo knygos uždraustos. Kiek žinau jis dar gyvas.
- Būtent dėl to ir slepiu jo knygas po lova. Gavau jas Londono knygyne ir slepiu nuo vyro.
- Nesu skaičiusi jo knygų... turbūt labai nuodėmingos.
- Patikėk. – nusišypsojau ir pasivėdavau vėduokle. – Ten atrašomi labai žiaurūs meilės aktai. Bet mane labiausiai jaudino dviejų moterų meilė. Tikiu, kad šalia žiaurumo visada yra švelnumas ir aš galiu jį parodyti. Ar norėsi pažinti moterį?
- Aš.... labai noriu. – ji vėl nuraudo.
- Tuomet užsuk šiąnakt į mano kambarį. O dabar eime vakarieniauti. Po to pasėdėsime pavėsinėje iki sutems ir... naktį aš būsiu tavo, Suniva.
Suniva nusišypsojo ir ėmė vėdintis vėduokle. Pakilome nuo suoliuko ir patraukėme link dvaro sodo durų. Aš labai jaudinausi, nes to niekada nebuvau dariusi su moterimi. Ar aš sugebėsiu? Juk apie tai skaičiau tik knygose...
Mes susėdome valgomajame prie stalo ir tarnai greitai atnešė vakarienę. Saulė pamažu jau leidosi tad neskubėdamos valgėme. Prie tarnų mes nesišnekėjome. O pavalgiusios išėjome vėl į sodą. Vakarinis oras vis dar buvo tvankus. Nuėjusios į pavėsinę susėdome ir galėjome džiaugtis privatumu. Sodininkai jau buvo baigę darbus, o tarnai ėjo ilsėtis. Nusiunčiau savo tarnaitę miegoti, nes pasakiau, kad nusirengsiu pati šiąnakt ir ji gali ilsėtis.
Suniva žiūrėjo į mane spindinčiomis akimis, o aš į ją. Kalbėjomės apie knygas, siuvinius, sukneles. Buvo taip gera turėti draugę. Niekada neradau bendraminčių moterų tarp aukštuomenės damų. Visos jos buvo nuobodžios. O Suniva man pasakojo apie Indiją, savo sumodeliuotas sukneles, indišką maistą ir tenykščius orus. Aš niekur nebuvau išvykusi iš Anglijos. Ir man buvo be galo įdomu klausytis apie tolimą egzotišką kraštą.
Paėmiau jos rankas ir pabučiavau. Dabar jau jaučiausi drąsesnė. Negalvojau apie ateitį, mūsų vyrus ar nieką pasaulyje. Man patiko būti su Suniva. Ji buvo tokia švelni ir įdomi. Prisislinkau arčiau jos ir švelniai apkabinau jos pečius ranka. Ji man nusišypsojo ir supratau, kad galiu tai daryti. Paglosčiau jos nugarą ir kai mano pirštai palietė jos nugaros odą, sudrebėjau. Ji buvo tokia švelni ir vėl jutau tą žaibą perskrodžiantį mano kūną. Tikiu, kad ir ji tai jautė.
Kai sutemo ir tapo sunku įžiūrėti vienai kitą, grįžome į dvarą. Aš nuėjau į savo kambarį, o ji į savo. Laukiau kada ji pravers mano kambario duris už kelių valandų. O tuo tarpu šiaip ne taip nusivilkau suknelę ir korsetą. Persirengiau naktiniais ir pasiėmiau paskaityti Džeinės Osten[2] knygą. Ir ėmiau nekantriai laukti Sunivos...
[1] Markizas de Sadas (Donatien Alphonse François, Marquis de Sade; 1740 m. birželio 2 d. – 1814 m. gruodžio 2 d.) – prancūzų aristokratas ir rašytojas. Savo romanuose vaizduodavo agresyvias, prievartines lytinės elgsenos formas, kurios vėliau pavadintos sadizmu. Daugelį metų praleido kalėjime, kur buvo pasodintas už amoralų elgesį ir lytinius nusikaltimus. Lytinių santykių metu plakdavo ir kitaip kankindavo savo partneres, organizuodavo orgijas. Suklasifikavo tuo metu žinotus lytinius nukrypimus, aprašė daug mechaninių dirginimo priemonių.
Žymiausi veikalai – „Naujoji Žiustina“, „Skaistybės vargai“, „Meilės nusikaltimai“, „Filosofija buduare“.
[2] Džeinė Ostin (Jane Austen, 1775 m. gruodžio 16 d. – 1817 m. liepos 18 d.) – anglų rašytoja romanistė, pasižymėjusi savo moteriškų personažų portretais, romano formos įvaldymu, ironija.
Kaip ir dauguma jos meto moterų rašytojų, Džeinė Ostin leido knygas anonimiškai. Nors visi jos kūriniai yra meilės istorijos, o ji pati rašė anglų literatūroje klestint romantizmui, Ostin nebuvo romantikė. Jos kūryboje emocijos dažnai pavojingos, o moteris, pasirenkanti racionalų sprendimą, dažnai bus laimingesnė nei slapta pabėgusi su mylimuoju.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą