- Atsiprašau... – ištariau žodį ir neatpažinau savo prislopinto balso.
- Už ką? – ji taip pat sukuždėjo.
- Man nereikėjo Jūsų liesti. – atitraukiau savo rankas ir pajutau kažkokią tuštumą.
- Suniva, tai nieko blogo. – ji man šyptelėjo.
- Bet tai, ką pajutau...
- Žinau... – ji vėl sukuždėjo. – Tai labai neįprasta.
- Jūs irgi tai pajutote? – pažvelgiau į Loksli akis.
- Taip. – labiau pajutau šį atsakymą nei išgirdau nuslystant nuo jos rausvų lūpų.
- Kas tai? Jūs vyresnė, geriau žinote.
- Na, kiek jau aš vyresnė už Jus. Dviem metais. Tačiau tai keistas jausmas. Nesu tokio niekada patyrusi. – pasakė grafienė.
- Aš taip pat... – tyliai sušnabždėjau.
- Norėčiau..... dar kartą tai pajusti... – jos balsas pažemėjo šnabždant.
Aš taip pat to troškau. Nedrąsiai ištiesiau rankas ir paliečiau josios. Per mano pirštų pagalvėles nutekėjo drebulys ir liepsnos kol galop ėmė badyti karštos adatėlės ir kūnu nuvilnijo drebulys. Loksli žvelgė į mano akis, o aš į jos. Tada pati nesuprantu, ką padariau, bet pakėliau mūsų rankas aukštyn iki savo burnos ir pabučiavau jos delną. Loksli aiktelėjo. Aiktelėjau ir aš. Tyliai, vos girdimai, kad nė nakties gyviai neišgirstų. Mano lūpos ėmė degti ir dilgčioti. O širdis ėmė daužytis it pašėlusi. Švelniai paleidau grafienės rankas ir jaučiau kaip kaista skruostai.
- Jau vėlu. – lyg niekur nieko tarė Loksli. – Laikas eiti miegoti. Rytoj laukia dar viena nuostabi diena.
- Jūs teisi.
Paėmiau žibintą ir abi atsistojome nuo suoliukų. Palikome pavėsinę ir ten įvykusį keistą jausmą. Parėjome į dvarą ir tylėdamos užlipome laiptais į antrą aukštą. Loksli šyptelėjo ir palinkėjo labos nakties. Aš užpūčiau žibintą ir padėjau ant šalia stovinčio staliuko. Dar keletą sekundžių pažiūrėjau į Loksli duris ir įėjau į savo kambarį.
Atsiguliau į lovą su visais drabužiais ir galvojau, jog užmigsiu greit, bet deja. Ramybės nedavė tai ką padariau su Loksli. Taip elgtis negalima. Ką aš sau galvojau? Juk aš moteris. Ir ji moteris. Taip turėtų elgtis jos vyras. Ryte turėsiu atsiprašyti.
Užmerkiau akis ir miegas nenoriai sliūkino pas mane. Bet laimei užmigau.
***
Ryte prabudus skaudėjo visus šonus. Laimei saulė neplieskė tiesiai į akis kaip mano dvare. Atsikėliau iš lovos ir paskambinau varpeliu išsikviesti tarnaitę, kuri padės man persirengti. Iš mano lagamino rūbai jau buvo sudėti į spintą, tad išsirinkau žalsvą suknelę, kuri labai tiko prie mano plaukų spalvos. Tarnaitė nieko nesakė, kad rado mane susivėlusią ir su drabužiais lovoje. Sutvarkė aprengė ir sušukavo.
Po valandos jau buvau pasiruošusi ir išėjau lauk iš savo kambario. Nusileidusi laiptais sutikau liokajų kuris nuvedė mane į valgomąjį. Prie stalo sėdėjo vieniša grafienė ir valgė pusryčius.
- Vėluojate. – tarė Loksli.
- Pramigau. – prisėdau ant kėdės šalia jos ir paėmiau pyragaitį bei arbatos puodelį. – Dėl vakar.... ėėė... noriu atsiprašyti.
- Už ką? – Loksli atrodė nustebusi. – Jūs nieko blogo nepadarėte. Anaiptol...
- Anaiptol? – nieko nesupratau.
- Tai kažkas įdomaus. Vyksta įdomūs dalykai... – Loksli kalbėjo paslaptingai ir siurbčiojo karštą arbatą.
- Grafiene, taip negalima. Juk mes... – nebaigiau sakinio ir apsižvalgiau. Valgomajame buvo tarnų.
- O tai visai nesvarbu. Jūs labai įdomi moteris ir man patiko pajusti kažką daugiau nei pilkas nuobodulys šiame dvare. Ačiū Jums, Suniva.
- Bet...
- Cit. – mane nutraukė grafienė.
Toliau valgėme tylomis. Papusryčiavusios užlipome į antrą aukštą ir pasiėmėme skėčius apsisaugoti nuo kaitrios pavasario saulės. Ketinome vėl vykti pas siuvėją. Bet drabužiai manęs taip nebeintrigavo kaip Loksli.
Karietoje tylėjome. Pas siuvėją apžiūrėjome pradėtus siūti sijonus ir liokajaus lydimos nuėjome į miestelio parką. Prisėdome ant suoliuko netoli tvenkinio. Vandenyje plaukiojo antys ir medžiojo žuveles. Grafienė uždėjo savo ranką ant manosios ir nusišypsojo man. Vos pajutusi jos ranką vėl pajutau tą svaigulingą drebulį, kuris veržėsi iš mano širdies. Kurį laiką žiūrėjome į tvenkinį. Tada grafienė prabilo:
- Ar esate skaičiusi Sapfo poezijos?
- Deja ne... Nelabai mėgstu poeziją. – atsakiau.
- Kai kurios Sapfo meilės poemos skirtos moterims. – sukuždėjo grafienė man. – Manau, kad pati esu safinė.
- Loksli! – aiktelėjau garsiai ir užsidengiau burną ranka. – Ar tai tikrai tiesa?
- Manau, kad taip. – Loksli atsisuko į mane ir pažvelgė tuo akių mėliu į sielą. – Aš nemyliu savo vyro. Niekada jokio nemylėjau, o man jau dvidešimt penkeri. Bet štai Jūsų prisilietimas aną naktį sužadino manyje jausmus, kurių niekada nebuvau patyrusi su jokiu žmogumi. O Jūs mylite savo vyrą?
- Grafiene... ne... aš jo nemyliu. – prisipažinau jai savo paslaptį. – Niekada jo nemylėjau.
- Tuomet ir nėra ko atsiprašinėti už vakar. – Loksli suskleidė skėtį ir pasidėjo ant suoliuko šalia. – Jūsų bučinys manyje pažadino kažką, ko nesuvokiau turinti.
- Ir kas tai? – jaučiau kaip man kaista skruostai.
- Aistra. Manau ji ir yra deginanti lyg ugnis. Bent jau taip apie ją skaičiau knygose. – atsakė grafienė tylomis man.
- Bet argi knygose nerašo apie vyrą ir moterį?
- Taip, bet aš to jokiam vyrui nejaučiau. – grafienė žiūrėjo į tolį, į tvenkinį. – Bet vakar vidurnaktį sode tą pajutau Jums.
- Tačiau mes ištekėjusios moterys. – papurčiau galvą apsėstą keistų minčių.
- Koks skirtumas. – prunkštelėjo Loksli. – Mano vyrui nusispjauti, ką ir su kuo aš veikiu. Tikiu, jog jis turi meilužę.
- Mano vyras griežtas. Jis nenorėjo manęs palikti Jūsų dvare, bet tik paprašytas Jūsų vyro nusileido.
- Vyrai kvaili. Juos lengva apgauti, Suniva.
- Jūs ką? Siūlote man tapti Jūsų meiluže? – ėmiau vėduotis vėduokle stipriau.
- Galima sakyti... ir taip. – ji atsisuko į mane ir pamačiau šelmišką šypseną jos veide. – Suniva, būk mano slaptas džiaugsmo lašelis.
- Aš nežinau.... – mes vis dar laikėme rankas drauge. – Vakar aš pajutau...
- Reiškia sutinkate. – palinksėjo galva Loksli. – Tai bus tik nekalta moteriška draugystė su... šiokia tokia nauda.
Viešpatie! Ir kam aš pasirašiau. Jei apie tai sužinos mano vyras – nusuks man sprandą. Bet tai kas budo manyje buvo labai gilu ir tauru. Tik aš abejojau ar esu safinė. O gal esu? Juk niekada nieko nejaučiau savo vyrui. Tai buvo santuoka iš išskaičiavimo.
Po šio pokalbio mes grįžome į karietą suradusios liokajų ir grįžome į dvarą.
Taip prasidėjo mano pavasaris ir būsima 1813-ųjų vasara. Karštas oras kaip ir mano užsidegusi širdis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą