Ryte tarnaitės padėjo man apsirengti. Pasipuošiau kuklia žalsva suknele ir paprašiau, kad sušukuotų mano plaukus aukštai viršugalvyje, o kelios sruogos kristų ant pečių. Pasiėmiau iš stalčiau savo bloknotą su pieštomis suknelėmis ir pakvietus liokajui išėjau į lauką. Rytas buvo nuostabiai saulėtas ir gaivus kaip vakaras. Įsėdau į karietą ir ji pajudėjo.
Iki Aderli dvaro buvo geras kelio gabalas. Sėdėdama varčiau savo eskizus ir gėdijausi ar ledi Aderli patiks tai ką turiu. Mano suknelės atrodė kiek per... keistos šiems laikams. Pati nežinojau kaip jas vertinti. Jos buvo kiek per puošnios kasdienai ir gal net baliams.
Po gero pusvalandžio karieta sustojo prie Aderli dvaro, kur lankiausi vakar. Grafienė jau laukė lauke su skėčiu nuo saulės ir pamačiusi karietą įlipo pas mane. Nuo jos dvelkė tas gaivus pavasarinių alyvų kvapas. Ji prisėdo priešais mane ir karieta pajudėjo.
- Matau pasiėmėte savo darbus. – nusišypsojo grafienė Loksli.
- Na, taip... Bet abejoju ar kas galėtų paversti tai realybe. – droviai atsakiau.
- Juk sakiau, kad mano siuvėja gali įgyvendinti bet kokias idėja. – jos juokas pripildė mažą karietos patalpą. – Nagi, parodykite ir man.
Padariau bloknotą grafienei ir ji ėmė vartyti. Ledi Aderli akys suapvalėjo ir pagalvojau, kad jai nepatiko... bet ji ėmė šypsotis.
- Tai tiesiog genialu! – šūktelėjo Loksli. – Suknelės nuostabios. O ši žalia su gėlėmis ir daugybe klosčių tiesiog pritrenkianti. Aš jos norėsiu sau jeigu nieko prieš.
- Žinoma, galite rinktis bet kurią jeigu Jums patinka. – nusišypsojau. – Tačiau ar įmanoma jas paversti realybe?
- Žinoma! – grafienė atidavė man bloknotą. – Jos ekstravagantiškos, bet puikios. Nesu niekada mačiusi tokio įspūdingo grožio suknelių. Aš noriu jų visų!
- Bet jos neskirtos kasdienai...
- Tiks puotoms. – grafienė plačiai šypsojosi. – Išversime visus iš koto. – ji suplojo rankomis. – O štai ir artėjame prie siuvyklos.
Miestelis buvo mažas, bet jame jau nuo ryto virė gyvenimas. Mes sustojome šalia nedidelės parduotuvės-siuvyklos. Išlipusios iš karietos įkvėpėme gaivaus rytmetinio oro ir patraukėme į siuvyklą.
Vyriausioji siuvėja buvo prancūzė. Žemo ūgio senučiukė su į kuodą susuktais žilais plaukais. Ji pati dėvėjo paprastą melsvą suknelę, o jos siuvykloje kabojo nuostabios suknelės, galybė kaspinų ir skrybėlaičių.
- Madam Leticija. – grafienė švelniai apkabino siuvėją ir abi pasibučiavo į skruostus. – Kaip gera ir vėl Jus matyti.
- Tikėjausi, kad ponia dar užsuks ne kartą. – miela senučiukė sučiulbo. – Ir matau atvykote ne viena.
- Oi ne. Atsivežiau savo draugę ledi Blumfild. Ji talentinga dizainerė ir noriu paversti jos darbus realybe.
- Nagi, parodykite savo darbus, ledi Blumfild. – siuvėja ištiesė ranką.
Siuvėja paėmusi bloknotą ėmė vartyti ir jos akys kaip ir Loksli išsiplėtė. Ji pasigėrėdama apžiūrėjo kiekvieną puslapį.
- Na, ledi Blumfild, Jūsų darbai tiesiog pritrenkiantys. – prabilo siuvėja. – Aš trykštu noru juos visus pasiūti. Tai tikras iššūkis bet kuriam siuvėjui, bet bus tikras malonumas.
- Aš noriu šios žalios su žaliomis rožėmis. – prabilo Loksli. – Pirmiausia pradėkite nuo jos.
- O kurios norės, ledi Blumfild? – siuvėja atsisuko į mane ir paklausė.
- Aš... manau noriu tos geltonos-mėlynos su didžiuliu kaspinu nugaroje siekiančiu grindis.
- Tuomet pradėkite matavimus. – siuvėja išsiėmė matavimo juostelę iš kišenės.
Tam, kad mus išmatuotų, reikėjo nusirengti iki apatinių. Man buvo gėda, bet grafienė padedama siuvėjos asistenčių be jokios gėdos nusimetė drabužius. Nežinau, kodėl atkreipiau dėmesį į jos kūną... Ji turėjo dailias krūtis gražiai suveržtas korseto, apvalius klubus... Ir ką aš sau leidžiu galvoti? Juk tai nenormalu. Turėčiau kreipti dėmesį į savo vyrą, bet esmė ta, kad jis manęs nė kiek netraukia ir aš jo nemyliu. O štai žiūrint į ledi Aderli vien su apatiniais mano kūną užliejo kažkokia karšta banga. Turbūt susirgau.
Atėjus mano eilei, asistentės padėjo man nusirengti ir siuvėja mane išmatavo nuo galvos iki kojų. Visą tą laiką ledi Aderli stebėjo mane. Ji jau buvo apsirengusi ir mane nužiūrinėjo. Man pasidarė dar labiau gėda. Ir tik vėl apsirengusi atsikvėpiau. Turbūt pavasario šiluma mane susargdino. Niekada taip nesijaučiau šalia kitos moters. Bet grafienė buvo tikrai daili moteris.
Siuvykloje praleidome turbūt kelias valandas. Visiškai pamečiau laiko nuovoką. Tik išėjus laukan įkvėpiau gaivaus oro ir atsipalaidavau. Turbūt toje siuvykloje buvo per karšta ir pasidarė bloga.
Susėdome į karietą ir grįžome į Aderli dvarą. Grafienė pasiūlė užeiti atsigerti limonado ir aš sutikau. Vienaip ar kitaip mano vyras man leido visą dieną praleisti su grafiene.
Susėdusios prieš stalo ėmėme siurbčioti šaltą braškių limonadą.
- Matote, Jūsų suknelės įgyvendinamos. – tarė grafienė. – Ir netrukus turėsite vieną pasipuošti.
- Nežinau ar mano vyras sumokės siuvėjai...
- Na jau. – nusijuokė grafienė. – Tai bus mano dovana Jums. Už mūsų pažintį.
- Nežinau ar galiu priimti tokią dovaną. – gurkštelėjau limonado.
- Tik jau nereikia. – pamojo ranka grafienė. – Lai tai bus pirmoji Jūsų suknelė paversta realybe. Už kitas pažiūrėsime kaip sumokėsite. Tai nesvarbu, nes siuvėja neprašo greito užmokesčio.
Mums besišnekučiuojant prie limonado grįžo mūsų vyrai. Tai man sugadino puikią nuotaiką. Maniškis mane išsitempė namo. Nenoriai atsisveikinau su ledi Aderli. Mačiau, kad ir ji nebuvo itin patenkinta tokiu įžūliu vyrų pasirodymu. Bet ką aš galėjau padaryti... Namo grįžome su vyru apie pietus. Jis buvo išalkęs ir sėdėdamas prie stalo kimšo maistą, o man nebuvo apetito. Bet suvalgiau savo porciją neparodydama savo vyrui, kad man kažkas ne taip.
Pavalgius pietus jis atsisveikino su manimi ir išnyko savo darbo kabinete, o aš nuėjau į svetainę. Ten turėjau kitą bloknotą ir ėmiau piešti naujus eskizus. Nusprendžiau nupiešti suknelę skirtą būtent grafienei. Alyvinę. Mano katinas Baronas atsliūkino ir įsitaisė šalia ant sofutės. Paglosčiau jo aksominį kailį ir toliau dirbau susikaupusi ir paskendusi savo darbe.
Piešimas man padėdavo atsipalaiduoti. Bepiešdama pamiršdavau savo bėdas ir vyrą. Jis nebuvo toks jau blogas, bet aš jo nemylėjau taip kaip turėtų mylėti žmona. Niekada nemylėjau jokio vyro. Mūsų santuoka buvo iš išskaičiavimo ir tiek. Mūsų tėvai taip nusprendė. Vaikų susilaukti mums nesisekė, nes aš tiesiog negalėjau pastoti. Ir gerai, nes aš netroškau jokių mažų velnio išperų lakstančių po namus. Tad man iš dalies pasisekė.
Baronui įkyrėjo gulėti šalia manęs ir jis nubindzino į kitą kambarį. O aš tęsiau savo darbą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą