Kormakas man tarė, kad su markizu greitai išvyks į kelionę į Prancūziją apžiūrėti naują fabriką skirtą jų verslo audiniams gaminti. Ir markizas Blumfildas norėjo, kad pasaugočiau jo žmoną kol jo nebus namuose. Norėjau atsakyti, kad sutinku, bet mano vyras žinoma tai atsakė už mane. Tada abu vyrai paliko mudvi vienas. Pagaliau.
- Aš taip nudžiugau, kad markizo nebus namuose kelis mėnesius. – tyliai sukuždėjo Suniva prisėdusi ant sofutės šalia manęs.
- O aš džiaugiuosi, kad grafo nebus namie kelis mėnesius. – nusišypsojau jai.
- Ką gi mes veiksime visus tuos mėnesius? – paklausė Suniva.
- Veiklos turėsime per akis. – atsakiau. – Galėsime kasdien vykti į siuvyklą ir leisti mano vyro pinigus. – karčiai nusijuokiau. – Arba gerti arbatą sode nuo ryto iki vakaro. Ir aprodysiu Jums Burfordą.
- Eime. – padėjau siuvinį ir atsistojau. -Parodysiu Jums Jūsų kambarį.
Suniva ėjo greta manęs. Užlipome laiptais į antrą aukštą. Pro mus praėjo tarnaitė ir pasakiau jai, kad pradėtų tvarkyti kambarį šalia manojo. Pravėriau duris ir mus pasitiko dulkių sluoksniai bei nevėdintos patalpos tvankus oras. Abu langai atsivėrė į sodą o tarp jų buvo dvigulė lova su baldakimu. Šalia durų stovėjo rašomasis raudonmedžio stalas, o už jo durys vedančios į tualetą ir vonią.
- Ponia, bet aš palikau savo daiktus apačioje. – tarė Suniva.
- Pirmiausia kreipkitės į mane vardu. Antra, tarnai atneš Jūsų daiktus vos tik šis kambarys bus paruoštas gyventi. O kol jie tvarkys galime išgerti limonado sode.
Ji su tiko. Žinoma sutiko. Juk buvo svečias mano dvare. Nusileidome žemyn laiptais, kur tarnai zujo aplink keletą Sunivos lagaminų. O mūsų vyrai kažką įsijautę skaitė savo popieriuose.
Mes išėjome į sodą, kur prisimerkėme nuo ryškios pavasarinės saulės. Nusivedžiau Sunivą į sodo gale esančią pavėsinę ir tarnaitė netrukus atnešė mums juodųjų serbentų ir aviečių limonado. Suniva atsigėrusi gėrimo užsimerkė ir apsilaižė lūpas.
- Nieko gardesnio nesu gėrusi. – tarė Suniva.
- Pagyvensi, paragausi ir gardesnių dalykėlių. – nusijuokiau.
- Tai ką veiksime šiandien?
- Ketinau važiuoti į siuvyklą apžiūrėti kaip einasi reikalai su mūsų suknelėmis. – patraukiau pečiais. – Tačiau kadangi Jūs jau čia... galėsime vykti kartu. Bet noriu, kad mūsų vyrai išvyktų ir nebesuktų galvų dėl mūsų. Vilką mini vilkas čia... – pamačiau ateinantį Kormaką ir markizą.
Vėl pastebėjau tą liūdesį Sunivos akyse. Priėjęs markizas pabučiavo jos galvą. Maniškis vyras padarė tą patį.
- Prižadate saugoti dvarą ir nieko neprikrėsti? – paklausė mano vyras.
- Ar mes panašios į mažus vaikus? – prunkštelėjau. – Galite važiuoti ramūs.
Vyrai nenoromis mus paliko. Jiems grįžus į rūmus mes susižvalgėme ir ėmėme šypsotis. Kalbėjomės apie viską. Kol ištuštėjo ąsotis su limonadu ir pakilome. Iš lėto, besigrožėdamos gamta ir paukščių čiulbesiu, grįžome į dvarą. Pasikviečiau liokajų ir paprašiau karietos. Netrukus su Suniva jau keliavome į miestelį pas siuvėją.
Siuvėja atvėrė duris pati ir pakvietė mus užeiti.
- Dirbu išsijuosusi. Jau pasiuvau korsetus. – ji ėmė rodyti ką nuveikusi ir apstulbau kokį grožį jį sukūrė, kad net sunku apsakyti. – Sijono dalis dar atims kelias dieneles laiko.
- Jūs stebukladarė. – nušvito Sunivos akys. – Mano fantazija virsta tikrove.
- Kaip ir manoji... Visada svajojau apie išskirtinę suknelę. – tariau atiduodama korsetą siuvėjai. – Mes užsuksime rytoj pažiūrėti kaip Jums sekasi.
Dar apžiūrėjome padarytas iškarpas ir išėjome. Saulė plieskė vis intensyviau ir išsitraukėme vėduokles. Taip tapo lengviau kvėpuoti. Liokajus ėmė sekti mums visur iš paskos. Nejaugi niekada moterys negalės vaikščioti vienos? Mane erzino tos „uodegos“ sekančios iš paskos. Bet Suniva atrodė nė kiek nesuka sau galvos dėl to.
Užsukome į saldumynų krautuvėlę, kurioje užsakiau saldainių ir keksiukų bei liepiau nugabenti į mano dvarą. Taip pat aplankėme knygyną kur įsigijau keletą knygų ir padaviau jas liokajui. Pasivaikščiojome pagrindine Burfordo gatve ir grįžome prie siuvyklos, kur stovėjo mūsų karieta.
Vos grįžusios namo nespėjome atsipūsti kai tarnaitė pranešė, jog pietūs paruošti. Susėdome valgomajame ir pirmą kartą pajutau kaip gera pietauti, nes nėra mano vyro. Net ir maistas atrodė skanesnis bei lengviau slydo gerkle. Suniva net nuraudo paragavusi ėrienos kepsnio. Buvo gera nesijausti vienišai. Su Suniva buvo tikrai smagu.
Po pietų atsisėdome svetainėje, kur buvau palikusi savo siuvinį. Suniva pasiėmė mano naują knygą ir ėmė skaityti. Jos akys lakstė iš vieno šono į kitą rydamos žodžius. Nejaugi ji namuose neturi ko skaityti ir valgyti, kad taip godžiai viską geria į save? Palinkau virš siuvinio ir kurį laiką taip darbavomės tylėdamos. Ir ta tyla nebuvo nejauki. Anaiptol, ji buvo tokia iškalbinga. Kai tekdavo sėdėti svetainėje su Kormaku, ta tyla slėgdavo. O štai su Suniva mes puikiai leidome laiką kas sau: ji su knyga, aš su siuviniu.
Nepajutome kaip atėjo ir vakarienės metas. Tarnaitė pakvietė mus prie stalo. Maistas buvo taip pat dieviškas. Nesikalbėjome ir mums to nereikėjo. Atrodo supratau ją be žodžių. Po vakarienė ėmė temti, bet dar nesinorėjo užsidaryti savo kambariuose. Tad pasiūliau Sunivai pasiimti žvakę ir išeiti laukan. Pasėdėti pavėsinėje kol ateis vidurnaktis ir pasigrožėti jonvabaliais. Suniva sutiko.
Paėmiau žibintą ir pasileidome link pavėsinės. Mums taką rodė šviečiantys jonvabaliai. Susėdusio pavėsinėje kurį laiką tylėjome. Vėliau Suniva prabilo:
- Jūs labai drąsi. Mano vyras manęs neišleistų į lauką tokiu metu.
- Jo čia nėra. – šypsojausi. – Ir jam nebus būtina sužinoti ką mes čia veikėme.
Jaučiau kaip mano rankos virpa ir kažkokios jėgos pagautas vienas pirštas netyčia prisilietė prie Sunivos rankos. Per mano kūną persirito karščio banga: nuo piršto galiuko iki kojų pirštų. Suniva nuraudo, bet rankos neatitraukė. Žiūrėjome viena kitai į akis, bet pokalbis nesimezgė. Kvepėjo alyvomis, skraidė jonvabaliai, švietė žibintas ant stalo ir mano pirštas lyg klijais pateptas prikibo prie Sunivos blyškios plaštakos. Koks tai buvo jausmas? Nebuvau niekada patyrusi to ką patyriau tą naktį.
Suniva atvertė delnus aukštyn ir suėmė mano rankas. Šį kartą karščio banga buvo nepakeliamai karšta. Jaučiau kiekvieną jos odos centimetrą...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą